Mare Liberum
Viktoria Sab. Kaip iškrapštyti Džiną iš butelio

2008-12-19

Panelės, ponios ir ponai, „kultmasinių“ renginių bei projektų organizatoriai, koordinatoriai, vadybininkai, skubu pranešti jums iš koto verčiančią žinią: lietuviško verslo grandai pagaliau suprato, kad ne „vien tik auksas valdo mus“, ir atsuko savo protingus veidus kultūros pusėn. Sprendinyje „if magnatas = mecenatas” nebeliko „if“ . Galite eit miegoti ramia širdimi, nes ryt išauš ta diena, kai belsitės ir bus atidaryta, prašysite ir būsite išklausyti...

Tūlas kultūrininkas paklaus, gal sapnuoju... Na ir kas, užtai koks malonus sapnas! Jeigu tikėsim psichoanalitikais, sapnų be realybės atspindžio nebūna, o jei kliausimės pozityvaus mąstymo korifėjais, viskas yra įmanoma... Kolegė, ieškanti paramos neįgaliųjų renginiui, pasidalino stulbinančia patirtimi: visų žinomas pramonininkas, valdantis n-tąją dalį stambiausių Lietuvos įmonių, tame tarpe ir nemenką spaustuvę, nuo šiol dalina paramą. Pats, asmeniškai. Kodėl gi ne? Kai verslo reikalai patikimose dalininkų bei pavaldinių rankose klostosi puikiai, gal iš tikro ateina metas pasirūpinti ir savo, kaip išprususio, didžiadvasio piliečio, įvaizdžiu? Netikite? Skambinkite tuoj pat spaustuvės marketingo skyriaus klerkams: jie kuo rimčiausiu tonu jums paaiškins, kad rėmimo reikalus sprendžia tik ponas Ignacijus Trupinėlis. Beliks maža smulkmena – užsirašyti pas jį audiencijai. O toliau, mielieji, viskas priklausys nuo sugebėjimo parduoti save, atsiprašau, savo projektą.

 

Jūs dar neišmokote šokti prašytojo(-s) striptizo? Šokio figūros gan paprastos: ranką su renginio pristatymu atkišame į priekį, delnu į viršų (nors nelabai patogu, bet efektyvu), galvą šiek tiek nuleidžiame, ne per daug žemai – tiek, kad dar matytųsi akys. Labai svarbu žvilgsnis: jis neturėtų būti graudus (mes juk ne bekojai šventoriuje ir ne mažamečiai сentų kaulytojai prie supermarketo!). Truputis nedrąsios vilties, atskiestos begaline pagarba jūsų taikinio finansinei bei socialinei padėčiai, smarkiai padidina šansą, kad jums bus leista sušokti iki galo. Svarbiausia sukurti atmosferą, dvelkiančią nuolankumu ir priklausomybe, persmelktą vienintelės minties: jeigu ne ponas Ignacijus ir jo klestintis verslas, jūsų renginys iš viso neįvyks, projektas žlugs net neprasidėjęs. Profesionaliai sušoktas striptizas žada abipusį pasitenkinimą: jis pasijus svarbus, bus dėkingas, kad tamsta sugebėjote nusirengti, beveik neatimdamas jo neįkainojamo darbo laiko. Jūsų pastangos bus atlygintos pasižadėjimu pagalvoti, pasitarti su savo „pijaro“ specialistais ir priimti kokį nors sprendimą sekančiame valdybos posėdyje. Mažiau sėkmingu atveju jums primins, kad susirūpinote kultūros reikalais ne laiku (kas gi kreipiasi vasarą dėl rėmimo!), kai išmaldos dalybos jau suplanuotos visiems metams; dėl kito renginio kreipkitės prieš Kalėdas, o dar geriau – iš karto po Vėlinių... Ir nepraraskite  vilties.

 

Yra keistuolių, kurie tiki stebuklais: norėdami išvilioti geradarį Džiną iš butelio jie maldauja telefonu. Savotiška telefoninio striptizo (mazochizmo?) atmaina. Jei nori nieko negauti, paskambink arba parašyk laišką. Tai aksioma. Jos nereikia mokytis, ji pati, it koks apreiškimas, nušviečia protą maždaug po aštuoniasdešimtojo skambučio. Atsparesnieji praktiniam mokymui ją įsisavina kur kas vėliau. Bandėte? Ir kaip? Įmanomos kelios vilionių baigtys: 1) „atsiųskit „imeilu“, ko jus ten prašot...“ pyp pyp pyp; 2) „taip, labai įdomu, tik mes rėmimo biudžetą jau suplanavę...“ (ar ne tos pačios Vėlinės?) 3) „žinot, šiuos reikalus sprendžia pats ponas Ignacijus...“ Ypač kietai įsispraudęs Džinas gali ir užriaumoti: „Ko čia skambinėjat? Nieko mes nedalinam, ir patys už dyką nieko negaunam...“

 

Daugiau atraktyvumo! Po galais, atstovaujate gi kūrybiškąjai visuomenės pusei: na, nusiųskite Ignacijui Trupinėliui husarą su gėlėmis ir užduotimi išmušti audienciją. Arba išrikiuokite berniukų skautų chorą po biuro langais... Senukas Darvinas visais atvejais teisus - išlieka atspariausieji.

 

Ne ne, nieko nesakau: juk vyksta renginiai, koncertai, spektakliai, festivaliai, hepeningai, parodos, gimsta šaunūs meniniai projektai. Kai kurių biudžetai išties įspūdingi. Ar tyrinėdami plakatuose logotipų kapinynus niekad nesusimąstote, kam ir už kiek teko garbė nusirengti? Kas kieno giminė?.. Kartais viskas vyksta dar įdomiau: pinigai, pasirodo, nekvepia. Todėl kad juos plauna. Skalbyklės mechanizmas tobulai paprastas: mes duodame jums, kad po to jūs atiduotumėt man. Asmeniškai. Ne viską, žinoma. Kultūringai ir draugiškai. Do ut des (Duodu, kad duotum), – skelbė auksinė romėnų taisyklė. Ar mes kvailesni už romėnus? Jums dar niekas to nesiūlė? Vadinas, esat nepatikimi, naivūs, nesugebantys rasti nei kraujo, nei bičiulystės ryšio. Darykit išvadas, mielieji: giminėmis pasirūpinkite prieš gimdami...

 

Keliu hipotezę: kultūra taip pat yra verslas – kaip ir sportas (kas seniai įrodyta), tad ji, kaip verslas, su kitu verslu turi išmokti kalbėtis ta pačia kalba.

 

Tarkim, akiplėšiškumas, landumas, reikšmingos pažintys atvėrė jums reikiamo kabineto duris. Jūs jau čia, prie apskrito stalo. Sagstotės drėgstančią apykaklę ir traukiate savo prašymo bylutę, kurioje sudėta akivaizdi renginio kultūrinė (tarp)tautinė vertė ir išdėstyta tokia patraukli nauda rėmėjams. Tik staiga ėjimas žirgu: „Mes pasitarėm, aš nusprendžiau, kad jūsų auditorija – tai ne visai mūsų tikslinė grupė. Tiksliau - visai ne mūsų...“ Nusišypsokite, mielieji, jūsų rankose karalienė! Kokia, sakėte, jūsų tikslinė grupė?  Žvejai? Nuostabu, mūsų - irgi vyrai... Namų šeimininkės? Super! Jūs, kaip ir mes, galite padovanoti joms pramogą! Paaugliai? Būtent todėl ir pasirinkome jus... Parduodate žaislus vaikams? Juk perka tėvai, ar ne taip?.. Staiga paaiškėja, kad kultūros šachmatų laukas labai platus, kad nė viena iš tų grupių negyvena kultūriniame vakuume, kad paramos davėjai ir gavėjai šaudo į tą patį taikinį, todėl juokinga būtų sąjungininkus vadinti priešininkais.

 

Net jeigu nepavyktų anos stalo pusės įtikinti, kad jūsų taikiniai sutampa, bent jau įneškite oponentų stovyklon šiek tiek sumaišties ir abejonės: ką norite pasakyti, teigdami „mūsų grupė – ne jūsų grupė“? Kad nepageidaujate būti žinomi plačiau? Kad nenorite mūsų auditorijai nieko parduoti? Kad įmonei vertingi tik suskaičiuojami dividendai? Tikriausiai sutiksite – paprastai laimi tie, kurie mąsto nestandartiškai, tad gal norėtumėte pasižiūrėti į šį klausimą kūrybiškiau?... Čir vir vir... Tai tik debatų meno ir patirties reikalas. Gal kas parodys man nors vieną marketingo specą, kuris džiaugtųsi išvadintas „standartu“?

 

Kitas prašytojus žudantis ir todėl labai mėgiamas argumentas: „mes jau remiame sporto renginius (senelių ar vaikų namus, globalistų judėjimą, Petriuko mokyklą ar parapijos bažnyčią...) ir todėl negalime skirti jums nė cento.“ Ar tikrai? Na, pasakykit, marškinėlių-treningėlių gamintojai, kiek kainuoja jūsų logo ant mūsų krepšinio didžiavyrių nugarų (jei galima, savikaina)? O kiek kainuotų, jeigu jūsų remiamas klubas vieną dieną nuspręstų: nuo šiol rengsimės tik kiniškais „Nike“?

 

Įsivaizduokim, kad aš, kaip glaudžių gamintojas, sugalvoju puikią savireklamos priemonę – plaukimo fontanuose čempionatą „Žaliasis dumblis“. Kas aš esu? Organizatorius? Ne. Generalinis rėmėjas. Ir todėl negaliu paremti kultūrinio renginio. Plaukikai turi plaukti. Kam jiems kultūra?

 

Grįžkim prie hipotetinio teiginio apie kultūros verslumą.  Iš esmės, kultūrininkai taip pat perka ir parduoda: perka mūsų – lankytojų, žiūrovų, klausytojų – susidomėjimą, palaikymą, simpatijas. Ir jie, ir mes puikiai suvokiame, kad esame vieni kitiems reikalingi kaip oras dvasinio degimo (na bent jau rusenimo) procesui palaikyti. Ką parduoda? Mums – galimybę neuždusti tarp daiktų, išlaisvinti rutinoje įkalintas emocijas ir mintis, o potencialiems mecenatams – puikią progą prasiskalbti ir išsilyginti įvaizdžio marškinius. Tai tikrai nepigi paslauga, kurią gali suteikti menininkai ar kultūros projektų organizatoriai. Garbūs ponai, nepraleiskit progos – rytoj indulgencijos brangs!

 

Ar žinote, kas sieja „Lucky Strike“ cigaretes ir Karel Appel ar Victor Vasarely kūrinius? „BATartventure“ kolekcija iki 2004-ųjų vadinta Peter‘io Stuyvesant‘o fondo vardu. „BAT“ (British American Tobacco) kompanija turi vieną didžiausių šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekcijų. Žinomų menininkų darbai eksponuojami veikiančiuose cechuose, tiesiog virš ar šalia cigarečių gamybos įrengimų. „BAT“ organizuoja menines akcijas ir parodų turus po visą pasaulį. Ar jie tai daro vien iš meilės menui? Kai 2002 metais buvo priimtos „Tabako įstatymo“ pataisos, draudžiančios rūkalų gamintojams reklamą ir rėmimą, „BAT“ savo iniciatyvas pavadino filosofija : „British American Tobacco“ – tai kompanija, kolekcionuojanti meną savo darbuotojams. Mes tikime, kad menas veikia žmones, stimuliuodamas jų vaizduotę. „BATartventure“ kolekcija - tai meninis nuotykis, turintis socialinį tikslą.“

 

Gal žinote, kodėl Amsterdamo kultūrinis gyvenimas kratyte kratosi taip atkakliai siūlomo „Bulldog‘o“ kavinių tinklo rėmimo? Jų baruose legaliai parduodami narkotikai. Olandų menininkai ir renginių organizatoriai pakankamai aukštai vertina savo reputaciją.

 

Sakoma, tu esi tas, kuo save laikai. Kai mūsų kultūros vadyba kreipiasi į verslo atstovus su prašymais paremti ir atsidėkodami (?!) siūlo sekundes bei centimetrus renginių reklamose, ar reikia stebėtis, kad juos verslininkai „deda į vietą“. Jeigu ieškotumėte lygiaverčių partnerių, manau, neprašytumėte ir nepriimtumėte išmaldos. Nes tai žeidžia. Žeidžia ir prašantį, ir duodantį.

P.S. Jei kam įdomu, galite apsilankyti: http://www.batart.com/

1980-1981 metų „BATartventure“ meninė akcija - prancūzų menininkės
Niki de Saint Phalle dekoruotas dvimotoris lėktuvas.
Šis skraidantis meno kūrinys dalyvavo pirmosiose transatlantinėse
lenktynėse Paryžius-Niujorkas-Paryžius.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės