Mare Liberum
Rimantas Kmita. Visko per daug, bet Esse est percipi

2008-12-18

Kartais aš stoviu prieš savo knygų lentynas, stoviu ir žiūriu: stovi Donelaitis ir Baranauskas, stovi Beckettas ir Proustas, stovi Hemingway ir Coetzee, stovi Thomas Mannas ir Thomas Bernhardas, stovi Nabokovas ir Dovlatovas, ir Gombrowiczius bei Miłoszas susirėmę nugarėlėmis stovi, šnarasi, pykstasi, nuobodžiauja savo lietuvių, anglų, rusų, vokiečių, lenkų kalbomis. O taip pat: visokiausia senovės japonų, kinų, egiptiečių, graikų, romėnų išmintis rymo susitaikiusi su savo likimu, ir Buda su Kristumi, tie irgi žino – iš dulkės į dulkę kelelis dulka. Kartais nutinka ir taip, kad siekiu kokios knygos tik šiaip, kaip burto iš atsitiktinio puslapio ir koks Borgesas man sako: Esse est percipi. Štai tau kad nori. Kodėl jis čia lotyniškai su manim? Ar čia lotyniškai? Kur mano lotynų kalba, kur mano Ciceronas, verstas kažkada per egzaminą ir netgi suprastas. Bet vertėjas man pašnibžda: būti – reiškia būti atvaizduotam. Mat kaip, tik publikuota yra tikra. Esu ant viršelio, vadinasi, egzistuoju.

Bet negi stovėsiu čia prie lentynos ir virkausiu apie mūsų vartotojiškus gyvenimo principus. Jau gana tų kritikų, kurie skundžiasi, kad Lietuvoje per daug knygų ir jie nespėja perskaityti. „Jaugi gana šiamsyk vaitojus irgi dejavus!“ – sušuks pastorius. „Ką daryt?“ – klausiu aš, žinia, cituodamas kone visus tose lentynose rymančius autorius. O Borgeso senolis juokiasi – niekas negali perskaityti dviejų tūkstančių knygų. Be to, ne tiek svarbu skaityti, kaip grįžti prie perskaitytų knygų. Taip, taip, sakau, bet viskas nutinka paprasčiau: man skambina ir iš ragelio sako – parašyk. Sakau – aš noriu skaityti. Skaityti, sako, visada suspėsi, dabar reikia parašyti, kas kitas parašys, dega, plyšta, griūva, žūtbūt reikia, nes tie kiti, tie atsisakė, pavedė, išdavė. Ir apskritai – kas gi tie kiti? Tik tu, tu vienintelis gali parašyti.

Aš, žinoma, kaip ta varna su sūriu snape lapei apačioje suokiant išsižioju. Liežuvis prieš mano valią sako „gerai“, o galvoje dar prieš ištariant tą žodį sušunka pastorius:

Ak Dočy, Dočy! tu mūs klausyt nenorėjai,
Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!

Jau padėjus ragelį dingteli – taigi skaitymo metai, o vis dar teberašau. Reikėjo sakyti, negaliu, valstybinis užsakymas – skaitymo metai, esu skaitytojas. Ir atsigręžiu į savo lentynas.

Jaukus ir dvasingas lietuvių literatūros istorijos ir kritikos kampelis – čia spinduliuoja šiluma, ramybė, piktų nedaug. Čia viskas gerai, kaip namie, gal todėl ir ranka ten tiesiasi rečiausiai.

Žemiau kaip priekaištas vypso prancūzų, ukrainiečių, baltarusių, čekų, slovakų, ispanų kalbų žodynai, taip ir nenaudojami, tarsi paminklas mano naivumui.

Kairiau į būrelį susispietę intelektualai Derrida, Foucault, Habermas, Ricouer, Rorty, Bloom, Baudrillard, Sloterdijk, Žižek, Said, Bhaba - tie tai bjaurūs, šaiposi iš tavęs, kad neperskaitai, kad net nepajėgus jų perskaityt, kad neintelektualus, kad nemoki taip protingai kalbėt, kad niekas tavęs nesuprastų. O seneliai Aristotelis, Platonas su Mikelinsku irgi neatsilieka, jų priekaištingi žvilgsniai mane vejasi per kiemą, autobuse, parke – kodėl aš juos išduodu, kodėl aš išeinu su grotuvu ausyse, kur klausausi knygų naujienų iš Vokietijos, rūkų rūkas visa tai, šaukia jie man pavijui. Aš atsisuku ir išerzinto vaiko maniera šaukiu jiems atgal – patys jūs rūkų rūkas, išnyksit kaip dūmas neblaškomas vėjo. Ir iš vis, jei nepatinka, keliaukit sau iš mano namų, kas jus laikys tokius pasipūtusius niektauzas!

Grasinti jiems inkvizicijos laužais efektyviausia, nors ir nemodernu. Apsiramina ir taip, spūdina atgal, vienas kitas dar prunkštauja, bet kolegos jį nuramina. Popierinėse savo širdyse jie jaučiasi teisūs.

Ir iš tiesų, kodėl aš juos laikau namuose? Žiūriu į juos, plaku save nepilnavertiškumo rykštėmis, kurpiu kažkokius banalius pasiteisinimus prieš save, trumpinu sau gyvenimą. Kada bandau prisiminti jausmą, su kuriuo tempiau juos pas save, galvoju, kad tai buvo gana šviesus potyris, viltis, kad ištrūks valandėlė ir aš bendrausiu su tokiais protais, su kuriais ne kiekvienas gali bendrauti. Ar bent jau bus ramu – štai, turiu, tai gal kada ir perskaitysiu. Puikiai žinau – neperskaitysiu. Jeigu reikės darbui, t.y. jeigu reikės pavaizduoti intelektualų, jeigu reikės protingai atrodyti, pasigraibysiu ką nors internete arba perpasakojimuose, pacituosiu ir spindėsiu visas nemirtinga intelektualumo aureole. O kam dar? Išmintingesnis nuo jų netapsi. Praleisi marias laiko laužydamas galvą, galiausiai susierzinsi ir tiek. O jeigu ir suprasi – negi pulsi su jais ginčytis, rašyti traktatus, esą viskas yra ne taip, viskas yra kitaip. Tuštybių tuštybė.

O aš juk noriu kuo mažiau visko. Pastaruoju metu vien tik apie tai ir tesvajoju, kaip savo minimalizmą paversti ne poetikos, bet gyvenimo programa. Visko yra per daug. Bet vis tiek sutikau didinti begalines interneto lankas tekstais. Ir pirmuoju rašiniu kalbėti apie asketizmą ir tokio didinimo beprasmybę. Tik nereikalaukite nuoseklumo, jį pasiekia tik bepročiai.

Taigi stoviu prieš savo lentynas, vaikštau iš kambario į virtuvę ir atgal. Viskas, kas sukaupta, tėra arba jau beblėstantys prisiminimai, praėjusio laiko išnaros, arba nebeišsipildysiančios ateities iliuzijos. Kaupimas pasiekė visiškai beprotišką ribą. Supratau tai, kai reikėjo kraustytis namo į Lietuvą. Knygos. Jų nebėra kur dėti, jos guli sukrautos ant žemės be jokios vilties kada nors būti perskaitytomis. Knygų užtektų dviems trims gyvenimams. Bet užtat gali atsiversti būsimų gyvenimų turinius ir paskaityti jų anotacijas. Bent jau blogesni už šitą neturėtų būti.

Knygos tai knygos. Dar yra stirtos kompaktinių diskų – su muzika, nuotraukomis, programomis. Greičiausiai niekada prie jų neprisiliesiu. Kasetės, diskeliai seniai nugrimzdo kažkur su juose įrašyta informacija, tuomet buvusia tokia svarbia, kad verta saugoti. O dabar ją nunešė dar didesnė banga taip pat tariamai svarbios informacijos. Kai pagalvoji – kažkada įsirašinėdavau muziką iš radijo, leisdavau ją klasės žiburėliuose, visiems buvo labai smagu. O smagiausia buvo gerti alkoholį ir glamžyti klasiokes už spintos. Juodai baltos notraukos su tomis sirpstančiomis klasiokėmis jau senai kažkur dingusios, bet jos tebespindi galvoje – štai čia per jėgą apkabinęs tą, su kuria bandei kopinėti jos medų, ir gerai prisimeni, kad fotografuoja tave toks spuoguotas klasiokas, prisigėrėt kaip reikiant tąkart prie ežero. Be jokių informacijos kaupimo priemonių prisimeni tų jaunų gazelių kūnus.

Nūnai interneto greitis ir kokybė didėja, vis didesniais greičiais į mūsų kompiuterius leidžiasi filmai, muzika ir visokios šiukšlės, kaip paprasčiausiai norisi tylos ir ramybės. Ypač prieš Kalėdas, kada visi lenda su savo per metus nepadarytais darbais, į kuriuos tu irgi kažkaip trauktas.

O dabar. Norėdamas matyti keletą kultūros kanalų, turiu užsisakyti brangiausią programų paketą, kartu su visais erotiniais ir kitokiais ekskliuzyvais. Bet labiausiai norėčiau tų klasiokių, jeigu jau kalbam apie erotiką, o ne kažkokių programų.

O kasetės! Ką tai reiškė turėti kasetę? Šiaip turėti muziką kasetėje nereiškė nieko, nes klausais, o juk norisi visai kitos dainos, visai kita nuotaika, kad ir tame žiburėlyje, ir jeigu nežinai, kurioje ji maždaug vietoje – esi pražuvęs. Taigi visa muzika kasetėse būdavo ir galvoje. Sukinėdavai pirmyn atgal ir užtaikydavai ne blogiau nei dabar diskų grotuvu. Kartais kur išnyra kokia sena kasetė. Vis dar turiu kuo ją groti, bet baisu – nežinai, kokie garsai iš ten pasklis. Greičiausiai tau taptų gėda dėl tavęs paties, kad toks kvailas buvai, tokius vėjus klausei, nepalyginsi su dabar – dabar tu protingas ir turintis, ar bent mokantis suvaidinti, skonį. Kur dar muzika, filmai, spektakliai. Ir kur iš kažkur kylantis ar kažkieno skatinimas noras vis naujo, kai puikiai supranti, kad norisi tik seno – Odisėjos, Don Kichoto, Metų. Na ir klasiokių iš ano laiko.

Grįžus pas tėvus užtinku knygas, pirktas dar mokykloje. Net neprisimenu, ar jas skaičiau, o juolab, kas ten jose parašyta. Žiūrėdamas į knygą prisimenu save – ką tada galvojau, ko troškau, kuo gyvenau ir kuo tikėjau. Atsimenu, kaip skaičiau, bet ne ką. Negaliu perpasakoti siužetų, apibūdinti pagrindinių veikėjų, mes apskritai nebemokame pasakoti, mes tiesiog nebepasakojame. Mes įsijungiame televiziją, internetą, žiūrime, skaitome ir komentuojame, dauginame niekam nereikalingus tekstus. Mes įsijungiame į srautą ir tada – žemyn upe. Mes manome, kad taip demokratiška. Kad galima komentuoti ir įsijungti į straipsnių komentavimus, tarp tūkstančio būti per vidurį ir spausdinti CAPS LOCKU. Bet tokia vėliavėlė beviltiškai maža, mūsų niekas nepastebi, mes tik pakylame nuo kompiuterio įsitikinę, kad pasakėme ir dabar pasaulis žinos, kas yra kas ir kaip reikia gyventi. „Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja. / Yra sekmadienio popietė, ir visas jaunimas ant vandens. <...> / Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daug spalvotų dėmių“ – tai pirmos eilutes, kurias išmokau atmintinai ne mokytojai verčiant.

Dievas pasakė – dauginkitės, užpildykite žemę, tai dabar galo ir saiko nėra, Žemė perpildyta, bet mes vis dar stengiamės iš paskutiniųjų. Dauginamės vaikais ir tekstais. Tad bandau askezę. Pradžiai Panoramos srautą keičiu į Vakaro pasaką per radiją, nes pirmosios laidos pasakos nykios iki koktumo. Abiejuose nieko naujo, bet nieko naujo gali būti tokie skirtingi, vienas visiškai tuščias, kitas kalbantis iš esmės, ko beveik niekas šiais laikas nebedaro.

Juk visiškai aišku, kad skaitymui nebūtų galo. Juk nėra taip, kad mes turime knygų sąrašą, kurį perskaitytume ir tuo viskas baigtųsi. Tas sąrašas plečiasi greičiau, negu mes skaitome, skaitydami mes kartu ilginame tą sąrašą. Plečiamės, dauginamės, kaupiame.

Iš mirties baimės visa tai.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės