4-oji Maskvos bienalė "Perrašant pasaulius"
Rimantas Eivenis. Virš Maskvos prabangos nutūpė elitinis menininkų dalinys

2011-10-24

Maskvos šiuolaikinio meno bienalės pagrindinė paroda „Perrašant pasaulius“ išsiteko dviejose ekspozicijų erdvėse, buvo padalyta į kelias netolygias dalis. Centrinės universalinės parduotuvės (CUM'o) ekspozicijų salėje žiūrovai išvydo dešimt meno projektų, tarp jų – daugialypę lietuvių meno įžymybių Nomedos ir Gedimino Urbonų instaliaciją „Splitnik“. O Jauzos krantinėje esančiame dizaino centre „Artplay“ rodyti (ir iki šiol rodomi) likusieji 70 bienalės projektų.

Kuratorius Peteris Weibelis  Penktame aukšte

Į CUM'ą atvykome kiek anksčiau, bienalės kuratoriaus Peterio Weibelio bendravimui su žiniasklaida skirtomis valandomis. CUM'as – keturi aukštai velniškai brangių, tvarkingai sudėliotų prekių; kažkur už pietinių pastato langų raudonuoja Kremlius; jokios dulkelės, dėmelės, tik lengvas parfumerijos dvelksmas; jokio deficito; vyrukas juodu įliemenuotu švarku vieną po kito iš maišelio traukia valiklių buteliukus, prieš jį nuleista galva ilgakočiu šepečiu darbuojasi valytoja – tikrina, kuris labiau tinka marmurinėms grindims; USB raktelis „Dior“ įkainotas 17 tūkst. rublių (apie 1,5 tūkst. litų), tų pačių mados namų MP4 grotuvas – 170 tūkstančių.

Dabar, galvoje vartant šiuos ir panašius prisiminimus, P. Weibelio dėmesys dešimčiai bienalės projektų gali atrodyti simboliškas ir mažumėlę kutenantis mūsų savimeilę: pačiame miesto centre, Didžiojo teatro kaimynystėje esančią ekspozicijų erdvę kuratorius sumano skirti menininkų „grietinėlei“, elitiniam bienalės daliniui. Ypač džiugu jame matyti lietuvius. Tačiau nuo miestiečių gerokai izoliuota salė (penktasis aukštas, patenkama tik liftu), nedidelis dalyvių skaičius įžiebia abejonę: kas yra čia rodomi menininkai – išrinktieji ar pasmerktieji?

Mūsų dėmesį patraukė plačiaformatis vokiečių menininkų Achimo Mohne ir Uta Kopp kūrinys „Remotewords“: po kojomis – 200 kv. m pločio palydovinė Maskvos nuotrauka. Parodos lankytojai kviečiami joje ant pastatų stogų palikti savo įrašus. Mat virš nuotraukos, keisdama kryptį ir aukštį, sklando iPad valdoma skraidyklė su kamera. Jos fiksuojamas vaizdas tiesiogiai perkeliamas į didžiulį ekraną. Skraidyklės „pilotas“ tampa savotišku Google Earth naršytoju – tik jau daiktiškoje, o ne virtualioje aplinkoje. Šiedu menininkai savo įrašus, „įžiūrimus“ palydovų, sukūrė ant pastatų Vokietijoje, Brazilijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Estijoje (ant Kumu stogo).

Achim Mohne & Uta Kopp. REMOTEWORDS

Brazilės Rejane Cantoni ir Daniela Kutschat bienalei pasiūlė dar vieną interaktyvią instaliaciją – „OP_ERA: sonic dimension“ (2005). Tris ekranus nuo viršaus iki apačios kerta skaitmeninės stygos. Glaudžiant ranką prie švytinčios plokštės, stygos ima vibruoti ir iš garso kolonėlių pasigirsta muzika.

OP_ERA SONIC DIMENSION, 2005

Vokietijoje gimusi šveicarų menininkė Ingeborga Luscher dar kartą priminė, kad futbolą žaidžia milijonieriai. 8 minučių trukmės videofilme „Fusion“ (2001) susitinka dvi Šveicarijos aukščiausiosios lygos futbolo komandos. Nebūtų nieko keisto, jei ne vyrukų apranga – kamuolį jie gainioja vilkėdami finansinį statusą atitinkančius kostiumus. O Berlyne gyvenantis amerikiečių tapytojas Casey McKee kostiumuotus verslininkus ir vadybininkus išvedė į ganyklas, patupdė prie galvijų ar įsodino į vadeliotojo pasostę. Tokia, mat, socialinė kritika. Nelabai išradinga, niekuo nestebinanti.

Kur kas įspūdingiau atrodo Mumbajaus menininko T.V. Santhosho skulptūrinė grupė „Houndingdown“. Pavadinime slypi gramatinė žaismė – „countingdown“ reiškia skaičiavimą: iš stiklo pluošto sukurti šunys sprogdintojai ant nugaros neša elektroninius laikmačius. Kas atsitiks, kai likusios sekundės bus suskaičiuotos? Turkas Ahmetas Ogutas taip pat apsikrėtęs terorizmo tematika. Jis sukūrė interaktyvią instaliaciją „River Crossing Puzzle“ (2010). Žaidimo taisyklės žinomos nuo vaikystės – grupė personažų turi persikelti per upę, tačiau į valtį telpa tik du. Aname krante – išsigelbėjimas, šiame – teroristas savižudis, neįgali jo žmona, dukra, kariškis, išminuotojas, šuo ir įtartinas krepšys...

T.V. Santosh. Houndingdown, 2007

A. Kukarkino galiojimo laikas

N. ir G. Urbonų instaliacija „Splitnikas“ tapo vieta, kurioje inicijuojamos diskusijos apie skirtingų ideologijų ir kultūrų ateitį. Jų projektą sudaro trys prasminiais ryšiais siejami segmentai – filosofo, diplomato Aleksandro Kukarkino knyga „Anapus gerovės“, futuristinė ateities studijų auditorija bei sovietinis filmas „Daiktai ir žmonės“.

1974 metais pasirodė A. Kukarkino knyga „Anapus gerovės“ (rusiškai ji vadinosi „Išnykstanti karta“, anglakalbiams skaitytojams versta „The Passing Age“). Nepaisant ideologinių paskatų, ši studija darė didžiulį poveikį už geležinės uždangos kuriantiems menininkams, tapo bene vieninteliu informacijos šaltiniu apie Vakarų meną: popkultūrą, kiną, architektūrą, dailę, literatūrą.

Urbonus sudomino, kaip knyga, kuri mėgino „išversti“ Vakarų kultūros reiškinius tarybiniam žmogui, galėtų būti perskaityta šiandien. A. Kukarkinas rėmėsi gana plačiais informacijos šaltiniais, mat dirbo diplomatu ir daug važinėjo po pasaulį: Italiją, Jungtines Valstijas, gyveno Vašingtone. Jis kaupė vietinių autorių publikacijas ir jas apibendrindavo. „Sekdami bienalės kuratoriaus tema – perrašyti pasaulius – mėginame klausti, kuo virto A. Kukarkino „buržuazinės kultūros“ kritika: ar nepasibaigė jos galiojimo laikas, ar ji vis dar aktyvi? Gyvename kapitalistiniame pasaulyje, apsupti tos „buržuazinės kultūros“, kurią tada kritikavo filosofuojantis diplomatas“, - „Kultūrpoliui“ projekto idėją atskleidė G. Urbonas.

Prie „Ateities studijų“ auditorijos

Nomeda ir Gediminas Urbonai. Splitnik, 2010

„Anapus gerovės“ atsiradimo išvakarėse žmonija gyvai domėjosi ateities pasauliu, naujosiomis technologijomis ir galimybėmis. „A. Kukarkino knygą persmelkė dialogas apie ateitį. Šeštajame, septintajame dešimtmečiais vyko kosmoso varžybos, spartėjo kibernetikos plėtra. Andainykštės diskusijos ir šiandien neprarado įdomumo, aktualumo“, - dėstė G. Urbonas. Lietuvių menininkai surentė daugiapakopę pakylą, laiptuotą auditoriją, kuria netruko pasinaudoti parodos lankytojai: patogu buvo įsitaisyti ant jos laiptų ir ramiu, neskubriu žvilgsniu apmesti CUM'o ekspozicijų salę. „Ši diskursyvinė, „dialoginė“ struktūra sukonstruota kaip mokyklinis suolas ateities studijoms“, - sakė G. Urbonas. Tokios studijos išties įvyko: kitą savaitę po bienalės atidarymo auditorijos vietas užėmė jaunosios kartos maskviškių menininkų grupė. Urbonai, į pagalbą pasitelkę Oksfordo Brukso universiteto meno teorijos ir istorijos lektorę, rašytoją Tracey Warr, jiems surengė seminarų ciklą ateities tema. „Su Nomeda ir Gediminu jau esu dirbusi anksčiau. Dabar jie pakvietė mane dalyvauti tyrime, susijusiame su šiuo rusų „vizionieriumi“. Atvykę į Maskvą domėjomės A. Kukarkino gyvenimu ir kūryba. Buvo įdomu pamatyti, kaip filosofo idėjos tarpsta šiandienybėje, - kalbinama „Kultūrpolio“, pasakojo T. Warr. - Yra žmonių, manančių, jog ateitis „neatsitinka“ savaime, ją sukuriame patys. Europos kosmoso agentūra neseniai inicijavo tyrimą, kad atskleistų ryšį tarp mokslinės fantastikos ir naujųjų technologijų. Norima įrodyti, jog menininko vaizduotė tiesiogiai lemia technologijų plėtrą.“

Nomeda ir Gediminas Urbonai. Splitnik, 2010

Daiktų troškulys

Sovietinio mokslo populiarinimo filmo „Daiktai ir žmonės“ ištraukos rodytos šalia „Ateities studijų“ auditorijos išskleistame ekrane. Žaismingai ir linksmai filmas tikina, jog mados ir dizaino vaikymasis veikia žmonių santykius. Jo potekstė ideologinė – dizainas tenkina vartotojiškus poreikius, daiktų troškulį ir dėl to žmonės susvetimėja. Pasak projekto autorių, susidomėjimas dizainu kilo po 1959 metais Maskvoje, Sokolnikuose, vykusios amerikiečių parodos ir garsiųjų Splitniko „virtuvės“ debatų tarp Nikitos Chruščiovo ir Richardo Nixono. „Tada imta mąstyti apie technologijų taikymą ne vien karinėje pramonėje, bet ir dizaino srityje. Pamanėme, kad filmas „Daiktai ir žmonės“ gerai derėtų parodos kontekste, CUM'e. Tai, ką anuomet kritikavo A. Kukarkinas, dabar atsidūrė pačiame Maskvos viduryje. Esame kapitalistinio pasaulio epicentre“, - tvirtino Urbonai. Kvietimo į Maskvos bienalę lietuvių menininkų pora sulaukė visai netikėtai. Atvykti į Rusijos sostinę jiems pasiūlė pats bienalės kuratorius P. Weibelis.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai