4-oji Maskvos bienalė "Perrašant pasaulius"
Rimantas Eivenis. Maskvos bienalė dar nesudegino Europos kiaulių

2011-10-24

4 –oji tarptautinė Maskvos šiuolaikinio meno bienalė, užsimojo perrašyti meno suvokimo ir  pateikimo principus šiuolaikinių technologijų kalba. Šiais metais  bienalės kuratoriumui tapo vokiečių meno teoretikas ir medijų specialistas, Karlsruės meno ir mediatechnologijų centro direktorius Peteris Weibelis.

Maskvos bienalės 2011 kuratorius Peteris Weibelis  Mokytis sudėtingumo

Po beveik valandą trukusios kelionės įveikiau milžiniškas didmiesčio spūstis ir pasiekiau dizaino centre „Artplay“ įsikūrusią pagrindinę bienalės parodą „Perrašant pasaulius“. Atsidūriau tarp kelių tūkstančių meno mėgėjų ir smalsuolių. Brovėsi mintis, kad ši žmonių santalka ir buvo tomis dienomis Maskvą „išmušusių kamščių“ priežastis. Tiesa, jau kitą rytą mus pasiekė nuotraukos iš Kauno bienalės „Tekstilė'11“ atidarymo – galėjome pagrįstai didžiuotis jos lankytojų gausa.

Didžiausia Maskvos šiuolaikinio meno erdvė  Artplay“ įsikūrė  buvusios slėgio prietaisų gamyklos „Manometr“ cechuose. Jose pasklidę per 5000 „Perrašyto“ pasaulio „skaitytojų“ paniro į kuratoriaus P. Weibelio pasaulį, galėjo įvertinti kaip materializavosi jo postuluotos „universalios technologijų kalbos“ idėjos.

P. Weibelis, dar pristatydamas bienalės koncepcija, žadėjo į Maskvą atvežti šiuolaikinio meno. Ne moderniojo, kuris, jo teigimu, prasidėjo Vakarų Europoje ir Rusijoje su tokiomis pavardėmis kaip Vladimiras Tatlinas, Kazimiras Malevičius, Vasilijus Kandinskis, visa Gudijos žydų dailininkų plejada. Prasidėjo ir turėjo pasibaigti su XX amžiumi. P. Weibelis tvirtino, kad modernistinė Josepho Beuyso ištara „Kiekvienas žmogus – menininkas“ buvo visiškai įgyvendinta. Tačiau šiais laikais tokio modernistinio paradokso, profesoriaus manymu, reikėtų atsisakyti ir vėl grįžti prie meistriškumo, virtuoziškumo, kompetencijos. „Siekdamas publikos dėmesio menininkas turi kurti tai, ko nemoka kiti. Šiandien pažangu ne paprastumas, o išmanymas“, - tvirtinęs P. Weibelis.

Odesoje gimęs kuratorius pabrėžė, kad pasaulis be perstojo kinta, tad privalome nuolat atnaujinti žinias apie jį. „Kalbant kompiuterinėmis sąvokomis, reikia jį perrašyti, perredaguoti, perkrauti“, - sakė P. Weibelis. Žmogus atsidūrė skaitmeninių technologijų apsuptyje, dažnas menininkas jas pasitelkia savo kūryboje. Profesoriaus manymu, Maskvos bienalė yra šiuolaikinio meno veidrodis, lygiai taip, kaip šiuolaikinis menas atspindi dabartinę visuomenę.

Maskvos bienalės 2011 kuratorius Peteris Weibelis

Renesanso atmaina

Tad šiuolaikiškam kuratoriui neliko kito kelio, kaip į šiandienybės iššūkius atsakyti technologijomis ir technologijų menu. Rusijos žiniasklaidininkai sudvejojo, ar tokiu būdu nebus nuskriausti tradiciniai menai – tapyba, skulptūra. Į tai P. Weibelis atsakė, kad tapyba ir skulptūra – taip pat technologija. „Bet kuris menas – technologiškas, net jei jo instrumentai – teptukas ir dažai“, - tvirtino jis. Tačiau bienalės kuratoriui buvo svarbu parodyti visą technologijų spektrą ir, siekdamas teisingo atstovavimo, jis daugiau dėmesio skyręs naujosioms medijoms. High-tech, pasak P. Weibelio, yra vienintelė universali žmonijos kalba, suprantama moterims ir vyrams, krikščionims ir musulmonams, rusams ir kinams.

P. Weibelis taip pat akcentavo publikos vaidmenį „vartojant“ meno kūrinį. Jo supratimu, menininkas savo darbų jau nebekuria vienas pats – tai daro drauge su žiūrovu. „Jis jau nebe aktorius scenoje – šou dalyvaujame visi. Menas šiandieną yra neįsivaizduojamas be aktyvaus, tiesioginio publikos dalyvavimo“, - teigė medijų žinovas.

Įtaraus žvilgsnio vokietis sulaukė ir dėl pavadinimo „Perrašant pasaulius“. Jis pareiškė, kad menininkai naujų pasaulių nekuria – juos tik „perrašo“, perdaro jau egzistuojančią kūriniją. „Linkstu manyti, kad šiuo metu stebime ne civilizacijų susidūrimą ar kultūrų susiliejimą, o dalyvaujame kultūros „perrašymo“ procese. Jei norit, tai savotiška Renesanso atmaina, supaprastintos šiuolaikinio meno programos pabaiga“, - yra sakęs P. Weibelis.

P. Weibelio pasauliai

Bienalės kuratoriaus labui reikia pasakyti, kad jo tezės parodoje buvo įgyvendintos gan tiksliai. Kaip gi kitaip? – juk viskas kompiuterizuota! 70 meno projektų iki spalio pabaigos rodomi dizaino centre „Artplay“, dešimtis likusiųjų – Centrinės universalinės parduotuvės (CUM) ekspozicijų salėje. Šiuolaikinio meno darbai įtraukė žiūrovus: kartais juos sužavėdavo netikėtomis prasmėmis, kartais – vizualumu, tačiau nebuvo tokio, kuris nepasidžiaugtų parodos atraktyvumu, nepasinaudotų aktyvaus dalyvio vaidmeniu.

Vienas iš „Artplay“ ekspozicijos dalyvių – kinų menininkas, disidentas Ai Weiwei, rodantis 2005 metais sukurtą video darbą „Pekinas: Antrasis žiedas“. Didžiausia problema bienalės rengėjams tapo ne galimybė atvykti pačiam menininkui (vasarą jis buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos), o ilgos derybos su Vakarų meno galerijomis dėl jo darbų eksponavimo. Jie labai, labai brangūs.

Rusų duetas „Electroboutique“ sukūrė „Didelę žalią galvą“, milžinišką dujokaukę, kurios sensoriai reaguoja į kūno nuogumą. Jei žiūrovas prieš ją atsistodavo apsirengęs, kaukės stikle pamatydavo karo veiksmų siaubiamos vietovės vaizdą. O jei išdrįsdavo apsinuoginti, jo atvaizdas atsidurdavo nuostabiame peizaže, sakytum – rojuje.

Lietuvių lankytojų grupelę sudomino Sankt Peterburgo menininkės Marinos Aleksejevos papasakota video istorija „Įvykių seka“ apie iš pradžių viltingą, o pabaigoje tragišką „vaiduoklių“ šeimos likimą.

San Francisko menininkas Jimas Campbellas tamsioje salės kertėje įžiebė šviesos diodų galaktiką, į kurią žvelgiant buvo įdomu kontempliuoti nakties dangų, atrasti žvaigždyną sau. Tarsi sekdamas amerikiečiu, ispanas Danielis Canogaras žiūrovą palydėjo prie neįžengiamo, švytinčių, susiraizgiusių laidų miško.

Vokiečių meno legenda Gerhardas Richteris pats pasiprašė priimamas į Maskvos bienalės programą. O britas Richardas Hamiltonas buvo kviečiamas. Atsiuntė savo darbus, tačiau bienalės nesulaukė – mirė likus savaitei iki jos atidarymo.

Kiekvienai bienalei – sava baidyklė

Clair Fontaine. P.I.G.S., 2011

Neegzistuojančios Claire Fontaine vardu pasivadinusi Paryžiaus menininkų pora Maskvos bienalei pateikė ekonominį-politinį kūrinį – skulptūrą „P.I.G.S.“ Iš 317 tūkst. degtukų susmaigstomi keturių bankrutuojančių Europos Sąjungos šalių – Portugalijos, Italijos, Graikijos ir Ispanijos – žemėlapiai. Galiausiai atvaizdai padegami. Baigti darbo iki bienalės atidarymo nespėta, samdyti savanoriai vis dar triūsė prie instaliacijos, smaigstė degtukus į akytą sieną. Finalinis padegimo „aktas“ neįvyko ir dėl gausaus lankytojų skaičiaus. P. Weibelis paaiškino, kad įprastai padegimas filmuojamas, vėliau rodomas monitoriuje šalia kūrinio. „Nežinau, ką daryti. Padeginėti skulptūrą jau vėlu ir pavojinga, labai daug aparatūros atsirado aplink, - sakė kuratorius. - Turbūt teks ją deginti bienalės uždarymo ceremonijos metu – turėsime savo baidyklę, kaip festivalis „Burning Man“.

Peterburgietė Julija Strauss prisiminė kitą politinę aktualiją ir pastatė „Anamorfinį monumentą Bradley‘iui Manningui“, amerikiečiui „Wikileaks“ informatoriui, kuriam šiuo metu gresia mirties bausmė arba įkalinimas iki gyvos galvos.

Clair Fontaine. P.I.G.S., 2011

Parodoje išryškėjo ir ekologijos tema. Argentinietė menininkė Catalina Bauer milžiniško dydžio pasaulio žemėlapį sudarė iš 1322 vandeniu pripildytų maišelių. „Mano kūrybos priemonės pačios pigiausios – polietilenas ir smeigtukai. O vandenį naudoju maskvietišką. Tiesa, jis kažkoks spalvotas, matyt, jame nemažai aukso“ - juokavo argentinietė. Korėjietis Kijong Zinas savo darbų ciklu „Earth Report“ gilinosi į ekologinių katastrofų ir naftos pramonės niokojamo pasaulio temas.

Tradicija nesudomino

Šiuolaikinę tapytojų gildiją bienalėje įdomiai reprezentuoja argentinietis Fabianas Marcaccio. Jo darbas „Breaking News“ buvo sukurtas iš lydyto plastiko „potėpių“, išlietų ant natūralaus tinklinio audinio. Du plačiaformačius tapybos darbus parodoje demonstruoja vokiečių garsenybė Neo Rauchas. Tapybos objektu rinktis mokslinių tyrinėjimų vaizdus nusprendė maskvietė Taisija Korotkova. Manabu Ikeda naudojasi japonų tradicija piešdamas „Pakilimo ir griūties istoriją“, latvis Gintas Gabranas paveikslus kuria iš vaizdo, gaunamo lazerio spinduliais apšvietus kraujo lašelius. O štai ukrainietės Lados Nakonečnos piešinių ciklas „Cards“ šiuolaikiškų technologijų apsupty atrodė perdėm tradicinis, žiūrovai net nestabtelėdavo juo pasidomėti.

Skulptūros darbų parodoje nėra itin daug. Šį „cechą“ atstovauja bulgarė Mariana Vasiljeva („Komunikacija“, „Selfmade“), prancūzų duetas R&Sie(n), italas Paolo Grassino („Semiliberta“), tas pats Neo Rauchas, sukūręs po dizaino centrą vaikščiojantį kentaurą („Nachhut“).

V. Čtako bunkeris

Įdomiu ir netikėtu atradimu tapo austrės Ruthos Schnell instaliacija „Tvyrantys ženklai“. Trys baltoje sienoje įmontuoti šviestuvai mirga tam tikru dažniu. Žvelgdamas į juos, regis, nieko neįprasta nepamatysi. Tačiau tereikia tik sumirksėti ar pasukioti galvą ir iš šviestuvų „išskrenda“ skirtingų kalbų žodžiai, frazės, idiomos. Dar geresnis žiūrėjimo komfortas pasiekiamas į šviesos šaltinius žvelgiant pro veidrodėlį, truputį judinant jį.

Valeryj Chtak. The Big Birth, 2011

Įdomiu sumanymu nustebino maskviškis menininkas Valerijus Čtakas, pernai lankęsis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. Jo ekspozicijai skirtoje nišoje tvyrojo aklina tamsa. Išradingesni parodos lankytojai į V. Čtako „bunkerį“ nukreipdavo fotoaparato blykstę ir nustėrdavo ekrane išvydę piešiniais išmargintas patalpos sienas.

Daug žiūrovų užkibo ant Indonezijos menininkės Tintinos Wulia „Masalo“. Stiklinė dėžė, kurioje tripirščiu griebtuvu buvo galima „susižvejoti“ kitos šalies pasą, niekad nestokojo lankytojų. Tačiau pasikeisti pilietybę sekėsi ne dažnam. Reikia pasigirti, kad jūsų nuolankiam tarnui „žvejyba“ pasisekė ir mažytė knygelė po kelionės į Lietuvą atsidūrė mylimosios rankose – kaip suvenyrinė dovana.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2