Informacija
Bernadeta Petrauskytė. Apie trečiąjį „Interformato“ simpoziumą Nidos meno kolonijoje: prisiminimai ir patyrimai

2013-06-27

Kritinis turizmas. Vietiškumas. Post–romantinis būvis. Šios trys pagrindinės temos – tai tik nuorodos, vedančios į plačius kontekstus, išplėstą  pranešimų ir diskusijų  lauką, keturias dienas vyravusį Nidos meno kolonijoje (NMK).  NMK organizuojamas simpoziumas „Interformatas“ bene vienintelis kasmetinis  meno tyrėjų ir praktikų renginys, apimantis ir gvildenantis platų šiuolaikinio  meno kontekstą ir į jį įtraukiantis aktualius  socialinius klausimus. Kaip ir praėjusiais metais, simpoziumo temos tiesiogiai susijusios su paties  renginio vieta, taip sukuriant tinkamą atmosferą,  skatinančią  daugiau ieškoti, pasimesti  ir / ar atrasti.

Simpoziumui įsibėgėti pagreitį suteikė  VDA studentams  Barnaby Drabble vedamas workshop‘as „Wish You Were Here“. Iš Šveicarijos meno akademijos  (Ecole Cantonale d'Art du Valais) atvykę B. Drabble orientuojasi  į skirtingas viešųjų erdvių problemas, tarpdisciplininę komunikaciją, urbanizmą, o visą savo mokslinę patirtį perteikia seminarų, paskaitų metu, kuruojant parodas ar rašant kritikos straipsnius. Šį kartą jo apsilankymas NMK tapo performatyviu meniniu-turistiniu veiksmu, įtraukiančiu į kolonijos supančią aplinką ir skatinančiu iš naujo ją patirti ir užfiksuoti.  Workshopo‘o pavadinimas šiuo atveju pasirinktas visai neatsitiktinai. Tarsi kliše tapęs ir ant siunčiamų atvirlaiškių randamas užrašas tampa nuoroda į tam tikrą vietą ir yra adresuojamas net nesusimąsčius, ar mūsų lankoma vieta kažką sako ir yra kažkuo svarbi atvirlaiškio gavėjui. Tad kritiškas vietos matymas ir apmąstymas tapo pagrindiniu kūrybinio užsiėmimo tikslu.

Aldis Gedutis

Būtent kūrybinės dirbtuvės koncentravosi ties Nida kaip potencialia kurortine vieta ir kėlė su ja susijusius laiko bei  erdvės klausimus. Kaip vietą veikia migracija, socialinė atskirtis, post–kolonializmo, post–romantinis diskursas? Kiek kažkur tarp centro ir periferijos esanti vieta nužymi deteritorizacijos, glokalizacijos procesus? Kūrybinių dirbtuvių metu  visų akiratyje atsidūręs Nidos kraštovaizdis vedė prie mentalinių žemėlapių kūrimo, skatinančių apmąstyti Nidoje esančias, bet jau kadaise patirtas vietas, dabar tapusias  tik atminties užuolankomis. Kiekvieno patirtys ir atsiminimai toje pačioje vietoje skirtingi, susiję su asmeniniais išgyvenimais, tad Nida niekada iki galo nėra išbaigiama ar sukonkretinama, ji nuolat kinta dėl joje veikiančių ir  vis atklystančių naujų subjektų.  Tai tapsmo ir virsmų vieta, neturinti konkrečių koordinačių, o tik vieną iš daugelio galimybių būti.

Bill Aitchison

Vienas iš kelių workshop‘ą lydinčių tekstų Miwon Kwon  „The Wrong Place“ apie tai, kad geros vietos yra blogos vietos, o blogos vietos yra geros ir taip atvirkščiai dar tūkstantį kartų, skatino ieškoti jų atitikmenų čia pat, Nidoje. Tad pasivaikščiojimas po miestelį iš naujo ir iš seno, tapo naujų atradimų ir patirčių kelione, virstančia į nostalgišką norą sugrįžti į teritoriją, kurios jau arba, kurios dar nėra.

Error Collective

Taip workshop‘o mintys ir žodžiai įsiliejo į simpoziume pristatomas temas, jas viena nuo kitos skirdamos  ir papildydamos. Kiekviena diena ir pranešimų sesija tapo nauja galimybe vis iš kitos pusės  kalbėti apie  kritinį turizmą, vietiškumą ir post–romantinį būvį, tuos svarbius dėmenis, rūpinčius ne tik NMK, bet ir kitoms Europos ir pasaulio  meno rezidencijoms, užsiimančiomis meno praktikomis, bet tuo pačiu metu telpančioms ir į turistinį kontekstą.  Keliaujantys ir meno rezidencijose apsistojantys menininkai  bei jų vietiškumą artikuliuojantys kūriniai kelia kritinio turizmo ir menininko kaip turisto probleminius klausimus. Kuo reziduojantis menininkas skiriasi nuo turisto ir kaip keičiasi menininko statusas savo veiklą perkėlus iš centro  į provincijos meno koloniją –  rezidenciją?  Kaip  turistų miesto įžymybių lankymas tampa meniniu tyrimu? Ir kaip šiandien atsiskleidžia ir plėtojasi  post-romantinė jausena? Visi šie klausimai tampa  aktualūs  prisimenant kadaise Nidoje vykusią meninę praktiką ir ieškant jų sąsajų su dabartimi. Nuo XIX a. II p. prasidėjusios  menininkų kelionės į tada dar nuošalų Nidos žvejų kaimelį, tuometinė  susikūrusi Nidos dailininkų kolonija ir jos virsmas iki šiandieninės NMK-rezidencijos - puikus pavyzdys, kaip su laiku keičiasi vieta ir kaip  kurortinis miestelis  gali tapti vienu pagrindiniu meno centru Lietuvoje, aktyviai dalyvaujančiu ir tarptautiniuose projektuose.

Federica Martini

Praeitis ir esama dabartis suponuoja ir ateities vaizdą – kaip ir kur galima plėstis toliau, kokią vietą užimti ir kokias paslaugas meno rezidencija gali teikti esamoje teritorijoje. Visa tai ir dar daugiau simpoziumo svečiams išdėstė Klaipėdos universiteto profesorius, geografas Ramūnas Povilanskas, kreipdamas dėmesį daugiau į Nidos kaip kurortinio miestelio galimybes  pritaikant ir plečiant jame  kūrybinį turizmą.

Frauke Materlik

Įsivaizduokite kurorte įsikūrusį talasoterapijos centrą – gydomąją šventyklą, kurioje būtų rūpinamasi tik jūsų gerove ir sveikata į pagalbą pasitelkiant ne tik visas gamtos teikiamas gėrybes (saulę, vandenį, dumblius, gintarą), bet ir menininkus bei jų siūlomas meno terapijas. Taip įžvelgiama abipusė nauda – SPA lankytojas patirs ko dar nepatyrė, o menininkas turės savo auditoriją. Šią profesoriaus siūlomą idėją buvo įdomu palyginti su kitu projektu pasiūlytu jau pačių menininkų – Justin Tyler Tate ir Ernest Truely. Error Collective pasivadinęs menininkų duetas, savo idėjas skleidžiantis Niujorke, Londone, Paryžiuje ir Taline, tik patvirtina anksčiau išsakytą minti apie menininkus ir jiems reikalingą žmonių auditoriją. Simpoziume buvo pristatytas specialiai Talino miesto turistams pritaikytas projektas, kviečiantis už 300 eurų mokestį per parą išbandyti menininkų suorganizuotą turistinę programą, kurios metu turistui niekuo nereikės rūpintis pačiam. Remiantis principu „viskas įskaičiuota“, turistui bus parodoma kita Talino pusė, atveriant alternatyvios kultūros ir meno lauką. Nemaža kaina už gyvenimišką patirtį, efemeriškus meno įvykius čia įveda naują, diskutuotiną meno kaip produkcijos sąvoką. Tačiau plačiau  išplėtota ji nebuvo, pristatomas projektas daugiau rodėsi kaip pačių menininkų gerai apgalvotas performansas, o ne realiai įmanomas svetingumo projektas Talino turistams.

Juozas Laivys

Vis dėlto aiškiausiai simpoziumo temas atspindi ir materialiai įkūnija  NMK reziduojančių menininkų kūriniai. „Site – specific“ analizuojantys menininkų kūriniai sukurti  ir pritaikyti būtent tam tikrai vietai, apsigyventam miestui ar erdvei, o šiuo atveju būtent NMK, semiantis  inspiracijų, ne tik iš geografinės ar fizinės pusės, bet ir iš istorijos, ekologijos-gamtosaugos, visuomeninės srities nepamirštant mitologijos bei pasakojimų. Taip kūryba vystosi  iš asmeninės patirties, ieškojimų, tyrinėjimų ir atradimų, kol galiausiai visa tai tampa asmeniškos biografijos dalimi. O būtent tam, kad potyriai materializuotųsi reikalinga ilgalaikė rezidencija meno centruose, stipri sąveika, slaptas susitarimas-sąmokslas, jungiantis asmenį ir vietą, - tik tokiu būdu formuojasi stipresni savitarpio santykiai. Specifines vietas artikuliuojančiuose kūriniuose, kaip ir minimalistų meninėje praktikoje, erdvė suvokiama kaip reali ir aktuali  fizinė erdvė, esanti ir vykstanti „čia ir dabar“. Tad „site – specific“ terminas naudojamas išreikšti kažką „įvietinto“, išreiškiančio dabartį. Tai suteikia svarbos laikui ir per jį kūrinį suvokiančiam žiūrovui. Laiko atkarpa suvokiama iš dabarties atskaitos taško bei betarpiško kūniško patyrimo. Tai „nėra objekto be subjekto“ principas, kuriuo vadovavosi ir NMK reziduojantys menininkai pristatydami kūrinius atvirų studijų metu ir už jų ribų, atlikdami performansus  ir / ar vedant workshop‘us, kurių metu aktyviai dalyvaujant žiūrovui meninis vaizdas virsdavo garsu, o nejudrumas ir stabilumas tapdavo intensyviu judėjimu.

Markus Soukup ir Sam Skinner

To pavyzdžiai – performatyvi paskaita – pasivaikščiojimas į priekį ir atgal  per kopas, prieplauką, miškus, plentą  ir paplūdimį link Lietuvos-Kaliningrado sienos,  vadinamosios „no mans‘land“ teritorijos. Paskaitą – pasivaikščiojimą vedė menininkės Hanna Husber, Laura McLean ir Kalliopi Tsipni–Kolaza. Jos pasakojo, kad  Maldyvų salai gresia išnykimas, prognozuojama, kad po šimtmečio salynas bus užlietas vandens.  Ir čia liūdną Maldyvų ateitį menininkės  sieja su Kuršių Nerijos praeities istorija, kai kadaise dėl aktyviai judančių ir viską po savęs užklojančių kopų visas kaimas buvo prarytas smėlio. Pasakojimu  menininkės kuria nematomus prasminius ryšius, jungiančius dvi viena nuo kitos nutolusias teritorijas. Kelionės metu dalyviai tapo neatskiriama projekto dalimi,  priimančia informaciją ir tampančia ją reflektuojančia talpykla. Taip, keičiantis tik vietai ir laikui, kartojama ir iš naujo pergyvenama istorija. Menininkių kolektyvas šią Maldyvų archipelago prognozę ir skaitmeninį salos išsaugojimo projektą pristato ir šiųmetinėje Venecijos bienalėje.

Petra Koehle ir Nicolas Vermont

Kitas „čia ir dabar“ kūrinys –  menininko Adrien Siberchicot kvietimas  į žaliojo spindulio (green flash) projektą. Simpoziumo dalyviai buvo pakviesti palydėti saulėlydžio, nes kartais esant giedram orui ir ramiai, skaidriai jūrai paskutinėmis  akimirkomis prieš  saulei nusileidžiant ir viršutiniam jos  kraštui pasislepiant  žemiau horizonto linijos galima išvysti žaliąjį spindulį. Taip šį fizikinį-optinį fenomeną  menininkas uždokumentuoja ir pateikia kaip performatyvų meninį  veiksmą, pretenduojantį į savotišką ritualą, išpildantį kolektyvinę patirtį.

Ramūnas Povilanskas

Paminėtinas ir Gilles Furtwängler performansas, analizuojantis ir atspindintis menininko patirtis visos rezidencijos ir net simpoziumo metu. Performanso atsiradimą suponavo aplinkinė menininką supanti erdvė, išgirsti  pavieniai žodžiai ir garsai. Jie, perleidžiami per save, dar kartą ir dar kartą, kartu tapo vientisa, bet  ir  trūkčiojančia  istorija, susidedančia iš daugelio pavienių įvykių, bylojančių apie rutiną ir netikėtus jos išpuolius. Maišantis realybei su fantazija, tikriems ir išgalvotiems vaizdiniams, menininkas suteikė galimybę ne tik iš naujo pamatyti, bet ir  išgirsti, kaip skamba Nida.

Sebastian Cichocky

Himalaya, come to my leg.

My fantasy is to live alone in the  Taïga, but not forever.

Tattoo.

Earth juice.

Iki.

Sibylle Omlin

Taip visas simpoziumo dienas performansus,  workshop‘us  keitė pranešimai, jų  gausa vyravo ir mintys šokinėjo nuo nostalgiško, post–sovietinio turizmo ir „zero miestų“ paieškų (Jurij Dobriakov), tamsaus ir makabriško turizmo po kapus kaip  atminties vietas, ieškant neigiamų įvykių, tamsių patyrimų, tokių kaip mirtis, egzekucijų vietos, mūšio laukai etc.  (Aldis Gedutis).  Žinoma, galima rinktis  ir  klasikinį, pramoginį-informacinį turistinį turą po Štutgartą (Bill Aitchison), arba, jei pageidaujate,  dar toliau -  tolimiausia turistinė kelionė kviečia apsilankyti  už  mūsų planetos ribų, tiesioginis skrydis į Mergelės galaktiką (Virgin galactic) (Paul Domela).

Veda Popovici

Šie ir dar kiti nepaminėti  kritinį turizmą akcentuojantys pranešimai tik dar kartą patvirtina, kad turizmas turi daug įvairių galimybių ir juose vis skirtingai skleidžiasi vietiškumas ir post-romantinis būvis. Tad  NMK ir jos nuosekliai organizuojamas „Interformatas“ rodosi kaip alternatyva didžiuosiuose miestuose įsikūrusioms meno / švietimo institucijoms. Simpoziumai tampa vis dažnesne šiuolaikinio meno praktika, išlaikančia ne tik  senąsias antikinės puotos užuominas, bet ir skatinančia aktyvų tarpusavio  bendravimą, informacijos sklaidą, pasikeitimą kūrybine patirtimi. Baltasis kubas čia deformuojasi, plečiasi į neapibrėžtas ribas, tampa žaliu, organišku, kultūrą į gamtą grąžinančiu objektu.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės