Tekstai
Vidas Poškus. Laiškai iš muziejaus 1 | Kareiviai ir kuršiai

2008-12-15

Sveiki!

Savo debiutą, pirmuosius žingsnius man naujame kultūriniame portale nusprendžiau pradėti rubrika, kurią pavadinau Laiškai iš muziejaus. Paklaustas, kodėl taip pasielgiau – suglumčiau ir gūžtelčiau pečiais. Viena vertus, atrodytų, kad tame nėra nieko keisto – kadangi didžiąją savo darbo laiko iš tikrųjų praleidžiu viename vieno didžiausių Lietuvos muziejų filiale. Beje, stovinčiame pačiame sostinės centre. Kita vertus, net ir oficialiai nominuojamas “vyresniuoju muziejininku”, nesijaučiu tokiu iš esmės. Nekrimtau muziejininkystės mokslų, man sunkiai įkandamas teorinis muzeologijos riešutėlis, esu grynas praktikas – inventorinti, atributuoti, išrašinėti priėmimo-perdavimo aktus išmokau sekdamas vyresniųjų kolegų pėdomis. Tačiau darbas muziejuje man, kaip šiokiam tokiam dailėtyrininkui, dailės kritikui ar dailės istorikui (galų gale – net pats nežinau, kokią etiketę verčiau užsiklijuoti) padeda visokeriopai. (Beje, dėl šių abejonių savo rašliavą ir pavadinau: laiškais iš muziejaus”, o ne „muziejininko užrašais” – iki šiol jaučiu asmeninio identiteto krizę). Pavyzdžiui, bazuodamasis centre, trumpų pietų pertraukų metu (nuo pusv. iki vienos akad. val.) galiu išlėkti į miestą, perlėkti per kitus muziejus (konkuruojančias firmas), apsilankyti dailės galerijose, visokiuose kitokiuose meno centruose ir, kas svarbiausia – pasidalinti maloniais potyriais su kitais. Dėl to esu dėkingas asmeniškai Ignui ir instituciškai – Kultūrpoliui. Epistolinį žanrą pasirinkau neatsitiktinai. Dar studijų metais vienas mane labai įtakojęs dėstytojas (nors mūsų fluidai ir ne visada sutapdavo – bent aš taip manau) kalte kalė į mūsų tada dar žalias galvas, jog visa dailės kritika prasidėjo nuo laiškinės grafomanijos. Tai Denis’as Diderot pradėjo šį pražūtingą užsiėmimą. O personalinėje atmintyje dar gravituoja Liucijaus Anėjaus Senekos, Albrechto Dürerio, Kanuto Rusecko vardai bei pavardės. Tai jie, rašydami (kartasi ištęstus ir nuobodžius, kartais trumpus ir įdomius) laiškus savo draugams, bičiuliams, artimiesiems, pranešdavo ir visokiausių faktų, faktelių apie savo gyvenamojo meto meną ar kultūrinę situaciją. Pažadu rašyti trumpai. Bet ne haiku. Be to pabrėžiu, kad reikšiu asmeninę nuomonę, spinduliuote spinduliuosiu savo egocentrišką natūrą, todėl tenenusivilia tie, kurie tikėsis objektyvios tiesos. O mano tikslas būtų viešai ir atsakingai pareikšti, pranešti, ką įdomaus ir reikšmingo – asmeniniame, universaliajame lygmenyse – aptikau tą ar kitą dieną, tą ar kitą savaitę, mėnesį, metą, epochą. Laiškas (koks jis bebūtų – popierinis ar kompiuterinis) fiksuoja gyvą mentalinį, dvasinį visuomenės nervą. Būtent to manęs ir prašė redakcija...

Būčiau blogas paukštis, jeigu nepradėčiau giesmės nuo savo šilto ir jaukaus lizdelio. Turiu omenyje gimtąjį Lietuvos nacionalinį muziejų. Darbe tikrai jaučiuosi kaip namie. Nekoketuoju. Manau, kad šį potyrį lėmė ir reguliariai keičiamos archeologinės, istorinės, etnografinės, ikonografinės, kartais netgi numizmatinės parodos. Išvardinau pagrindinius savo institucijos skyrius. O parodos būna nelabai vykusios, kartais tikri šedevrai – vyksmo metu visko pasitaiko. Tik galiu pasidžiaugti ir pasididžiuoti, jog Nacionaliniame muziejuje dirba architektė Gražina Pajarskaitė. Būtent jos dėka muziejinės ekspozicijos atnaujintos kardinaliai per keletą metų, būtent šios menininkės dėka prakalbo ne vienas anksčiau tylėjęs eksponatas, būtent Gražinos dėka lankytojams pristatomos kolekcijos transformavosi į iki šiol aktualias, (post)modernų individą galinčias paveikti objektų sankaupas, tikrus šiuolaikiškai interpretuotų artefaktų konglomeratus. Prisimenu prieš kelis metu G. Pajarskaitės aranžuotą pučiamųjų instrumentų parodą. Į stiklinius vamzdžius sukištos ir erdvėje skambančios visokios daudytės, dūdos, triūbos ir ragai regėjosi lyg pačios tobuliausios skulptūros, lyg ne kokių skerdžių ar piemenų susukti, išdrožti instrumentai, o pačios Tobulybės produktas.

Tad šiuo metu meno ir istorijos ištroškę vartotojai (deja, nusipirkti šiuo klausimu nieko nepavyks) gali pamatyti dvi intriguojančias parodas:

1. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose – su kauniškio Vytauto Didžiojo karo muziejaus kolegomis surengtas vyksmas. “Realistinių” paveikslų norintys pamatyti žiūrovai atsigaus prie Smetonos laikais nutapytų batalinių kompozicijų (Jenerio, Rudolfo, Mackevičiaus darbai). Tikrai įdomu stebėti, tegul ir visai negrabiai ištapytas, kerėpliškokai sukomponuotas raitelių susidūrimų, karabinais ginkluotų, vyžomis apsiavusių savanorių ir geresne ekipuote aprūpintų bermontininkų kautynių scenas. Didelis panašaus pobūdžio darbų kiekis manyje pakurstė militaristines nuotaikas. Ir dar pagalvojau, kad tikrai buvo teisus anuometinis Karo muziejaus šefas Vladas Nagys, liūdnai konstatavęs, kad lietuviams trūksta tapytojų batalistų. Bet net ir prastoka, banaloka mūšio scena veikia stipriau nei jokia. Parodos vinimi galėtų būti švarios, krauju, prakaitu ir purvu nesuteptos (gal išplautos?) įvairių kariuomenių uniformos. Trumpos amerikiečių (labdara lietuvių savanoriams) pasirodė juokingos, dar juokingiau regėjosi garsioji “pempinė” bolševikų kepurė. Surimtėjau prie ginklų. Jie atrodė rūsčiai ir grėsmingai. Gal tik ginklų eksponavimas pasirodė neefektingas, buvo galima pristatyti sugestyviau – čia akmenėlis į Gražinos daržą. Ji tikrai nejaučia silpnybės sunkiesiems maksimams ar lengviesiems naganams.

2. Lietuvių ir latvių archeologų bendrai režisuota paroda Kuršiai – baltų vikingai. Imponuoja broliškų tautų archeologų sėkmingo bendravimo pavyzdys. Juolab, kad šis projektas – ne pirmas. Jau pristatytos sėlių, žiemgalių kolekcijos iš abiejų šalių rinkinių. O paklaustas – ką bendro turi (tiksliau – turėjo) kuršiai su menu, rekomenduočiau nueiti į parodą. Tūlas, išvydęs, kokius kiekius metalo (žiauriai masyvios apyrankės, kaustyti diržai, pasaginės, lankinės segės, apgalviai – o kur dar kalavijai, durklai, ietys ir kitokie ginklai) ant savo kūnų nešiojo kuršiai (ir ne tik nešiojo, bet su visu tuo turtu persikeldavo per Baltiją ir nusiaubdavo vieną kitą danų ar švedų gyvenvietę), supras, kad šios turtingos baltų genties nariai tiesiog gyveno taikomojoje dailėje. Kiekvienas tas spalvoto metalo gabalas regisi kaip monumentalus, vietomis santūriai (juk kariaujant, plėšikaujant, prekiaujant, estetinio pobūdžio veiklai tiesiog trūko laiko) geometriniais raštais dekoruotas skulptūrinis objektas. Antanas Mončys turėtų suklusti. Kita vertus, žinant, kad šis menininkas kilęs iš senųjų kuršių žemių, darosi suprantama, kodėl jis drožė tokius, o ne kitokius griaučius ir skeletus. O pats eksponavimas (aut. minėtoji G. Pajarskaitė)- nei pridėsi, nei atimsi – aiškus, skaidrus, akademiškas, pribloškiantis kiekiu.

Šiuo pastebėjimu baigiu. Kitą kartą parašysiu apie ką nors kita. Dixi.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės