Tekstai
Rimantas Eivenis. Nusikalstamos veikos pėdsakai atvedė į U. Gelgudos parodą

2011-06-09

Antroje „Vartų“ galerijos dvidešimtmečio parodoje (pirmoji – Žilvino Kempino) menininkas Ugnius Gelguda pristatė du projektus: fotografijų ciklą „Kriminaliniai peizažai“ su pocikliu „Zalcburgas“ ir šešių minučių trukmės videofilmą „Rojaus medis“. Taip pat solidžią, maksimalia kokybe atspaustą, drobiniais viršeliais aprengtą savo darbų knygą.

Parodą „Vartuose“ U. Gelguda dedikavo netikėtai mirusiam klaipėdiečiui rašytojui Rimantui Černiauskui. Jo kūryba vaikams lydėjo mūsų kartą per mažas dienas. Rašytojo dukra, meno kritikė, kuratorė Neringa Černiauskaitė talkino Ugniui rengiantis „Vartų“ rečitaliui. „Atkreipkite dėmesį į šį talentingą tandemą, - atkreipė dėmesį galerijos direktorė Nida Rutkienė. - Mes apie juos dar tikrai išgirsime.“

Jei U. Gelgudos darbų pavadinimus uždengtume, liktų tik paprasti vaizdai, „nekalti“ peizažai, kurie kitu atveju net nepristabdytų mūsų žvilgsnio. Žinoma, liktų prabangiai įrėminti ir brangiai išdidinti. Autorius ir neslepia, kad žaidžia su žiūrovu, tyrinėja, kaip šis suvokia vaizdo ir jį apibūdinančios antraštės santykį. Vienus darbus įvardija, o kitus sąmoningai palieka be pavadinimo. Kai, regis, „niekuo dėtas“ vaizdelis dėl jį lydinčio parašo įgyja grėsmingą, kriminalinę prasmę, pajunti santykio neatitikimą, situacijos dviprasmybę ir iš to kylantį komizmą.

Žiniasklaidos mechanizmai

U. Gelguda „Kultūrpoliui“ atskleidė, jog užuomazgų „Kriminaliniams peizažams“ radosi dar prieš dvejus trejus metus, studijuojant aspirantūrą Vilniaus dailės akademijoje, dirbant Lietuvos fotomenininkų sąjungoje. „Per laisvas popietes mėgaudavomės kava, sklaidydavome laikraščius. Atkreipiau dėmesį, kad jų rašinius apie kriminalinius įvykius iliustruodavo gana nekalti peizažai. Jei ne parašas po nuotrauka, galėjai teigti, kad vaizdai prilygsta meninei fotografijai“, - pasakojo U. Gelguda. Tokias publikacijas jis pradėjo kaupti, per porą metų surinko visą šūsnį. Taip pamažu ir atsirado sąvoka „kriminalinis peizažas“. „Buvo įdomu patyrinėti, kaip žodinis komentaras keičia vaizdo prasmę ir atvirkščiai“, - sakė parodos autorius.

Ugnius Gelguda. Kriminaliniai peizažai. Užsilikusi petarda tapo nelaimės priežastimi.
Kriminaliniai peizažai. Užsilikusi petarda tapo nelaimės priežastimi

Pasitelkęs fotokamerą ir naudodamasis originaliomis dienraščių antraštėmis, U. Gelguda pats pradėjo režisuoti ir fiksuoti vaizdines situacijas, stengėsi kuo tiksliau atkurti „kriminalinio“ įvykio aplinkybes. „Galbūt mano vaizdai pasirodys pesimistiniai ir liūdni, tačiau jie tikrai lietuviški. Sąmoningai vengiau tradiciniam, klasikiniam peizažui būdingų rakursų, gražių, daugiaplanių vaizdų“, - teigė menininkas.

 „Kriminalinio peizažo“ sąvoka, U. Gelgudos nuopelnu, nuo šiol leis apibrėžti keletą tikrovės reiškinių: pirma – tam tikrus vaizdus (pavyzdžiai – parodoje), ir antra – poetiškiau nusakyti kriminogeninę Lietuvos būklę.

Ugnius Gelguda. Kriminaliniai peizažai. Instaliacijos fragmentas. Fotohof galerija. Zalcburgas, Austrija.jpg
 Kriminaliniai peizažai. Instaliacijos fragmentas. Fotohof galerija. Zalcburgas, Austrija

Kriminaliniais peizažais saviškius baugina ir Vilniaus partnerio Zalcburgo žiniasklaida. Menininkas tuo įsitikino gyvendamas meno rezidencijoje Austrijoje, kur toliau domėjosi vaizdo ir žodžio derinimo mechanizmais. Vienoje iš parodos salių U. Gelguda išeksponavo septynias nedidelio formato fotografijas, darytas svečioje šalyje. Tačiau pavadinimų neužrašė. Lyginamojo darbo sumetimais. Austriškų laikraščių citatas parodos žiūrovai gali perskaityti projektoriaus skaidruolėse, pamėginti susieti jas su rodomais vaizdais.

Menininkų rojus

U. Gelgudos videofilmas „Rojaus medis“ yra 1990 metais Jono Meko sukurto filmo „A Walk“ („Pasivaikščiojimas“) parafrazė. Savo filme J. Mekas vaikšto po lietaus merkiamą Soho rajoną Niujorke ir padrikai pasakoja apie laiką, kai čia pradėjo kurtis menininkų bendruomenė. Jiedu su Jurgiu Mačiūnu tada pasodinę medį, bene pirmąjį žalumos simbolį pramonės rajone. Pavadino jį „A Paradise Tree“. O U. Gelguda stebi buvusios Oktiabrio Burdenkos gamyklos kvartalą, kurį pamažu savinasi Vilniaus menininkai. Industrinis rajonas dar išsaugojęs pirmykštį vaizdą, kamera meditatyviai skrieja sovietiniais statiniais suspausta erdve, skamba J.Meko žodžiai, girdėti švilpavimas. Gal kada nors, po trisdešimties metų, U. Gelguda sugrįš į šią teritoriją, visiškai pasikeitusią...
Bedvasio, regis, visai negyvenamo kvartalo vaizdą parodoje atgaivino mažas berniukas, netikėtai „išdygęs“ ekrane. Vaikomas mamos, jis krykštė iš pasitenkinimo. Štai jums ir pasiuntinys iš vaikystės rojaus.

Ne, o

Keistas tas šiuolaikinis menas... Jis siūlo „gaudyti kaifą“ nuo jos didenybės koncepcijos, o ne dėl estetinio žavesio, kurį skleidžia (arba ne) kiekvienas atskiras kūrinys. Esame skatinami džiaugtis ne žaidimu, o jo taisyklių sąvadu. Ne kūriniu, o baltame lape šalia jo išguldyta „teorine dalimi“. Dažnai netrumpa. Verčiami mėgautis ne patiekalu, o jo receptu, instrukcija, kanceliariniu raštu, ne gaminiu, o užrašu ant jo.

Ugnius Gelguda, A Paradise Tree. Video still 2011.
A Paradise Tree. Video still 2011

Kažkas yra pasakęs, kad šiuolaikinis menas stengiasi prilygti mokslui. Deja, gana dažnai kūrėjų pastangos virsta parodija, pseudomoksline nuobodybe. Ar taip atsitinka ir U. Gelgudos darbams? Jokiu būdu. Jo sumanytam žaidimui bent jau nestinga sąmojo, autoironijos, o pačiam menininkui – nuoširdaus atvirumo. U. Gelguda neverčia domėtis ir parodos koncepcija. Ji netrunka paaiškėti, nužvelgus vieną, antrą, trečią kūrinį. Tačiau čia slypi kitokia bėda: kai „perkandi“ autoriaus žaidimo taisykles ir paslaptis išnyksta, pradedi stoviniuoti pusiaukelėje: vaizdai, kaip jau susitarėme – paprasti, „nekalti“; jie kinta, bet idėja išlieka ta pati. Vėliau, atidarant parodą, išgirsti menininką teigiant tavo jau atspėtas mintis... Na, tyliai pasigėri savimi, tokiu nuovokiu. O kur toliau?

Roberto Narkaus foto

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 4

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės