Tekstai
Auridas Gajauskas. Martijno in’t Veldo pėdsakai Mėnulyje

Vilnius. 2009-02-12

Overview moonSausio viduryje „Tulips & Roses“ galerijoje buvo atidaryta jaunosios kartos olandų konceptualisto Martijno in’t Veldo darbų paroda „The I as an O“. Šio teksto rašymas turi daugybę parodoje, dėl parodos, už parodos išsibarsčiusių jos matymo atskaitos taškų. Metas kai kuriuos iš jų sujungti. Pradėsiu pasakydamas, kad Martijno in’t Veldo darbuose nėra jokios paslapties, jie nieko neslepia, tačiau jei kas nors mano priešingai, ji(s) taip pat neklysta. Viena išlyga: tokiu atveju ši paslaptis yra jo(s) galvoje. Jei dabar imčiausi prieštarauti – kėsinčiausi į jo(s) galvą pačiu brutaliausiu būdu, o tokie dalykai ir be to daromi visų pakopų mokyklose (pagrindinis Švietimo projekto tikslas – išlaisvinti mus nuo paslapčių). Esant tokioms aplinkybėms, ta(s), kuri(s) turi galvoje paslaptį, tesigula ant Lautreamont’o skrodimo stalo tarp siuvamosios mašinos ir skėčio (siurrealizmas paliko tikrai daug vietos tarp daiktų). Dirbsiu be narkozės, todėl prašau neatsipalaiduoti.

Paslaptis kartais yra tik atsakymas į jau turimą klausimą. Kai klausimas yra, apima „mieguistas ir tingus“ jausmas: jūs užduodate savo klausimą, o tada gaunate atsakymą. Taip pat jautėsi ir Alisos sutiktas mėlynas Vikšras, kol jos nepaklausė „Kas tu esi?“ „Kai per dieną tiek daug kartų keičiasi žmogaus ūgis, stačiai neįmanoma susigaudyti“, – atsakė Alisa ir Vikšras šį jausmą prarado. Todėl kartais paslaptį sudaro ne vienas, bet du nežinomieji, kurie jums duoti kaip klausimas ir atsakymas. Akivaizdus jų tapatumas (2x) reiškia tik viena: net uždavus teisingą klausimą, teisingas atsakymas atspindės patį seniausią, senesnį net už laiką, nežinomųjų tapatumą. Kai „Stebuklų šalyje“ prasidėjo Širdžių Valeto teismas, niekas Alisos nebeklausė, „Kas tu esi“, nors jos išvaizda ir toliau keitėsi: daug nutikimų, kurie galėtų būti vadinami stebuklingais, nutiko tik dėl besikeičiančios Alisos.

Klausimai, lydėję „The I as an O“ atidarymą: „Ką simbolizuoja parodos pavadinimo raidės „I“ ir „O“?“, „Ar šis žemėlapis (world, 2007) yra grubiai suglamžytas kaip sugadintas popieriaus lapas?“, „Mėnulis tikriausiai yra tiksli jo kopija, piešta ranka, taip?“ arba: „Ar video, kuris trunka 60 minučių (one hour, 2008), reikia žiūrėti visą valandą?“ 10 balų vertinčiau savo paties iškeltą (akademinį-maniakinį) klausimą: „Ar sąmonė, kuri žiūri šį video, pasidaro kūniška?“ ir t. t. Turiu omenyje visus klausimus. Taip pat ir tuos, kurie liko po „x“ skėčiu, saugančiu savo šeimininkų galvas: klausimo galimybė dėl to niekur nedingo, liko tik paslaptis arba jūsų pačių susirastas atsakymas galvoje.

Atsakymai atitiko klausimus. Štai „Tulips & Roses“ pasiūlyta semantinė išpažintis: „I“ – tai vienaskaitos pirmojo asmens įvardis arba simbolis individualybei pažymėti. „O“ – tai planetos forma ir nuostabos (ar nusivylimo) šūksnis. Pati paroda veikiausiai yra erdvė tarp visų šių reikšmių.“ Žemėlapis iš tiesų yra „suglamžytas kaip sugadintas popieriaus lapas“, „mėnulis yra tiksli kopija, padaryta piešiant ranka“, „video reikia žiūrėti visas 60 minučių“, o „sąmonė pasidaro kūniška žiūrint video „one hour“. Kai uždaviau savo klausimą, Martijnas, kiek sunerimęs, pasisuko į Antaną Gerliką (kitas konceptualistas) ir nuoširdžiai prisipažino: „kai atsakinėju į klausimus, visuomet bijausi suklysti“.

Autorius atsako į visus klausimus (+/–) teisingai, atsidėjęs padeda atrakinti visas paslaptis – tai nuoširdus pokalbio žmogus. Tačiau jei visi su juo pasikalbėję, gudriomis akimis žiūrėdami vienas į kitą, imtų „kalbėtis apie konceptualųjį meną“, yra nemenka tikimybė, kad suprastų vienas kitą tiek pat, kiek ir su juo nepasikalbėję. Kaip suprastinos santykio su pasauliu tiesos bokštas, galintis ištiesinti savo darbų matymo linijas pagal savo sielos matą, šiuolaikinio meno autorius iš tiesų mirė (nors suvokti tai kaip tiesą drauge reiškia su(si)kurti susidūrimo su autoriumi pretekstą visoje metafizinėje ar herojinėje jo didybėje). Nematyti jokios realybę centruojančios figūros (ar falo), kuri visus suvienytų su viena avangardo vėliava. Vienybės galimybę numato

iliuzija. Egzistuoja JAV kosminius atradimus demaskuojanti sąmokslo teorija, tvirtinanti, kad „Appolo 11“ išsilaipinimas Mėnulyje yra fikcija. Klausimas ne apie tai, ar šio reginio dokumentika suklastota, ar ne. Bet kuriuo atveju ši informacija gaunama per atvaizdą, todėl gali būti patirta tik kaip klastotė. Svarbu tai, ar anapus iliuzijos esama tikėjimo traukos centro, kuris suteiktų jai realybės išbaigtumą Reginio patirčiai diktuodamas savo tvarką, iliuzijos traukos centras pats tampa iliuzija. Taip atsiranda realybės kopija, kuri yra vertingesnė už pačią (pažeidžiamą, ligotą, kupiną klaidų) realybę. Šia prasme stalinistinė ikonografija prasminga ne kaip amžinybės geismas, bet kaip pati amžinybė, o Dievas iš tiesų gyvena savo atvaizde. Kuo intensyvesnė iliuzijos realybė, t. y. kuo ji intensyviau apgyvendinta, tuo svarbesnis jos tikslumas, tuo jautresnis iliuzijos (realybės kopijos) kopijos klausimas.

Istorija. Konceptualusis menas Lietuvoje prasidėjo ne po 1990-ųjų. Atgimimo metu laisvės, kaip tikrosios realybės pažado, kontradikcija natūraliai buvo laikomas socialiai išgyventas sovietinis iliuzionizmas. Dėl to gilus realybės įkvėpimas daugeliui menininkų baigėsi svetimų iliuzijų ir jų galimybių sukeltu dusuliu. Pirmieji Lietuvos konceptualistai, mano galva, buvo technikumų (dabar – kolegijos) ir kitų mokyklų auklėtiniai – politiniai „chuliganai“ (beje, devintajame dešimtmetyje tarp jų buvo ir filosofas G. Mažeikis), kurie vogdavo iš komunistų partijos spaudos fabriko sovietinės propagandos plakatus, juos karpydavo ir darydavo koliažus: „priaugindavo“ Stalinui krokodilo Gienos galvą, kitaip „žaisdavo“. Gatvės „chuliganai“ (Vakaruose jie būtų buvę priskirti situanistams) smaginosi realybės iliuzija – tikras veiksmas, nukreiptas į šventą atvaizdą, pakeisdavo ne jį, bet pačią realybę. Turėdami omenyje iliuzijos visuotinumą, galime tik įsivaizduoti, kokį masinantį malonumą patyrė „chuliganai“ ir kokį didelį pavojų kėlė

kopija. Moderni jos paskirtis yra perkelti (reprodukuoti) iliuzijos realybę į kitą laiką. Būtent kaip šio uždavinio įgyvendintoja, kopija demaskuoja save kaip iliuziją ir atsiskleidžia kaip visiškai naujas jos pasikartojimas. Šiurkščiai tariant: kopijos skirtis matoma kaip Kitos realybės ir iliuzijos realybės santykio rezultatas. Šis, žinoma, būna labai įvairus, pasižymi tam tikru laikų (veiksmų, emblemų, daiktų etc.) (ne)atitikimu ir visuomet, tiesiog dėl paties realybių sankirtos „nelygumo“, siūlo (iš)spręsti kokią nors problemą. Kai kopija buvo išlaisvinta ir atsirado jos menas, pagrindine „problema“ tapo troškimas perskaityti ją būtent kaip problemą (dėl šios priežasties garsusis Andy Warholo „Mėsainio valgymas“ daug kam iki šiandien svyruoja ant „valgyti mėsainį“ yra „gerai“ ir „blogai“ svarstyklių). Kopija visuomet prasideda iliuzijos realybėje ir ta vieta, kur ji jau sakosi esanti skirtumas, yra visų galimų interpretacijų, aikčiojimų, atodūsių ir šiaip malonumų susikryžiavimo taškas. Žinia, kad kultinės kopijos pačios yra tapusios iliuzijomis, meistrams suteikia dar vieną galimybę sugrąžinti – pratęsti jas kitoje

realybėje. Kaip iliuzijos „skirtis ir kartotė“, kopija yra jos veidrodis, prieš kurį stovėdamas menininkas gali keisti iliuziją taip pat jautriai ir tiksliai, kaip keičia save. Tai slepia ypatingą narcisizmą: kaip nėra gražesnių autoportretų už Warholo, taip nėra kopijos, kuri galėtų būti padaryta be pabuvimo jos iliuzijoje. Žiūrint grynai praktiškai (kad ir ką tai reikštų), – tai gyvenimas abiejose veidrodžio pusėse, dviejų tų pačių objektų santykis niekuomet nėra asimetriškas, jį visuomet kreivina kažkieno ranka. Kalbant apie

Martijną in’t Veldą, jo paroda labai patiko. „World“ (2007) (a crumpled paper map of the world), mano akimis žiūrint, padarė tokį įdomų dalyką – taip perlenkė maždaug 500 metų atkarpą pusiau, kad ji įlinko ties Kanto „koperniškojo posūkio“ atradimu, kai buvo nuspręsta, kad ne mes turime taikytis prie pasaulio, bet pasaulis prie mūsų, o jos galai susilietė tose vietose, kur didieji keliautojai parodė Žemę esant apvalią, ir žemėlapio suglamžymo dabartyje. Panašiai nutiko su „Handmade drawing of the Moon“ (2008–2009), tik šį kartą Martijnas perlenkė maždaug 350 000 km. (apytikriai toks atstumas yra nuo Žemės paviršiaus iki Mėnulio) atkarpą. Ji įlinko ties ta vieta, į kurią žiūrint Mėnulis vis dar laikomas vieta, kurioje verta įsigyti sklypą, o atkarpos galai susilietė tikrojo mėnulio (apie jį geriausiai žino „Appolo“ astronautai) ir piešiamo mėnulio taškuose. Taip, Martijnas iš tiesų nuskynė mėnulį. Video one hour (2008) yra tapybos darbas – visi objektai stingsta savo pačių brėžiamose linijose taip, kad sudaro tuo pat metu stingstančios, sustingusios, vėl kintančios iliuzijos įspūdį. Stebinti sąmonė vėliau ar anksčiau vis tiek susilieja su iliuzijos dvipusiškumu: jos nelaikiška (niekas nejuda) ir laikiška (kažkas juda) formomis. Kai vaizdinyje atsiskiria objektas, jį lydi tik jo paties laiko šešėlis, kuris galiausiai ištirpsta ir susilieja su nelaikiška iliuzijos forma. Šitaip ilgai ir atidžiai žiūrimas, video suteikia didžiulį juslinį malonumą: kai tapymas laiko linijomis jau seniai įsibėgėjęs, o akis vis dar mėgaujasi nesuderinamų laiko (ir nelaiko) formų santykinumu, labai toli atsiskiria (lėktuvas) ir labai lėtai, palikdamas savo laiko liniją ilgiau negu bet kuris kitas objektas, apibrėžia žiūrinčiojo sąmonę savo materialia dabartimi ir leidžia su savimi visiškai sutapti... Kai po video ėjau laukan, neapleido mintis, kad pirmuosiuose darbuose Martijnas „rašė“ iliuzijose, o video (jis) „rašo“ (mano) galvoje.   

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės