Tekstai
Aistė Bimbirytė. Menas kultūros sostinėje: stebuklingi žaidimai “Bendrajame kode”

2009-02-11

„Ką daryyyyyt?!“, rėkiau visa gerkle, kaip, beje, ir daugelis tautiečių. Tik šį kartą ne dėl „bananų šalies“ įvaizdžio aš šitaip. Raukšlė tarpuaky (tpfu ptfu, kol kas ne senatvinė, o tokia, kuri mąstymą, būties rūpestėlį išduoda) išdavikiškai bylojo apie šį tą netikėta: „Ką daryt, kai užsimoji parašyti apie bendrą koncepciją parodos, kuri tyčia sumanyta taip, kad bendros koncepcijos... nebūtų!“ Na ne, kalbu ne apie tai, kad ŠMC veikianti paroda „Bendrasis kodas“ sumanyta kaip tarptautinis menų perregistravimo centras (tuo labiau deklaruojanti visuotinę meno vadybos problemą, nei darbų turinio reikšmę). Norint parašyti apžvalgą parodos, kurios apimtis „5 kontinentai, 10 bienalių, 20 menininkų“, reikėtų ilgo ilgo teksto, arba... bendros idėjos, apie kurią būtų galima žaismingai vynioti kiekvieną kūrinį nelyg siūlus į kamuolį. Bet išties, ką daryti, kai kiekvienas menininkas tyčia „kiša koją“, savo darbe akcentuodamas vis kitą koncepciją ar problemą? Matyt, lieka pasikliauti intuicija pasirenkant keletą darbų ir tikintis rasti šį tą bendra. Sakysite, nusitaikiau į skaitytoją dideliu muilo burbulu. Bet ne viskas taip paprasta: juk ir pastarajam atsirasti reikia pastangų, fizikos dėsnių ir t. t. Tad pažiūrėkime, kas iš to išeis.

Šiame „Nojaus laive“, į kurį visų paimta po du (po du menininkus iš dešimties bienalių), tyčia pasirinkau tuos darbus, kuriuose nėra vaizduojamas žmogus. Ne tik dėl to, kad taip tiesiog įdomiau, ar kad homo sapiens veidrodyje būtų pabodęs. Nors ir nevaizduodami žmogaus, du autoriai – Brightas Ugochukwu Eke (Nigerija) ir Jane Lee (Singapūras) – kalba tiek apie socialines, tiek apie su žmogaus kūryba susijusias problemas. Abiejų darbai turi šį tą labai bendra: jie patinka tiems, kurie paprastai nemėgsta to „idiotiško šiuolaikinio meno, kuriame kiekvienas š... paskelbiamas meno kūriniu“. Kodėl? Labai paprasta – žaisti žaidimus mėgsta visi, lygiai taip pat tie visi mėgsta tai, kas patrauklu akiai. Juk tuomet galima apsieiti be didesnio gilinimosi į idėją, ar ne? Tad kokį žaidimą siūlo Jane Lee? Milžinišką plotą ji apvarvina (aptaško, apteplioja...) aliejiniais ir akriliniais dažais ir imituoja tekstilės darbą, kurį kiekvienam norisi... ištirti. Štai, vienas, žiūrėk, jau taisosi lyžtelėti, antras paslapčia krapštinėja, maigo, trečias nosį prikišęs... Akimirksnį situacija pasirodo kiek graudžiai ironiška: tautiečiai primena beždžionėles, radusias nematytą riešutą. Bet, antra vertus, – stebuklas! Menas geba suvienyti tautą dėl bendro pažinimo tikslo. Tas pats ir su Brighto Ugochukwu Eke darbu „Susiliejimas“ – butelių labirinte krykštauja vaikučiai, studentas gaudo studentę, čiupinėja... ne ne, ne studentę, o plastikinius, kaip vanduo skaidrius butelius. Drįstu teigti, kad kūriniu domisi bemaž visi. Ir svarbiausia – bemaž visiems jis patinka. Susidomėjimas neblėsta nei antrą, nei penktą dieną po atidarymo. Išsipildžiusi menininkų ir kuratorių utopija? Anaiptol. Kritiškas, o gal tiesiog lietuviškas protas diktuoja: „Viskas per daug gerai, kad būtų tiesa.“

Skaidrus plastikinis butelis. Ką gi tyresnio turime šiame pasaulyje? Teisingai, vandenį. Visa Brighto Ugochukwu Eke kompozicija su joje žaidžiančiais žmonėmis primena bangas bei besimaudančiuosius pursluose. Na, o kas pilama į plastikinius butelius? Būtent – vanduo. Nedrįstu prieštarauti Andriui Jakučiūnui, pastebėjusiam, kad būtent Nigerijoje vandens problema itin aktuali. Čia nuo užteršto vandens sukeliamų ligų nuolat miršta žmonės. Paradoksalu, kad tie patys plastikiniai buteliai yra gaminami iš naftos produktų – to, kas daro šalį vieną turtingiausių, bet kartu ir vieną skurdžiausių pasaulyje. Taigi menininkas, iš pažiūros paprastomis raiškos priemonėmis, kalba apie visuotinės reikšmės, o kartu ir savo šalies socialines problemas. O Jane Lee šiek tiek tolsta nuo socialinių temų, atsigręždama konkrečiai į kūrybinę sferą. Du mėnesius kurtas darbas iš pradžių buvo eksponuotas Singapūro bienalėje, pavadinimu „Stebuklas“. Ir iš tiesų, menininkė ragina kitaip įvertinti tapybos vietą šiuolaikinėje meno scenoje. Paprastai „nurašoma“, čia pastaroji parodoma naujai: kaip daug fizinių ir emocinių jėgų reikalaujanti technika, kurios galutinis rezultatas smarkiai nutolęs nuo tradicinio.

Jei rašyčiau kiekvieno darbo vertinimų knygelę, mano aptartieji gautų po du pliusus vienu kartu. Pirmas už tai, kad kūrinys paruoštas sėkmingam eilinio prašalaičio vartojimui. Juk jam šiuo atveju nereikia „perlipti per save“, kaip žiūrint į Damieno Hirsto dailiai (čia subjektyvu, žinoma) perpjautą karvę ir veršiuką, arba brolių Chapmanų vaikus su genitalijomis vietoj veido dalių. Aptariamu atveju užtektų tiesiog pasidžiaugti žaidimu ir puikia išore. Antras pliusas, kad yra ką veikti ir žvelgiančiam rimčiau. Net jei bandymas tai padaryti iš pradžių priminė muilo burbulą.

P. S. Ar pamenate Jamie Uys 1981 m. pastatytą filmą „Dievai tikriausiai pamišę“ („The Gods must be crazy“), kuriame bušmenų genties gyvenimą visiškai pakeitė rastas kokakolos buteliukas? Verta susimąstyti...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės