Tekstai
Saulius Stonys. Valerijus Čtakas: anarchistas kūrybos autostradoje

2010-10-09   

Dvi dienos prieš Rusijos šiuolaikinio meno parodos KKKC parodų rūmuose atidarymą. Parodų rūmų erdvėje graffiti instaliaciją kuriantis Valerijus Čtakas pasakoja apie savo netradicinę menininko karjerą.

Paklaustas, kaip jaučiasi būdamas žinomu menininku, Valerijus negali tvirtai atsakyti į tokį, lyg ir paprastą, klausimą. „Tai prasidėjo jau seniai, - nesimaivydamas atsako dailininkas. – Nuo to laiko praėjo vos ne pusė mano gyvenimo“.

Ir tai tiesa. Žinomu menininku Valerijus tapo jau šešiolikos. Pasak jo, viskas prasidėjo savaime - tiesiog palankiai susiklostė tam tikros aplinkybės: grupė draugų (vėliau pasivadinusi „RADEK“) talkindavo vieno iš jų - Davydo Ter-Oganiano (jis taip pat dalyvauja šioje parodoje) - tėčiui Avdejui, žinomam akcionistui, poparto menininkui. Pradžia buvo pakankamai proziška - „gatvinis“ jaunimas dalyvaudavo žinomo dailininko performansuose, padėdavo organizuoti renginius, parodas. Palaipsniui ši veikla išsivystė į atskirus projektus (vieną iš jų galės pamatyti ir Klaipėdos žiūrovai).

Gali būti, kad ne paskutinį vaidmenį šio jauno menininko populiarėjime suvaidino jau minėtasis Davydo tėtis, o tiksliau - viena jo parodų, kurios metu, anot Valerijaus, autorius (švelniai tariant) nepagarbiai pasielgė su pravoslaviškomis ikonomis. Nuo to laiko skandalingoji poparto žvaigždė negali grižti Rusijon, nes būtų areštuotas, todėl pasiprašė politinio prieglobsčio Čekijoje. Ten šiuo metu ir gyvena.

Taigi, Valerijaus meninė biografija nėra nei tradicinė, nei įprasta. Sutikite, kad „nieko nebaigusiam“ jaunuoliui išpopuliarėti „gražiausiame pasaulio mieste“ (Maskvoje) nėra taip paprasta. Konkurencija dvidešimtmilijoniniame megapolyje – žvėriška, o jis jau dešimtmetį gyvena kaip profesionalus menininkas, užsidirbantis pragyvenimui tik iš savo meno.

Valerijus apie savo darbą ir kūrybą kalba paprastai, užtikrintai, tarsi tai būtų tuščių kartoninių dėžių „šaudymas“ prie sienų Parodų rūmuose. „Taip. Aš nemoku piešti,“ - atvirai sako Valerijus ir priduria, kad nemoka piešti ta - tradicine prasme. „O ką? Ar būna ir kitokių..?“– klausia menininkas.

Valerijaus nuomone, „kalbėti menine Karavadžo kalba jau nebeįdomu. Jau viskas pasakyta. Geriau už jį jau niekas nebepasakys. Todėl verta atrasti tokią meninę kalbą, kuria dar tik pradedama kalbėti. O ar tai bus teptukas ir dažai, performansas, videoprojekcija ar grafiti - nedidelis skirtumas. Tai tik priemonės."
Lygiai taip pat svečias supranta ir meno tęstinumą. Jo manymu, nėra nei senojo, tradicinio meno, nei naujojo. Yra tik MENAS, kuris neturi nei rasės, nei tautybės, nei geografinių ribų. Pats autorius, savo darbuose naudojantis įvairiausias kalbas, kalba tarptautine kalba. „Net tatuiruotės ant mano rankų serbų kalba padarytos,“ - rodo Valerijus.

Savo mokytoju, o gal dailininku, kuriuo norėtų  sekti, Valerijus įvardija Jean-Michel Basquijat'ą -amerikietį dailininką - grafiti meistrą, iškilusį ant poparto bangos. „Norėčiau pasiekti tokį lygį kaip jis,“ - sako Valerijus.

Prakalbus apie poparto ištakas autorius sutinka, kad Vakaruose yra daug gerų menininkų. Net tas, kuris Paryžiuje savo darbus eksponuoja mažytėje galerijoje ir yra žinomas gana siauram sluoksniui, Rusijoje būtų vertinamas kaip pakankamai aukšto lygio menininkas. Tuo tarpu pačioje Rusijoje yra kita problema -aukštos prabos menas atrandamas tik centruose: Maskvoje, Sankt-Peterburge, Permėje (Sibire)... Provincija - meno prasme - merdi.

Lietuvos uostamiestį Valerijus įvertino teigiamai, tik kukliai prasitarė, kad vakare išėjęs iš viešbučio pasižmonėti ir užčiuopti naktinį Klaipėdos gyvenimo pulsą kiek nustebo, mat sutiko tik bobutes, nežinia kam pardavinėjančias rožes, ir įtartinai seniai besiskutusius pusamžius vyrus, benamio šuns žvilgsniu lydinčius retus praeivius. Provincija...

Autoriaus nuotraukos

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 3

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės