Tekstai
Aidas Kauneckas. Pastebėjimai apie Kauno dailę laisvės dvidešimtmečio proga (I)

2010-05-12

Kultūros portalas Kultūrpolis.lt pristato naują meno apžvalgų ciklą “Dailės aktualijos. Po 20 metų”. Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos menotyrininkai apžvelgia miestų „meninio judesio“ ypatumus, pokyčius kurie įvyko ir kurie galėjo įvykti, tačiau taip ir liko neįgyvendinti. Planai, pastebėjimai, svajonės, perspektyvos ir realybė. Kas pasikeitė per 20 metų? 

Aidas Kauneckas. Pastebėjimai apie Kauno dailę laisvės dvidešimtmečio proga (I)

„Meno parko“ galerijoje kovo mėnesį veikė Arvydo Žalpio paroda (Ne)vizitinė kortelė. Jos autorius Lietuvoje geriau žinomas kaip meno vadybininkas, šios galerijos administratorius, mažiau – kaip dailininkas, nes asmenines parodas jis rengia retokai. Paskutinysis matytas jo prisistatymas toje pačioje galerijoje įvyko prieš penkerius metus, jei neskaičiuosime trumpalaikės fotografijų parodos gana specifinėje ir uždaroje Prisikėlimo bažnyčios rūsių erdvėje. Ši personalinė paroda atrodo fragmentiška, besvorė, paruošta skubant (į savo jubiliejų). Norint žiūrovą įtikinti savojo (nepatyrusio) žvilgsnio pro video kameros akį skvarbumu ir reikšmingumu, reikėjo paplušėti daugiau. Autorius bandė svarstyti Kauno nuskurdimo problemą, klausdamas, ką asmeniškai kiekvienas padarė, kad to nebūtų. Vaizdais klausiama melancholiškai ir neaiškiai: ekrane pirmyn atgal lėtai varstomi geležiniai vartai, ekranuose ir realybėje matomos juodos ir baltos, senokai dailininko sukurtos pasišiaušusios popierinės kėdės, ant jų neprisėsi. Dailininko mintys, verbalinis parodos apvalkalas iš tiesų vertos dėmesio. Autoriaus nuomone, per praėjusius dvidešimt metų Kaunas taip dar ir neišsivadavo iš sustabarėjimo. Jo nuomonė kategoriška - tai miestas be veido. Dailininkas bandė videoforma ir žodžiais, išrašytais ant sienos ir popieriuje, svarstyti, kodėl taip atsitiko? Kauno meninio gyvenimo centre besisukantis A. Žalpys gerai žino, kas miestui aktualu ir skaudu. Jei jau vienas svarbiausių Kauno meno organizatorių, LDS galerijos direktorius taip klausia, verta suklusti. Juo labiau, kad jis pats turi galių tą meninį gyvenimą formuoti, įtakoti, organizuodamas parodas ir kurdamas. Bet kai klausiama ir nieko neatsakoma, dvelkteli tuščia retorika. Kai karštai klausiama, ir čia pat eksponuojama paties vadovaujamoje visai sušiurusioje aplinkoje, tas paklausimas neįkvepia, o tik tampa tik dar viena nihilizmo apraiška. A. Žalpio kūrinių nuobodumas ir prasminė jų nykuma šiandien gali būti įvardijama kaip beįsišaknyjantis Kauno meninio gyvenimo bruožas.

Ir vis dėlto A.Žalpio iškeltieji klausimai, praėjus dvidešimt laisvės metų, galėtų ir turėtų būti svarstomi ir sprendžiami. Kaip pasikeitė Kaunas per dvidešimt nepriklausomybės metų? Tapo žymiai nuobodesnis ir uždaresnis, prarado meninio gyvenimo lyderius ir kol kas beveik neatsiranda naujų, nusilpo gerosios, į priekį varančios kolektyvinės ambicijos, vietoj to išryškėjo pataikavimo publikai tendencijos. Mieste nebėra užsakymų dailininkams, vos užgimę iškilūs darbai visam laikui įkalinami privačiuose interjeruose. Penki mieste gyvenantys Nacionalinės premijos lauretai (tekstilininkė Laima Oržekauskienė, skulptoriai Leonas Strioga ir Robertas Antinis, architektas Saulius Juškys, menotyrininkė Nijolė Lukšionytė) neturi jokios įtakos. Nei klausiama jų nuomonės, nei jų kūryba populiarinama, pavyzdžiui, prisidedant miestui finansiškai prie jų kūrybos sklaidos knygomis arba parodomis. Lygiai taip pat įsimintiniausieji miesto menininkai tituluojami kiekvienų metų pradžioje ir čia pat užmirštami. Atrodo, kad miesto savivaldybės kultūros skyriaus valdininkai gyvena paraleliniame pasaulyje. Taip stipriai paraleliniame, kad jau netgi įsidrąsino meno žmonėms dalinti „garbės raštus“. Ką tai primena, brandesniems žmonėms dar nereikia aiškinti, bet klausti, kodėl menininkai, pavyzdžiui, Arvydas Žalpys, juos priima, paklausti reikėtų, ir netgi garsiai.

Praėjus dvidešimčiai nepriklausomos Lietuvos metų, apie Kauno meninį gyvenimą tektų kalbėti arba kritiškai, arba per skausmingą „buvo ir neliko“ prizmę. 20 a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje dėl Post Ars grupės visuomenei pateiktų iššūkių (paroda „Kauno dailininkų instaliacijos“, 1989) menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus tituluotas „modernizmo supertvirtove“, šiandien Kauno menas gyvena provinciškai. Reti Post Arso pasirodymai jų amžininkus erzina, kaip ir prieš dvidešimt metų. Bet vienas baisus skirtumas: anuomet Post Arso akcijų metu žiūrovų akys žibėjo, tas matosi filmuotoje medžiagoje, kurią menotyrininkės Daiva Citvarienė ir Dovilė Stirbytė neseniai išleido disko forma. Dabar dažniau prasiveržia pagieža, kuri netgi tampa postarsininkų viešu išjuokimu. Visai neseniai po Post Arso performanso galerijoje „101“ spaudoje įvykdyta viešo menininkų niekinimo kampanija.

Gero modernistinio meno galbūt dar Kaune ir esama, tik patys kūrėjai žiūrovui dažniausiai neleidžia apie tai sužinoti, programiškai nerengdami parodų. Seniai Kaune niekas neregėjo rimtų dailininkų Laimos Drazdauskaitės, Alfonso Vilpišausko, Edmundo Saladžiaus, Stasio Žirgulio, Solomono Teitelbaumo parodų. Jie kuria, bet neeksponuoja, nes meno pasaulyje atsirado toks keistas išsireiškimas - „neapsimoka“. Merkantilizmas įsiskverbė, o kitų paskatų menininkams aktyviai veikti jau nebėra? Sovietų laikais tekdavo pakovoti, kad gautum parodos salę miesto Paveikslų galerijoje. Trukdė nepriklausymas komunistų partijai, LDS-ui, jaunas amžius. Dabar menininkui tektų pakovoti nebent su savo ar meno funkcionierių tingumu, bet to beveik nėra. Neseniai rimtą iššūkį meno funkcionieriams metė skulptorius Leonas Strioga. Negavęs vietos jubiliejinei aštuoniasdešimtmečio parodai Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, ekspozicijas jis įrengė net dviejose miesto galerijose – „Meno parke“ ir VDU parodijėje erdvėje „101“.

Paveikslų galerijoje tuo metu šėlo vadinamoji „paroda be cenzūros“ – „Geriausio metų kūrinio rinkimai“. Tame kultūriniame masiniame renginyje (prisiminkime sovietinį terminą „kultmassoviki“) netikėtai dideli įgaliojimai suteikti liaudžiai, kuri, beje, profesionalų balso tikrai pasigenda. Anoniminių ir atsitiktinių žiūrovų balsai lemia, kuris meno kūrinys tituluojamas geriausiu. Šiemet juo išrinktas VDA Kauno dailės instituto studentės Mildos Gailiūtės tapybos darbas. Tapybos katedros studentė nurungė savo profesorių ir katedros vedėją Praną Griušį, keletą metų iš eilės vis laimėdavusį geriausiojo titulą. Šiemet jo darbas su dviem piestu stovinčiais arkliais nepatiko nei veterinarams, nei dailininkams. Pranas Griušys tuo pačiu metu Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus salėje įkurdino savo personalinę parodą. Keistas dalykas: eksponuojami po vieną grupinėse parodose, P. Griušio darbai kartais atrodo visai neblogi. O štai personalinėje parodoje jie nesusijungė į vientisą paveikslą. Klaustukas, mąstant apie P. Griušio meno tikrąją vertę ir vietą Lietuvos tapyboje, tapo dar riebesnis. Nors jis ir laimi tas lietuvių liaudies adoruojamas „geriausio kūrinio parodas“, Kauno meno lyderiu jį pavadinti niekaip neišeina, jei kalbėsime apie profesionalios, o ne mėgėjiškos kūrybos aukštumas.

Prieš dvidešimt metų situacija Kauno mene buvo aiškesnė negu dabar. Post Arsas anuomet žavėjo, dabar agresyvoką pilkąją menininkų daugumą vien erzina. Todėl nei Alekso Andriuškevičiaus, nei Česlovo Lukensko personalinių parodų Kaune jau niekas nesugebėjo adekvačiai įvertinti. Nes vertinti juos reikia ne meisto, bet pokarinio Vakarų meno istorijos kontekstuose. Kada nors Kaunas turės atsikvošėti, o gal ir atsiprašyti... Anksti mirusiųjų išskirtinai svarbių tapytojų Rimvido Jankausko-Kampo ir Arūno Vaitkūno pozicijų deramai niekas nesugebėjo perimti. Daugiau niekas Kaune negyvena taip dėl tapybos, su tapyba, tapyboje, kaip gyveno jie. Abuojas ir praktiškas murmesys apie „neapsimokėjimą“ įsismelkė į dailininkų mąstyseną, ir turbūt jau niekas nesiruošia kautis dėl tapybos. Kaip galėjo Vaitkūnas, kaip nekartą padarė Kampas.

Bus daugiau

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 4

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės