Tekstai
Aistė Bimbirytė. Du klausimai apie Niko Pirosmani kūrybą

2009-01-12

Niko Pirosmanašvili

Gruodžio 31 d., Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaryta iki gegužės 31 d. veiksianti, bene garsiausiai šiuo metu nuskambėjusi, Niko Pirosmanašvili arba Pirosmani (1862-1918) darbų paroda. Gruzijos pasididžiavimu tituluojamas menininkas spėjo būti aprašytas bemaž visais įmanomais būdais. Tačiau nenorėdama tapti dar viena „meno turiste” ir klaidžioti po menininko kūrybą remdamasi kieno nors kito parašyta istorija, dvidešimtąjį kartą perskaitau visai neblogą brošiūrėlę ir „apsiginkluoju” dviem, sau asmeniškai iškilusiais, esminiais klausimais: pirma, kuo Pirosmani žavi visą gruzinų tautą, ir antra, kuo šis autorius nusipelnė meno kritikų įvertinimo. Kaip jau ir darosi aišku, į biografines detales nosies nekišiu.


Žiūrint į menininko ant juodos klijuotės (originalumas ar skurdas, o gal abu kartu?) tapytus darbus junti, jog tiek Pirosmani žmonės, tiek gyvūnai ar peizažai turi tai, kas paprastai kiek miglotai įvardijama kaip „kažkas tokio”. Mąstydama, ką gi šį kartą tai galėtų reikšti, nežinia kodėl (na gerai, žinau kodėl) prisimenu mūsiškus abrozdėlius, rūpintojėlius ir kitus liaudies kultūros atributus. Juk kalbėdami apie pastaruosius taip pat vartojame tą stebuklingą, neretai kultūrai skirtą „abrakadabra” – „nacionalinė vertybė”. Kyla klausimas, kas čia neįprasto ar keisto? Savo ruožtu siūlau atkreipti dėmesį į pirmojo žodžio reikšmę. Taigi „nacionalinis” reiškia „tautinis”, šiuo atveju, tautos ar nacijos mastu pripažintas. Vadinasi (dabar nudžiugs matematikos terminų mylėtojai), reikia surasti bendrą vardiklį. Apie kritikų įvertinimą, pripažinimą dabar nemąstykime, geriau sau užduokime „kilnesnį” klausimą – kodėl vienokio ar kitokio pobūdžio meną myli tauta? „Meninė aritmetika” čia paprasta: paprastas žmogus supranta amžinus jo nacijai, nekintančius simbolius, mitologiją, kuri pinasi su kasdienybe. Būtent tai ir galima laikyti viena iš Niko Pirosmani populiarumo ir pripažinimo priežasčių. Menininkas savo ideologizuotoje kasdienybėje, žmonių ir gyvūnų pasaulyje „įkurdina” mitus, pasakas, kurioms polinkį perėmė dar iš tėvo ir kurių motyvais būdamas paauglys ištapė visas kambario sienas. Vos į kelis iš Pirosmani darbų galima durti pirštu ir išdidžiai išrėžti „va, žiūrėkit, čia mitologija”. Toks būtų nebent „Liūtas ir saulė”. Visa kita – vestuvės, šeimos iškylos, javų kūlimas, vynuogių derliaus nuėmimas, mergaitė su balionėliu, yra kasdienybėje atrastos ikonos. Pastarąjį žodį vartoju ne be reikalo (atsitiktinumų šiais laikais maža) – menininko darbai iš tiesų artimi senajai gruzinų religinei dailei, kaip tą teisingai pastebėjo Irina Arsenišvili. Frontali kompozicija, skambus, ryškus koloritas, laiko sąvokos atsisakymas – visa tai net minėtą mergaitę su balionėliu paverčia simboliu.


Lion-sun  Batumi


Taigi, į pirmąjį įkyrų klausimą bemaž atsakyta. Dabar palikime naciją ramybėje ir apsistokime ties tais, nuo kurių paprastai ir priklauso „unikalaus menininko” etiketės klijavimas vienam ar kitam kūrėjui – dailės kritikais. Kodėl šių “išrinktųjų” akys nukrypo Pirosmani pusėn? Kas yra Pirosmani kūryba bendrajame meniniame kontekste? Atsakant į šį klausimą dažniausiai išgirsime sąvoką „modernizmas”. O kaip žinia – vienu „-izmu” retai kada viskas pasibaigia. Taigi turime ir „primityvizmą”. Dabar patogu šiek tiek stumtelti laiko juostą į priekį ir prisiminti garsiausius neoprimityvistus: M. Larionov, N. Gončarova, A. Ševčenko, taip pat P. Piccasso, A. Matisse ir kt. Kas jiems buvo primityvus piešinys? Supaprastindami piešinį jie tikėjo geriau išreiškią simbolio esmę. Ir tai, ką jie bandė atrasti žvilgčiodami į kitų autorių kūrybą ar priešistorinę dailę, Pirosmani įvaldė intuityviai. Taigi, štai viena priežasčių, lėmusių kritikų dėmesį – Niko Pirosmani buvo pagrindas garsiausiems modernizmo dailininkams. Tačiau klysime manydami, jog menininko polinkis į stilizaciją buvo grynas atsitiktinumas. Likimas ar ne, tačiau tuo metu, kai Pirosmani kūrė savo dabar geriausiais laikomus kūrinius, Gruziją ėmė pasiekti modernizmo atgarsiai. Maža to, tuo pat metu ryškėjo pačios tautos poreikis akcentuoti, išreikšti ir įamžinti savo kultūrines vertybes, kaip identiteto ženklus. Taigi, Pirosmani, su savo vizualiai primityviu, tačiau giliai simboliniu pasaulio matymu, atsidūrė tinkamoje laiko nišoje. Ir vis dėlto, kaip pasakytų mano mama, „publika buvo ne ta”. Tai, jog už tokius darbus kaip „Elnė”, „Avinas”, „Vaizdas į Juodąją jūrą” ar panašius buvo atsilyginama maistu ir pastoge, pasako apie esminę kliūtį pripažinimo link. Ilya Zdanevič ir Michael le-Danteu šiek tiek pavėlavo atrasdami Niko Pirosmanašvili, tačiau tai nesutrukdė tam, kuris tapė savo gyvenimo ikonas, tapti ikona kitiems.

"Pirosmani" paroda sulaukė 10-tūkstantojo lankytojo >>

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės