Tekstai
Ignas Kazakevičius. Grafika. Pyro pergalė

2009-01-08

Dėkodamas M.P. Vilučiui už gražų tekstą apie grafiką, kuriame gvildenama lietuviškosios grafikos problema, pastebėjau, kad kiekvienas, samprotaudamas apie tai, mena 2004 -ųjų XIII Talino grafikos trienalę. Man taip pat teko joje lankytis ir apie tai rašyti bei atsakyti į problematiką tiesiogiai – kartu su grafike Jūrate Rekevičiūte sukurti grafikos bienalę Now Art Now Future.  II – oji bienalė įvyko 2008 m. Apie ją papasakosiu kitą kartą, o dabar apie tą nelemtąjį Talino atskaitos tašką.         

XIII Talino grafikos trienalė priminė šaškių lentą, kurioje tebuvo viena šaškė, virtusi damke", ir ji viena tegalėjo ja tapti, jei trienalės organizatoriai grafiką suprato kaip konceptualų grafikos eksperimentą. Tai įrodo pagrindinis Eglei Kuckaitei skirtas prizas, o dauguma kitų šaškių tebuvo virtualios ir joms skirti prizą, o tiksliau, išskirti vieną iš daugumos, būtų buvę sunku. Kaip įrodyti, kas yra stipresnis, t.y. konceptualesnis už kitą, juk ir darbai buvo panašūs, ir taip pat pateikti su koncepcijomis, ir jos buvo išmoningai parašytos, taigi ir tai nebūtų padėję, o jei prizas būtų skirtas už tradiciškesnę grafiką, tai irgi nieko dora nebūt buvę, mat ji nebuvo originali, įdomi. Ir patikėkite, kataloge vaizdas daug stabilesnis, vientisesnis, erdviniai kūriniai ir stop kadrai, plokštuminiai formatai atrodo lygiaverčiai ir, kaip jau minėjau, sunku būtų, oi sunku įvertinti, nebent pabrėšim, jog šioje parodoje dominuoja fotomenas ir videomenas. Tačiau tai, jog būtent E.Kuckaitei buvo skirtas prizas, verčia manyti, kad norėta matyti g r a f i k o s trienalę.

XIII Talino grafikos trienalės koncepcija "Egzilis" su žodinių abstrakcijų pagraudenimais labiau priminė socialinį projektą. Pasigedau bent mažiausios formalios nuorodos į grafikos ieškojimus. Į atrankos kriterijus, bent užuominos, į ką menininkas turėtų orientuotis.

Atrankos kriterijus lėmė kuratoriaus pozicija: "tinka netinka". Tačiau didysis konkursas realiai vyko tik tarp kitų užsienio svečių. Estijos, Latvijos, Lietuvos ekspozicijos formuoti buvo patikėtos estų organizacinio komiteto parinktiems tų šalių kuratoriams. Sena tradicija pristatyti Lietuvą, Latviją, Estiją, jų grafiką, kaip ir menininkų skaičiaus kvotos, neteko prasmės. Tiesa, ši tradicija logiškai atgyveno, nes dailininkų sąjunga ar kita didelė oficiali organizacija jau nepajėgia ir nenori analizuoti naujų tendencijų. O kuratoriai ne itin trokšta bendradarbiauti su sustabarėjusiomis, nelanksčiomis "kanonizuotomis" struktūromis.

Talino grafikos trienalė yra gana laisva (visgi naudojasi Estijos dailininkų sąjungos ir Estijos šiuolaikinio meno centro informacine bei ryšių baze) nevyriausybinė organizacija, taigi, nepriklausoma nuo trienalę išperėjusios dailininkų sąjungos, gali nesilaikyti klasikinės grafikos autoritetų (vis dar?) nuomonės, spaudimo ir taip toliau. Beje, to paties linkėčiau ir Lietuvai.

(„Red“ - nesimbolizuoja revoliucijos. „Red“ - reiškia Redą Diržį ir jo draugus. Nors šiaip Redas fainas bičas.)

Toliau apie Lietuvą. Ir kuratorinį koordinavimą, kuris šioje trienalėje pateikė ir nemalonių siurprizų bei etinių nesusipratimų. Tai verčia manyti, kad demokratija nieko gera nežada, jei kuratorius tampa diktatoriumi ir suformuoja laisvesnį meninės išraiškos atžvilgiu, tačiau taip pat uždarą cechą.

Taigi, apie uždaros nekonkursinės atrankos idėją paskelbta nebuvo, R.Diržys taip pat neskelbė atskiro konkurso Lietuvoje, tačiau toks buvo kuratoriaus požiūris, kurį jis pateisino maždaug taip: „Tai mano draugų būrys ir man patinkančių kūrinių rinkinys". Paklaustas apie grafikos koncepciją tame būryje, R.Diržys atsakė,  jog „tai esąs menas ir nesvarbu, kokia forma išreikštas". Na, taip tai taip, tačiau skaidrumo dėlei buvo galima apie kuratorinių parodų struktūrą pranešti iš anksto.

Uždaros ložės žaidimai

Kita problema, jog minėtas požiūris lemia žaidimus uždaroje ložėje ir pokyčiai neretai įdomūs bei suprantami tik jos nariams, ypač tų autorių (pvz., Jono Valatkevičiaus), kurie neatstovauja Lietuvos grafikai plačiau, juolab konceptualiau (eksperimentiniu, analitiniu atžvilgiu), t.y. negvildena proceso, fiziškai nėra jame, nors darbai apkarstyti koncepcijomis (beje, tarp lietuvaičių J.Valatkevičiaus koncepcija geriausiai pagrindžia tai, ką jis pateikė). Taigi, pateikė (ir kartkarčiais pateikia), tačiau ne nuolatos dirba ta kryptimi, jo kūriniai nerodo ieškojimų genezės, o ši savo ruožtu galėtų būti dalyvio statuso komandoje kriterijus (racionalus kokybės garantas), tačiau galima jį apeiti, kadangi vis dėlto svarbiau yra gerai atskleisti projekto temą. Taip pat nėra svarbu, kokio cecho menininkas tu esi, vėlgi svarbiau yra rimuotis su renginio koncepcija. Bet.

Trienalėn R.Diržys pasikvietė čeką Martiną Zetą, kurio lietuvišką tapatybę motyvavo diržišku (šįkart galima pasakyti ir kvailai absurdišku, atseit, fluksišku) juokeliu, o silpniausius kūrinius komandoje pateikęs amerikietis Audrius V. Plioplys galėjo dalyvauti atvirame konkurse su užsieniečiais (visgi gyvena jis USA). O jeigu kalbama apie „gerą meną", norint buvo galima rasti vertesnį kandidatą Lietuvoje, tačiau jei komandą reikia papildyti surogatiniais lietuviais... Šiaip ar taip, Redas daugiau bendraminčių Lietuvoje nesurado. Taip prisistatant XIII grafikos trienalėje, etikos sumetimais organizatoriams kataloge vertėjo rašyti „R.Diržio kuruojama lietuvių autorių paroda", bet ne Lietuvos ekspozicija (brolius latvius ir estus palikime ramybėje, nors problemos ten panašios). Viskas suprantama, kosmopolitizmas, menas svarbus pats savaime ir kiti svarūs argumentai, tačiau sutikite - minėtasis M.Zeto (juk gali būti, kad ir jį R.Diržys sugalvojo ir pats kuria kaip čekų menininkas, registruotas Alytuje, bet gyvenantis Niujorke) atvejis absurdiškas. Reikėtų laikytis bent jau padoraus žaidimo taisyklių, juk ne kiekvienas Lietuvai atstovaujantis menininkas gali juo būti. Atstovavimas atstovavimui nelygu. Atstovavimą šaliai svetur gyvenant suvokiu kaip dalyvavimą šalies meno procese (trienalė yra proceso pristatymas), o dalyvavimas R.Diržio projektuose dar nėra atstovavimas šaliai, t.y. atstovavimas priešokiais, susijęs su kuratoriaus įgeidžiu, prilygsta kiekvieno užsieniečio apiforminimui kaip lietuvio, ir egzilis, dvasinis ar praktinis, čia niekuo dėtas. Tokiu atveju, sutikite, lietuviui nesunkiai galima identifikuotis su vengru vien todėl, jog Lietuvą valdė Steponas Batoras, o motyvuojant dinastiniais ryšiais - su čeku ar švedu, tik, savaime suprantama, be kuratoriaus intencijų tokio "hibrido" įteisinti oficialiai nepavyks.

Ir grafikos kvapas

Pagrindinė trienalės paroda Rotermano druskos saugyklų meno centre, kuratorinė paroda Talino parodų rūmuose, jų galerijoje, XII trienalės laureato paroda Talino galerijoje. Kur nueitum, kur pasuktum,  vis kamavo tas pat klausimas: ar tai grafikos trienalė?

Prisimenant pastarąsias keturias trienales, galima konstatuoti aiškią ir kryptingą jų orientaciją  ir grafiką pateikti kaip vieną iš daugelio medijos formų.

Negalėčiau pasakyti, jog grafikos neliko nė kvapo. Liko. Bet tik kvapas. Ir kokie 90 procentų videomeno, fotokūrinių, instaliacijų et cetera. Spauda? Daugiausia digital print.

Atskirai paėmus, kai kurie kūriniai buvo tikrai itin paveikūs. Tačiau tai - ne grafika. Tai tiesiog geras videomenas, jei kalbėsime apie formą, nes forma čia kovėsi dėl gyvybinės erdvės ir tikroji grafika pasitraukė. Galima būtų pamanyti, kad "negerieji" konceptualistai klasikus supjaustė gabalais ir subetonavo Johno Smitho (Marko Maetamm and Kaido Ole) čemodanuose, stovinčiuose įvairiose miesto vietose ir tapusiuose trienalės vizitine. Va čia tai būtų egzilis..!

Oficialias trienalės parodas lydėjo jaunųjų menininkų parodos kitose galerijose, centrinėje miesto bibliotekoje ir kitur. Deja, dėl laiko stokos jų nemačiau.

Grįžkime prie oficialios šio Pabaltijo perlo pozicijos. Priminsiu, jog tradiciškai nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje rengiama tapybos, Estijoje - grafikos trienalė, o Latvijoje - skulptūros kvadrienalė. Beje, šiais metais jos sutapo. Regis, sąvoka grapho čia suprantama labai plačiai ir visomis prasmėmis: svarbiausia,  kad liktų ženklas, koks nors įrašas, kokia nors įmanoma forma. Nors pirmenybė trienalėje atiduota videodarbams ir fotografijai, sakoma, jog iš tiesų norėta surengti grafikos trienalę, blogiausiu atveju ta grafika glūdi žiuri pasąmonėje. E.Kuckaitė išties verta prizo. Kūrinyje „Radiacinis fonas nepakitęs" štampais ant sienos kontūriškai nužymėta elniukų šeimyna atstovauja eksperimentinei grafikai tikrąja to žodžio prasme, o poveikiu nenusileidžia judantiems, mirksintiems, garsus leidžiantiems videokūriniams. Taigi, šis faktas sakytų, jog tai buvo grafikos trienalė. Tačiau daug svarbiau, ar kalbėdami apie grafiką ir vartodami šį terminą galvojame apie tą patį?

Daugumą trienalės kūrinių galima drąsiai pritaikyti grafikos-tapybos – tekstilės - fotografijos bienalei, trienalei ar šiaip meno projektui. Tas pat pasakytina apie lietuvių menininkus, todėl jų kūrinių plačiau neaprašinėsiu.

Kokia ta lietuvių grafika?

Dalyviai: Eglė Kuckaitė (štampavimas ant sienos), Jonas Valatkevičius (linoraižinys), Rokas Dovydėnas (animacija), Naglis Rytis Baltušnikas (metalas, emalis), Eimantas Ludavičius (fotografija), G-Lab Laura Garbštienė ir Arturas Bumšteinas (audiovideoinstaliacija), Kęstutis Grigaliūnas (šilkografija), Audrius V. Plioplys (skaitmeninė spauda ant drobės), Martinas Zetas (tekstilė), Saulius Valius (instaliacija).

Reikia pripažinti, jog lietuviai išraiškos forma atitiko bendrą trienalės kontekstą. Stipriausi E.Kuckaitė, K.Grigaliūnas, J.Valatkevičius, S.Valius, na, dar R.N.Baltušnikas, o kitus galima keisti. Minėtų autorių kūryba bent jau asocijuojasi su grafika. Bet vėlgi - kai kurių kūrinių aktualumas labai priklauso nuo konteksto. Antai K.Grigaliūno ("Tautinė giesmė") ar XI trienalėje eksponuoti "Portretai" aktualesni Lietuvoje, kadangi mes žinome, ką ir kaip autorius daro, Lietuvoje jo kūriniai glaudžiai susieti su vietinio mentaliteto koloritu, kitaip tariant, jie veikia. O čia saitų nebelieka ir kokiam suomiui ar kanadiečiui nacionalinio himno bergmaniada nieko nesako. Šiuolaikinė grafika, kiek kitaip nei statistinis šiuolaikinio meno kūrinys, turėtų turėti du tvirtus polius – t.y. kūrinys turėtų būti aiškus (kas norėta pasakyti), paveikus (kaip norėta pasakyti) ir be koncepcijos, o pastaroji galėtų likti antroje vietoje. Tiek S.Valiaus spaustuvinis objektas „Nomado ratas", tarkim, iliustruojantis praeitin (šios trienalės kontekste tai jau tikrai) nugrimzdusias grafiko kančias spausdinant, tiek R.N.Baltušniko ironija, stereotipinę simboliką paverčianti mažne kelio ženklo formatu: judame. Judame - tik kur link (jei ši paroda pavadinta "Egziliu", kaip tuomet vadinsis kita - "Sizifo undergroundu"?). Tatai ir paaiškintų, kodėl E.Kuckaitės laimėjimas -  fenomenas (grafikė laimėjo didįjį prizą negrafikos parodoje) -  neagresyvi, socialiai neslegianti, eksperimentinė grafika pradeda ir laimi. Ir lieka vieniša mūšio lauke, pasmerkta pereinamajam trienalės laikotarpio formatui. Taigi po trejų metų Eglė (laureato privilegija) galės štampuoti visą Talino galerijos patalpą viena. Galbūt jai jau nebepatiks „šie meno buhalterijos žaidimai", tačiau būtų gerai priminti, grąžinti į buvusią situaciją žiūrovus, vertintojus, nesgi tikrai sunku prognozuoti, kur link trienalė pasuks. Galgi XIV trienalės vadinti grafikos trienale nebus prasmės, nes tai galėtų būti koks nors „Eesti Kunst 2007", kuriame bus eksponuojamas menas, iš esmės nepriklausantis jokiai meno formai.

 

P.S. Šis tekstas buvo parašytas, tuoj pat sugrįžus iš Talino.


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės