Tekstai
Ignas Kazakevičius. Menas būti. Tarp epigramos ir epitafijos.

2009-01-08 

 

INTRO

 

Visos citatos šiame tekste yra pasiskolintos iš interneto. Nuoširdžiai paimtos beveik iš kiekvienos nuorodos įvedus į google paiešką „jurate rekeviciute“. Ištraukiau įdomiausias, jos pateiktos kursyvu. Tarkime, pasiskolinau kelias Jūratės citatas, tačiau daugumą jų iš žmonių  rašinių apie Jūratę, jos asmeninį gyvenimą, meilę ir kūrybą. Išvada – jie buvo įmagnetinti ar susižavėję kuria nors jos teigiama ar neigiama savybe. Ar jos puse. Ar ketvirčiu. Detale. Internetas visų. Imkime jį ir skaitykime. Be abejo citatos pravalytos, šiek tiek nutrinktos ir nurinktos, pramixuotos. Bet nestipriai. Jos tikros. Jos kontekste. Iš konteksto.  Ir nekeičiančios jo. Skirtingų metų menininkės raida sekant internetu? Bandymas išsiaiškinti. Socialinis eksperimentas, tiriantis kultūrinius žmogaus poreikius. Tai kas lieka internete tampa istorija. Na, pati Jūratė yra istorija. Savo stiliumi, mada, pareiškimais apie meną, aistrą kūrybai, įkyriu tarnavimu jai, tuo įkyriu idealizmu, kuris daro žmogų menininku.

Tas asmenybės žavesys. Iš ko jisai susideda? Sumuojasi? Kaupiasi? Archyvuojasi tąją asmenybę pažįstančių širdyse? Pritariant gerbėjų raudoms ir chorams. Pataikaujančių patosui. Snobų išdidžioms replikoms. Ir paprastų žmogelių nuostabai. Nelyg Antarktidą būtų atradę ar pamatę kengūrą supermarkete. Dar, žinot, asmenybės yra tarsi priverstos formuoti kitas būsimas. Nors lyg ir laiko tam nėra, tačiau taip lemta. Taigi, dar pridėkime būrį mokinių ir šiaip žioplių, kurie galvoja, kad asmenybėmis jau tampama išmokus daugybos lentelę. 

 

AR SUNKU BŪTI MENININKU?

Ar sunku būti menininku? O juolab menininke? Ir dar ekspresyviai įdomiai gražia? Patraukiančia ne vien savo kūryba. Bet ir ekstravagantiška išvaizda? Ar sunku būti menininke, kuomet daugumas galvoja – gerai atrodai, reiškia, gerai gyveni, tai ir kurti bepigu. Ar sunku būti menininke, kai kas antras tave nori išdulkinti? Visomis ir įvairiomis prasmėmis?
  

Moteryje menininkėje gali sugyventi daugybė veidų pavidalų chimerų. Formų abrakadabrų fantomų intuicijų isterijų. Jauna mergina, prostitutė, gimdanti moteris...

Sugyvena noras kautis ir noras būti išklausytai, noras būti pripažintai ir noras būti atjaustai...

O dar atlaikyk supančiojo vyriškojo pasaulio kerštus pavydus ir depresijas. Jūratės menas, kažkada buvęs labai moteriškas, tampa vis labiau apie moteris ir tai, kas jas supa. Tarkime, kad ir apie mados pasaulį ir jo heraldišką pavidalą. Pavidalą, kuriame atsispindi arši, nerimastinga, orgazmiškai konvulsyvi ir desperatiška vizija. Taip vadinamasis tikro meno pasaulis taip pat paklūsta mados dėsniams. Štai kodėl Jūratė, rodos, kunkuliuoja aistra gyvenimui ir meile pasauliui... Iš tikrųjų viskas, kas atsitinka, net ir blogis, stumia pirmyn ir priverčia neapsileisti.

Jūratė Rekevičiūtė


Aš nežinau, ar kūrėja iš tikrųjų yra moteris. Dažnai ji turi labai nemoteriškų bruožų. Esi priversta ginti savo kūrybą ir tada tas tavo moteriškumas lieka antrame plane. Graži moteris - natūrali ar sukurta? O moteris – menininkė? Kaip jums labiau patiktų. Kokia? Ta, kuri pati save sukūrė ar ta, kurią sukūrė?  Kalbant apie Jūratę. Ji visų pirma menininkė. Asmenybė per meną ir mene. Menas padėjo jai tokia tapti.  Kartais gražia. Kartais bjauria. Kartais aikštinga. Gležna pasiutusia  nuodėminga laiminga. O bendrakeleiviai, tokie nenuspėjami ir esantys taip arti, kinta ir savo daugiau ar mažiau aktyviu buvimu reikalauja atsakomųjų emocijų. Jai skirta priversti bėgti stipresnius už save. Netgi.

 

 

AR SUNKU KURTI MENĄ?

Menas turi daryti poveikį. O reakcijų skalė gali būti labai plati. Nuo „o, dangau“ iki „siaubas, pratrydau“. Pajust, paliest ir išprotėt. Ir taip paveikti žiūrovą, kad jis savo stebėjimų lauke prarastų orientaciją, paklystų, pamestų atskaitos tašką ar ką nors panašaus. Ir patikėtų Jūratės šūkiu, jog menas yra KAIFAS". Ar nėra sunku tuo tikėti, kai žinai, jog menininkai nebenori laukti geresnių laikų...? Atsakymu tapo bene geriausiai meno pasaulyje Jūratę pristatanti grafikos bienalė „Now Art Now Future“. Tai bienalė apie grafiką ir grafikus. Ir grafikai. Ir jai pačiai. Menas keičia gyvenimo eismą. Tad nenuostabu, jog šį vizija išleisti grafiką iš rėmų, iš interjerinių paveiksliukų lygio, išlaisvino ir ją pačią.
 

Kuriant - sąžinė mene svarbu. Labai. Šiuolaikinis menas nedaro švento mito iš kūrybos proceso ir neslepia nuo publikos akių savo virtuvės. Priešingai – jis tarsi tempia žiūrovą, praeivį už skverno ir sako: ateik ir stebėk, o jei nori, pabandyk kurti pats. Jis tarsi klausia Kas turi bombą? Pati menininkė taipogi bomba. Uždelsto veikimo. Sproginėjanti parodose. Aukštuomenės vakarėliuose. Žurnalų viršeliuose. Ir savo meilės menui kančiose.
   

Meną kurti sunku. Labai sunku. Aš mačiau, kaip kuriamas Jūratės menas. Menininko dalia minkyti pelenus ir kraują. Iš juodo, raudono ir balto. Tik trys spalvos. Kraujas. Mirtis. Ir laisvė. 


AR SUNKU BŪTI PASTEBIMAM?

Ne, aš negaliu būti nematoma. Mane tai slegia /J.Rekevičiūtė/

 

Jūratė masių visuomenėje yra įsibrovėlis ir kartu autoritetas. Ar pripažinti ją reiškia ją gerbti?

Kaip išlikti drąsiam ir nekopijuoti sėkmės sulaukusiojo ar net savęs paties? Asmenybės raida primena aikšteles tarp pakopų. Jose stabtelėjama, idant įsitikintume savo žingsnių prasmingumu.

 

SKIRTA ISTORIJAI

Naujausias menininkės grafikos projektas „Skirta istorijai“.  Autentiški žinomų Lietuvos ir pasaulio žmonių – Kortasaro, Ivanauskaitės, Urbonavičiūtės, Tėvo Stanislovo, tikros Laoso princesės ir kt. – autentiški atspaudai nuo jų autentiškų daiktų...  Jūratei atrodo, kad būtent drabužis geriausiai atspindi žmogaus asmenybę, jis pripildytas žmogaus energetikos. Svarbiausia neįnešti pernelyg daug savęs. Nepakeisti to jausminio rakurso. To emocinio žiūros kampo. To horizonto. Į kurį žvelgi, galvoji, būni su magma, apie kurį gimsta kūrinys. Nes tai skirta istorijai. Manau, nesuklysiu, visą menininkės kūrybą ir gyvenimo poziciją pavadinęs eksperimentu su visuomene, o kūrinius – jos lakmuso lakštais. O jos santykį su grafika - tikėjimu, jog  klasikinėmis technikomis sukurtas kūrinys gali veikti žmones šiuolaikinio meno kalba.   

 

KODĖL JI KŪRIA GRAFIKĄ? 
  

Galite palest, velniams tiek kankintis. Paėmei fotoaparatą ar dar paprasčiau - kompiuterį ir pirmyn... Eilinis menininkas personažus suportretuotų, surašytų konceptą apie prasmę jiems egzistuoti. Ir būtų labai labai socialu. Pvz., ciklas „Įžymių žmonių rūbai mano interjere“.  Bet tik tikras menininkas tikrai žino, jog tikriausi portretai turi būti perleisti per jį patį, per akis, rankas ir technikas visas. Tam, kad virpteltų realybė ir pati nusimestų apdarus. Pripažinkite, jog lengviau yra patikėti menininko tiesa nei pasaulio sandaros modeliu, dekalogu ir archimedo dėsniu. Nes pirmoji yra aktuali mums ir tik mums, nes mums ir tik mums rūpi, kuo kvėpuojame, kodėl šukuojamės plaukus ir perdžiame  ir egzistenciją pavėjui paleidžiame.   
    

Kodėl ji kuria grafiką? Dėl grafikos nenuspėjamumo, dėl rankos ir darbo mechanikos  paklaidos, kuri meistriškai pastebėta praturtina kūrinį. Jūratė niekada nemėgo klasikinės grafikos. Raižymo, dėmėjimo, konkrečių linijų ir štrichų. Jai svarbu ne raižyti, o spausti. „Ieškau atsitiktinumo“, - sako menininkė. Ji nekuria pasaulio,  o atspindi jau esamą. Jos grafiką pavadinčiau įspaudais. Kitų įspaudais į save. Ir tokiais pat įspaudais, kokius palieka personažų darbų svoris realiame gyvenime.

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 6

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės