Tekstai
Aistė Bimbirytė. Vienas vakaras Roko Beržiūno „spengiančiose abstrakcijose“

2008-12-19

Paprastai į parodą nesinešu jokio popiergalėlio. Paprastai tai darau tyčia. Rašau ant rankos. Tikriausiai tam, kad tas, kas ką tik iš manęs išdygo, sudygtų atgal. Juk taip „pasėta“ mintis našesnė. Dar paprastai nutinka taip, kad nuo drėgno delno pusė užrašytų minčių nusitrina. Dalis lieka ir iš to ima kaltis būsimojo straipsnio daigai. Šį kartą, nusileidus iš 22-ojo Vilniaus verslo uosto aukšto, ant riešo liko „spengiančios abstrakcijos“.

R. Beržiūnas /Aukso rūkas 2008/
R. Beržiūnas /Aukso rūkas 2008/

Kodėl abstrakcijos, klausimų kaip ir nekyla. Beveik visi Roko Beržiūno drobių siužetai neapčiuopiami, išskyrus keletą darbų (pavyzdžiui, „Karaleva“ ar „Pasipūtęs herojus“). Tą būtų nesunku nuspėti net nematant drobės, žinant tik pavadinimą: „Vijoklinė abstrakcija“, „Kosminė romantika“, „Šilumos gimimas“ ir pan. Štai čia, Rokai, aš tave ir pagavau. Pavadinimai šiek tiek begėdiškai išduoda jauną kūrybinę asmenybę (kas galėjo pagalvoti – pavadinimai išdavikai?). Štai stovi sau priešais darbą, kuriame regisi tai kalnai, tai gelsvas dangus, tai Čiurlionio „daigai“ ar dar kas nors maloniai netikėto. O štai žvilgt į pavadinimą – ir paslapties nebėr. Pernelyg tiesmukai, o gal net šiek tiek įkyriai, pavadinimas perša savo nuomonę. Kita vertus, apžvelgus bendrą parodos kontekstą, panašu, kad šis kūrybinis daigas iš to sėkmingai išaugs.

O dabar dėl to spengimo. Pirma, sveikintina dar viena menų sintezė ir parodos organizatorių (naujai įsikūrusi „kilnojama“ galerija „Gaidys“) supratimas apie kūrinio ir erdvės santykio svarbą. Neįrengtos lankstaus planavimo patalpos ir ne mažiau dinamiška tapyba išties sėkmingai asimiliuojasi tarspusavyje, sukurdami neapčiuopiamos erdvės įspūdį. Jį atitinkamai sustiprina šiuolaikinės elektroninės muzikos duetas „R&R“, kurio dėka tikriausiai pirmąkart ir atėjo į galvą minėtas „spengimas“. Būtent pirminis girdimasis patyrimas leidžia ištrinti tai, kas nereikalinga, ir įvertinti bendrą renginio koncepciją. Taigi, antra, sveikintinas pastarosios atskleidimas. Ir dar, šiuo atveju neapsirikta ir su pavadinimu: „Vulkanas“ taikliai pažymi manojo „spengimo“ priežastį. Juk ausyse spengia jau po išsiveržimo. Susumavus šiuos tris aspektus - erdvę, garsą ir objektą, - lieka dar vienas nepaminėtas, tačiau svarbus bendram kontekstui suvokti – laikas. Paroda veikia vieną vienintelę dieną – gruodžio 11-ąją. Taigi, tokia menų sintezė, kaip ir vulkano išsiveržimas, yra trumpalaikė. Po jos – tyla, o jei norite, ir „spengimas“.

O kūryba lieka. Panašu, kad ne veltui pradėjau nuo „išdygti“ ir „sudygti“. Tokie „daigai“, kaip šit Rokas Beržiūnas (jau spėjęs gana sėkmingai „įsikibti“ į Prancūzijos dirvą), pamažu leidžia kalbėti  apie pačią jauniausią, ir ne prasčiausią, Lietuvos menininkų kartą. „Sėjau šitaip, va ir va kaip...“.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės