Tekstai
Rūta Jakštonienė. Rutina, arba nieko, apie ką norėtum papasakoti

apie naujas Klaipėdos dailės parodų rūmų parodas

2009-01-21

Bandau įsivaizduoti „Kultūrpolio“ portalo skaitytoją – naujos, įdomios, kompetentingos informacijos ieškantis, žinoma, menams bei įvairiausiems kultūriniams renginiams neabejingas žmogus. Ir jam, naršančiam, šiuo atveju paprasčiau nei man, žmogui, rašančiam portalui. Elektroninio puslapio lankytojas gali rinktis – skaityti vieną straipsnį ar ieškoti kito, kuriame informacija ar autoriaus rašymo stilius įdomesni, o gal tiesiog rašančiojo vardas labiau patinka. Mielai rašau tuomet, kai parodos įdomios, nors tai gana retas reiškinys uostamiestyje. O ką, tarkime, rašyti apie Naujaisiais atsidariusias parodas Klaipėdos dailės parodų rūmuose – „Pabėgimas“ ir „Muzika. Akimirka gali skambėti vaizdais“? Nei vienoje, nei kitoje ekspozicijoje – nieko įdomesnio, nieko, apie ką norėtum papasakoti kolegoms ar kaip prisiminimą įsidėtum į stalčiuką, lentynėlę, skrynelę, t. y. ten, kur saugai brangiausias, bet kokio pavidalo relikvijas. Rutina?

© Nerijaus Jankausko nuotr.

"Pabėgimas" - tarptautinė konceptualiosios juvelyrikos paroda


Auksakalių gildijos galerija „Meno niša“ Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristato tarptautinę konceptualiosios juvelyrikos parodą „Pabėgimas“. Ši paroda sudaro keliaujančios juvelyrikos kolekcijos „Juvelyrika lagamine“ dalį. Ekspozicija, aktuali šiandienos situacijai, kai, pasak menotyrininkės, parodos kuratorės J. Ludavičienės, „naujienos, plūstančios iš televizorių ekranų, radijo imtuvų, interneto svetainių, šiuo metu nėra nei raminančios, nei guodžiančios“.* Vienintelė išeitis – pabėgimas? Būtent jį, kaip panacėją nuo gąsdinančios kasdienybės, renkasi menininkai, atvirai demonstruojantys, ką esamomis aplinkybėmis pasiimtų su savimi. Vieniems brangiausia namų raktas, juk visuomet viliesi grįžti. Ši idėja įkūnyta A. Adamski (Lenkija) darbe „Tikiuosi grįžti“. Kitiems artimų žmonių portretai, būsimų darbų eskizai, rožinys, knyga. Bet man įspūdį paliko ne didžiulis, ant parodų rūmų salės sienos kabantis kalavijas (G. Jablonski), ne žmogaus dantų protezai (V. K. Novak) ar mumifikuotos žiurkės skeletas (M. Dominaitė-Gurevičienė). Parodos idėją, manyčiau, taikliausiai įkūnija darbas, kurį dėl jo dydžio gal ne iš karto ir pastebėsite. Tai belgų menininkės Nathalie Perrneel darbas „La memoire“. Miniatiūrinė (10 x 7 mm) sidabrinė dėžutė, pilna prisiminimų. Kalavijas sulūš, raktas pasimes, išbluks sidabre įrėmintas veidas. Tik prisiminimams, geriems ar blogiems, lemta gyventi drauge su tavim.

Mano nuomone, originaliausiai pabėgimo klausimą sprendžia menininkai Solveiga ir Alfredas Krivičiai. Į savo lagaminą jie pasiėmė duonos, lašinių, svogūnų ir lietuviškos degtinės. Su tokiomis „brangenybėmis“ jokia kelionė nebaisi, bet kurio vienkiemio durys atviros. Taip smagiai ironiškai šie autoriai traktuoja visai nelinksmą temą.

Apibendrinant šias trumpas pastabas, nenorom peršasi išvada, kad vieni autoriai parodos tematiką savo kūriniuose atspindėjo motyvuotai ir taikliai, o kiti tik demonstravo juvelyrinius dirbinius, kuriuos, tikiu, sėkmingai ir ne kartą eksponuos parodose, atspindinčiose visai kitas idėjas. Rutina?

Sausio 16 d. Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta bendra Tomo Černiševo ir Erikos Minkevičiūtės paroda „Muzika. Akimirka gali skambėti vaizdais“. Vaizdų ir garsų, kuriuos sudaro T. Černiševo fotografijos, įgarsinti E. Minkevičiūtės sukurti animaciniai filmukai, sintezė siekia „pristatyti žiūrovams fotografijose sustabdytas akimirką, leisti pajusti jos grožį ir išgirsti skambesį“ (parodos informacija). Įdomiausiai ir ryškiausiai šioje parodoje „skambėjo“ animuotos: pasaka „Spragtukas“, J. Erlicko ir kitos įvairios trumpos istorijos, kuriose liūdnai, su ironijos prieskoniu nagrinėjamos vienatvės, baimės užaugti ir atsidurti žiauraus pasaulio gniaužtuose, tarpusavio nesusikalbėjimo temos.

  „Muzika. Akimirka gali skambėti vaizdais“
T.Černiševo ir E.Minkevičiūtės bendra paroda

Kiek silpnesne tonacija „suskamba“ T. Černiševo fotografijos. Kasdienybės vaizdai fotografijose su E. Minkevičiūtės ištapytais, skirtingais muzikos instrumentais grojančiais personažais: smuikininkas šalia sūpuoklėse besisupančios mergaitės, arfininkė šalia gatvėje miegančio benamio ar automobilių stogais strypčiojantis lietaus žmogus.

Erikos tapyti personažai, fotografijose perkonstruoja, redaguoja mus supančią aplinką, šiek tiek ją mistifikuoja. Naudodami montažą, Erika ir Tomas kuria simbolių pripildytą būtį, muzikos pasaulio metaforomis artikuliuoja kasdienybės paradoksus. Nors ir kurdami irealias situacijas, menininkai ne(iš)vengia literatūriškumo ir taip pasmerkia darbus balansuoti ties kičo riba.

* „Pabėgimas“ (katalogas). Vilnius: VŠĮ Auksakalių gildija, 2008.


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės