Tekstai
Aistė Bimbirytė. Menas kultūros sostinėje: „Artscape“

apie visuomenės paraštes ir feminizmą

2009-01-20

Kas rašančiajam yra paraštė? Kaip suvokiama jos funkcija? Paprastai tai yra siauras laukelis pastaboms ar datai įrašyti, riba, neleidžianti ranka rašomam tekstui „nueiti klystkeliais“, galiausiai papildoma, antraeilė erdvė popieriaus lapo platybėse. O ką būtų galima pasakyti apie visuomenės paraštes, marginalijas? Panašu, kad apie tai mėginta prabilti sausio 14 d. „Vartų“ galerijoje (Vilniaus g. 39) atidarytoje ir iki vasario 20 d. veiksiančioje VEKS kuruojamoje parodoje „Artscape“. Čia savo nuomonę apie minėtas „paraštes“ išreiškia du Suomijos menininkai – Eemil Karila (g. 1978) ir Aurora Reinhard (g. 1975), taip pat ir lietuvė Jurga Barilaitė (g. 1972).

A.Reinhard "Įkvėpti / Iškvėpti"


Esu minėjusi, kad kiekviena paroda turi savo „bendrąjį vardiklį“. Tad šį kartą – apie visuomenės paraštes, apie tai, kas šiuolaikinėje visuomenėje darosi nereikšminga, nepastebima, o gal net tyčia pamirštama. Turiu omenyje ne asocialius, bet dėl įvairių kitokių priežasčių visuomenės „nurašytus“ žmones ar jų aplinką.

Taigi pirmiausia J. Barilaitės „Baltarusiški tapetai“ (2009). Daugelis dabar kuriančių vyresniosios kartos menininkų, ypač tapytojų, kalbėdami apie savo gyvenimo darbus, lyg netyčia praleidžia ideologizuotą, socrealistinę kūrybos dalį. Deklaruoja ją kaip gėdingą, nevertą dėmesio ar analizės. Pamažu įsivyravusi nuomonė apėmė ir kitas sritis (istoriją, politologiją) ir taip nustūmė visą sovietinį laikotarpį į visuomenės, šalies istorijos „paraštes“. Tačiau Barilaitė, pasirinkdama būdingą tam laikotarpiui objektą, užuot „nurašiusi“, pateikia odę savo vaikystei ir fantazijoms, kurių nebūtų buvę be senųjų baltarusiškų tapetų. O ką „ant pjedestalo“ iškelia Suomijos menininkė Reinhard? Ji grąžina lankytoją prie šių dienų realijų, kviečia sykiu žvilgtelėti į veidrodį. O ten – iki šiol visuomenės tabu lentynoje esančios erotinės fantazijos, transvestitai, savęs reprezentacija per kūną, „skonio“ klausimas ir… blondinės. Manote, pastarosios nepriskirtinos prie „nurašytųjų“? Tad ką pasakysite apie vaizdo instaliaciją „Įkvėpti / Iškvėpti“, kur rožinis balionas su šviesių plaukų peruku taip sarkastiškai primena anekdotą, kuriame šviesiaplaukė užmiršta kvėpuoti… O kur dar vakar matytas straipsnis pavadinimu „Brunetės uždirba daugiau nei blondinės“? Mano įvardytas „paraštes“ apvainikuoja Eemil Karila darbas „Matoma / Nematoma“ (2009). Be jokių pikantiškų detalių, tiesiog paprastas, kasdienis žmogaus darbas, kuris yra sunkiai pastebimas – valytoja, penkiskart per savaitę plaunanti galerijos grindis. Tiek ši, tiek kitos tyčia ar nepastebimai užmirštos visuomenės nišos pastarajai yra būtinos. Be jų nebūtų ribos tarp tiesaus socialinio kelio ir klystkelio. Tad panašu, kad visi trys autoriai tikslingai, tinkamai ir vieningai pasirinko tą visuomenės dalį, kuriai atsidurti ant pjedestalo iš tiesų neprošal.

J.Barilaitė "Baltarusiški tapetai"


Tačiau tai dar ne viskas. Pameni, Ignai, sakei, kad dar nebuvai matęs, kad kas nors tekstą rašytų su trimis pabaigomis? Nenorėdama tavęs nuvilti, šį sykį taip pat neapsiribosiu viena. Galima ir kita parodos „vinis“ – feministinė. Visus šiuos autorius, net vyriškosios lyties atstovą Eemil, galima vertinti būtent per šią prizmę (dabar turėtų pasigirsti choru tariamas, „tyruose paklystantis“: „...o ne, ir vėl ji apie tą patį...“). Ką žinome apie autorius? Pirma, Jurga Barilaitė, viena aktyviausiai besirausiančių feministinių idėjų lysvėje (prisiminkime ankstyvą jos ciklą „Šešios taisyklės, kaip žaisti mamą“). Šį kartą vaizdo medžiagą ji papildo pasakojimu apie buitines „perestroikas“ mėgusią mamą. Čia jau aš, mielos moterys, kiek įžūliai paklausiu jūsų – kažin ką kiekviena iš jūsų, grįždama iš parduotuvės su dviem trim krepšiais, turite omenyje sakydamos: „Atrodau kaip sovietinė moteris“? Pamąstykite! Antra, Aurora Reinhard, beveik visuose savo darbuose liečianti lyčių, moteriškosios egzistencijos ir visuomenės tabu klausimą. Čia ji vėl baksnoja pirštu į veidrodį klausdama: „Kaip manai, ar jau esu užtektinai tobula lėlė vyriškiems žaidimams?“ O kur dar apskritai vikingų žemėje pažertos ir gausiai sudygusios feminizmo sėklos! Galiausiai Eemil Karila. Pastarasis nėra iki kelių įbridęs feminizman. Tačiau ir „pritempimo“ šiuo atveju neprireiks – viena koja Eemil jau baloj. Išduosiu paslaptį – tokio paties pobūdžio darbą jis ir valytoja sukūrė Rovaniemi dailės muziejuje (2008), Suomijoje. Ir štai, ne su valytoju, o su valytoja. Kas paneigs, kad toks darbas dažniausiai (beveik visada!) tenka moterims? Moters ir darbo problema jau buvo nagrinėta aštuntajame dešimtmetyje, kai Mary Kelly kūrė instaliacijų ciklą „Women and work: a document on the division of labour in industry“. Tuomet tokios problemos, kaip nevienodas vyrų ir moterų atlyginimas, neginčytinas buities darbų priskyrimas moteriai, buvo itin aktualios. Žvelgdami į Karila, Barilaitės darbus, minėtų temų problemiškumą matome ir šioje parodoje. Skirtumas toks, kad Barilaitė veda mus keliomis dešimtimis metų atgal, o Eemil šias problemas grąžina dabartin.

Na, o baigdama tokia feministine gaida, užsiminsiu, kad praeitą savaitgalį ta pati mano mama užsiminė, kad „nevalia versti vyrą valyti klozetą“...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės