Tekstai
Rimantas Eivenis. Maskvos bienalė: turtinga skurdu

2009-10-07

Jei šiuo metu atsidurtumėte Maskvoje ir užsimanytumėte pasidairyti meno, nemėginkite jo ieškoti orientuodamiesi į Zurabo Tseretelio skulptūras. Pirma, jų tiek daug, kad nesunku pasiklysti. O antra – link meno jos nebeveda. Greičiau į pradinę komercijos mokyklą. Protingiausia būtų susirasti Obrazcovo gatvę. Mat joje esančiame Šiuolaikinės kultūros centre „Garaž“ buvo atidaryta 3-ioji Maskvos šiuolaikinio meno bienalė. Mėnesį vyksianti aštuoniasdešimties menininkų paroda tėra tik vienas iš gausybės įvairiuose meno centruose, muziejuose, galerijose ir net centriniame „univermage“ pasklidusių bienalės įvykių.

Iš pirmo karto nepavyko

„Garažas“ didžiuliu sklypu dalijasi su Žydų kultūros centru, nors tokia nuoroda tik trukdys surasti reikalingas duris. Seniau tarp ilgo pastato sienų burzgė autobusų depas. Sako, čia ilsėdavosi kažkokios ypatingos keleivinės. Užsieninės. Dabar jų – nė kvapo. Jį išvėdino kultūros centras, maskviečių dažniau vadinamas „Daškin garaž“. Mat parodų erdvė priklauso artimai oligarcho Romano Abramovičiaus draugei Darjai Žukovai. Tokių pavardžių ir meno kaimynystės nevertėtų baugintis. Rusijos milijonierius neša mados srovė ir prieš stovinčius jos krante taip miela pasirodyti naujų kultūros centrų, galerijų, muziejų kūrėju ar meno mecenatu.

Jei žemėlapis prikišamai nerodytų, kad Obrazcovo gatvė Maskvos masteliu yra beveik miesto centre, pamanytum atsidūręs kuriame nors miegamajame rajone, Liepkalnyje ar Naujininkuose Vilniuje arba Aukštuosiuose Šančiuose Kaune. Aplink daugiabučiai, atskirti medžių ir krūmų lapijoje skendinčiais kiemais, metro – už gero varsto, o vienintelė maršrutinė transporto priemonė – mikroautobusas. Tarkime, juo ir atvažiavote. Tuomet ženkite į tvoros juosiamą „Garažo“ teritoriją ir nerkite į šiuolaikinį meną. Ar tai jums pavyks padaryti iškart, nelengva pasakyti. Per bienalės atidarymą, mums „iškart“ nepavyko. Žaliūkų apsaugininkų grandinę įveikėme tik „per pažintis“, gavę specialius kvietimus. Už nugaros liko meno (tik meno!), o ne deficito (o gal dabar menas Rusijoje - deficitas?) išsiilgusi minia. Maskvos bienalės fondo direktoriui Andrejui Martynovui, kuris atėjo į pagalbą žmonėms anapus tvoros, beliko tik gūžčioti pečiais: „Liaudis veržiasi prie meno, o jos neįleidžia“. Liūdna, kad prieš apsaugininkus bejėgiai atrodė net bienalės rengėjai.

Kapooras atvežė sūrio

Patenkinę metalo detektorių, nors ne itin juo patenkinti patys, žiūrovai atsidūrė erdvioje salėje. Dėmesį iš karto prikaustė vokiečių menininko Juliuso Poppo instaliacija „Informacijos krioklys“. Žinome teiginį, kad vanduo kaupia informaciją? Vokiečiui jį pavyko išreikšti tiesiogiai. J.Poppo sukurtas įrenginys iš keturių metrų aukščio žemyn švirkščia vandenį. Ir tokiu, sakytum, kibernetiniu tikslumu, kad žiūrovas gali perskaityti iš lašų sudarytus žodžius.

Kartais „Dašos garažo“ erdvę perskrosdavo metalinis gitaros džeržgesys. Kas jį skleidžia, nebuvo aišku net pasiekus garso šaltinį - prancūzų menininko Celeste'o Boursier Mougenot instaliaciją „Nuo čia iki ausies“ (From here to ear). Pabuvoję tankiu tinkleliu gaubiamame parkelyje su augalais, akmenimis ir takeliais, lankytojai suprato esą čia ne vieni: palapinėje skraidė kanarėlės. Jos nutūpdavo ant skirtinguose vietose įtvirtintų gitarų ir sukeldavo metalinį skambesį. Nustebino ir pasaulinio garso indų menininko Anisho Kapooro, žymiųjų "Debesų vartų" („Millenium park“, Čikaga, JAV) autoriaus, darbas "Push-Pull 2", primenantis milžinišką, į žemę susmegusį sūrio gabalą. Bienalės organizatoriai prisipažino gerokai paplušėję, kol sutvarkė iš parafino sukurtos skulptūros draudimo dokumentus ir atgabeno į Maskvą. O devintojo dešimtmečio vidurio Afganistano kilimai (tuo metu šalyje dar "viešėjo" sovietinė kariuomenė) net kėlė liūdną juoką. Juose išausti "tautiniai" motyvai - paprasti ir aiškūs: sraigtasparniai, lėktuvai, tanketės.

Senelių namai

Jei sakysite, kad Rusijoje nėra vietos senukams, būsite neteisūs. Kinai Sun Yuan ir Peng Yu į Maskvą atsivežė pasaulines garsenybes – vežimėliuose judančius „Senelių namus“. Meno mėgėjų dėmesį jie atkreipė praėjusių metų Pasaulinėje šiuolaikinio meno parodoje Pekine. „Senelių namai“ – tai vežimėliuose judančios silikoninės pasaulio politikos, religijos, karinės figūros. Jų panašumas į gyvus žmones ir jau mirusius „prototipus“ – tiesiog stulbinantis. Galbūt todėl ši instaliacija tokia paveiki. Seneliai pavaizduoti mirties agonijoje, vežimėliai atsitrenkę vienas į kitą, tarsi iš pareigos pasisveikinę, automatiškai apsisuka ir rieda į niekur. Jokios komunikacijos, jokios perspektyvos.  Kažkada pasaulį keitusios istorinės asmenybės dabar yra užmirštos, niekam nereikalingos. „Anksčiau ar vėliau visi pateksime į tokią būklę. Visi žmonės baigia tuo pačiu“, - optimizmu netryško „senelių namų direktorius“ Sun Yuan. Instaliacijos kūrėjas „Kultūrpoliui“ sakė, kad pagaminti vieną figūrą prireikia užtrunka iki penkių mėnesių.

Kailiniuotos Rusijos ikonos

O štai ir pirmasis bienalėje sutiktas rusų menininkas - Dmitrijus Cvetkovas. Jis pristatė šelmišką instaliaciją „Ledynmetis“ – vorą prabangiais kailiais apsirengusių kailinių žvėrių, tarsi išeinančių iš Lenino poza stovinčios meškos tarpkojo; o žvelgiant giliau – iš rusiškos tautosakos ir... šiandienybės. Paklaustas, ar šią draugiją galima būtų pavadinti naujosiomis Rusijos meno ikonomis, D.Cvetkovas sutiko su tokia mintimi. „Paprastai, tokiais simboliais ir žaidžiu. Kuriu šilkines bombas, velvetinius kalašnikovus, prabangias granatas, kulkosvaidžius, automatus. Rusija juk nieko negamina. Čia neauga bananai, gaminami labai prasti automobiliai. Vienintelis kokybiškas produktas – ginklai. Tad ir mano amunicijoje – „minkšti ginklai“. Pastaruoju metu pradėjau kurti „riebų meną“ – kailius kailiuose. Meška – Rusijos simbolis. Ji dabar ir prezidentūroje, ir partijoje“, - teigė D.Cvetkovas.

Kelių eilučių dėmesio reikalauja ir kitos meno scenos garsenybės Aleksandro Brodskio darbas „Dvidešimt kibirų šiukšlių“. Veidrodžiais, stiklais švytinčio miesto kopiją jis patalpina į šiukšlių konteinerius. Savimi patenkintas, prabangus, sakytum – „cvetkoviškas“ didmiestis tėra tik mažytis pasaulėlis, nesuvokiantis, kad visa jo didybė tūno uždaryta surūdijusios skardos kiaute.
Ne mažiau įdomi pasirodė ir dar vieno „tyčinį skurdą“ demonstruojančio menininko Valerijaus Košliakovo „Instaliacija“. Pigi medžiaga – lipni pakavimo juostelė meistro rankose virto tikru tapybiškumo šedevru.

Buvo įdomu matyti juokingas Rusijos meno pasaulio hierarchijos grimasas. Net didžiausios  žvaigždės, tos hierarchijos kritikai palikdavo savo pašnekovus ir skubėdavo sveikintis su salėje pasirodžiusiu skulptoriumi, Rusijos meno akademijos prezidentu Zurabu Cereteliu. "Kaip gi, pasisveikinti su tėveliu būtina", - sakė vienas žinomas menininkas, sugrįžęs gruzino sušildyta ranka.

Rusijos arte povera

„Garaže“ sutikome vieną iš žymiausių Rusijos galerininkų Maratą Gelmaną, pirmąją privačią meno demonstravimo erdvę įkūrusį dar Sovietų Sąjungoje. Šio veikėjo rankose pabuvojo visas Rusijos meno „andergraundas“, vėliau virtęs avangardu. Jis „Kultūrpolį“ supažindino su „Russkoje bednoje“ koncepcija, kurią atstovauja aukščiau paminėti menininkai A.Brodskis ir V.Košliakovas. „Įsivaizduokime keturis alkanus žmones, kurie visą dieną nevalgė. Vienas iš jų pasninkauja ir apie valgį net nemąsto. Kitas – revoliucionierius, maištininkas. Vakar jo draugą pasodino į kalėjimą ir jis skelbia nieko nevalgysiąs, kol ano nepaleis. Tai kairysis menas. Trečiasis – asketas. Jis norįs turėti gerą figūrą ir jam šiandien – iškrovos diena. O ketvirtas neturi pinigų. Jis svajoja apie valgį, tačiau neišgali jo nusipirkti. Taip ir su grožiu. Italų arte povera atstovai – asketai. Jie gyvena grožio, marmuro, antikos ir renesanso apsuptyje. Tačiau sako: „Viso to atsisakome, nes laikomės estetinės dietos, kad nesusilietume su „glamūro“ pasauliu“. Tai kairysis, protesto menas. Štai bienalėje matome afrikiečių meną, scenines kinų instaliacijas. Jie kuria iš tradicinės medžiagos, skurdas jiems natūralu. O „Russkoje bednoje“ menininkams trūko pinigų drobei. Pavyzdžiui, V.Košliakovas kūrė ant dėžėms skirto kartono. A.Brodskis neturėjo pinigų krosniai, tad dirbo su nedegtu moliu. Manau, kad tik neturtingas menas yra pats tikriausias“, - sakė Permės šiuolaikinio meno muziejaus direktoriumi prisistatęs M.Gelmanas.

Įsižeidė dėl „jomarko“

Po „Garažo“ erdves, čia vienas pats, čia su kolegomis, nuolat patrukdomas mobilaus skambučio ar lankytojų, vaikščiojo šiųmetės Maskvos bienalės kuratorius Jeanas Hubert'as Martinas. Buvęs Berno, Paryžiaus, Diuseldorfo meno muziejų vadovas, tarptautinių parodų rengėjas neabejotinai praplėtė maskvėnų akiratį itin skirtingų šalių meno darbais. Paklaustas, ar pritaria nuomonei, kad rusų šiuolaikinis menas visuomet turėjo „jomarkinio “ parako užtaisą, o grynosios koncepcijos būdingos tik Vakarams, prancūzas net užsigavo: „Visiška nesąmonė. Net nenorėčiau to komentuoti“. Skirtumų tarp rusų ir vakarietiško meno sakė įžvelgiąs, tačiau šios dvi tradicijos, jo manymu, toli gražu nėra nutolusios. „Kazimiras Malevičius ir rusų konstruktyvistai iš dalies darė įtaką XX a. modernybei, ją jaučia ir dabartiniai menininkai. Kai aštuntajame dešimtmetyje rengiau pirmąją Iljos Kabakovo darbų parodą Vakaruose, dauguma mano kolegų sakė: „Šis autorius čia neturės ateities, nes jo tapyboje per daug „rusiškumo“. Laikas parodė, kas yra teisus. Tad kiekvienas turi savąją galimybę: jei kūrinys stiprus, jei turima galių išeiti į viešumą ir pasakyti kažką nauja“, - tvirtino bienalės kuratorius.

Mes juokiamės

Laukujame kultūros centro „smokinglot'e“ susitikome su kultinės menininkų grupės iš Uralo "Mėlynos nosys" nariais Viačeslavu Mizinu ir Aleksandru Šaburovu. Nė viena iš dviejų jų nosių nebuvo pamėlusi, kita vertus, spalvą keitė visų mūsų veidai: juos ir Maskvą ėmė gaubti melsvos sutemos. „Bjaurus „pritonas“, o paroda – labai gera“, - trumpai drūtai rėžė V.Mizinas. Jam labai nepatiko, kaip elgiasi apsauga. „Mėlynos nosys“ „Garaže“ pristatė „Dailininko B.U.Kaškino muziejų“ ir mielai sutiko pagarsinti savo mintis. „Visi gyvenome sovietinėje tikrovėje ir kūryba veržėmės į Vakarus. Devintajame dešimtmetyje menas tiesiog virto deklaracija, kad išpažįstame tas pačias vertybes kaip ir jie. Po to prasidėjo rusiško meno bumas. Staiga prekybos laivyno jūrininkas ar automechanikas pasijuto esąs didelis menininkas. Ir ėmė kurti kažkokias kvailystes, nusižiūrėjęs nuo užsienietiško menų žurnalo, išvyko parsidavinėti į pasaulines meno muges. O ten tokio meno – iki ausų! Ilgainiui supratome, kad žmogus turi būti pačiu savimi. Reikia orientuotis į tai, kas tave jaudina, kas svarbu tau pačiam. Tad „Mėlynos nosys“ kuria tokį meną, kuris atskleidžia bendras, visiems suprantamas idėjas ir vertybes. Nėra kito kelio, visi gyvename globaliame pasaulyje“, - sakė A.Šaburovas.

„Mėlynanosių“ pasirodymai užsienyje sulaukia didžiulio atgarsio. Tačiau namuose juos dažnai paveja savo sukelto socialinio cunamio bangos. Kai „Soc Art“ parodoje Paryžiuje grupė iškabino fotografiją „Gailestingumo era“, vaizduojančią besibučiuojančius milicininkus, Rusijos kultūros ministras apkaltino menininkus pornografijos sklaida. A.Šaburovas  tvirtino, kad labai dažnai jie išgirsta palinkėjimų grįžti ne namo, o tiesiai į Gulagą. „Nejuokauju, 24 valandas per parą kovojame su KGB. Turime dvi galimybes: visuotinį idiotizmą priimti itin jautriai arba juoktis iš jo. Mes juokiamės“, - sakė menininkas iš Jekaterinburgo. Pasivaikščiojęs po parodą, A.Šaburovas padarė išvadą, kad joje pristatomas menas tapo grupelės turčių pramoga. Pasak jo, menininkai tik ir sukasi kaip sukurti kokį blizgantį niekalą, kurį norėtų įsigyti turčiai. „Mūsų darbo „Dailininko B.U.Kaškino muziejus“ pagrindinis sumanymas – parodyti, kad kažkada, idealistinėje šalyje gyveno menininkai, kurie tikėjo savo kūrybos idėjomis, gyveno dėl jų, o ne kūrė kuriam nors turtingam lochui“, - metė A.Šaburovas.

Bus daugiau... 

Kulturpolis.lt 

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės