Tekstai
Jolita Januškevičiūtė. Apie pasikartojimus, keliones ir atminties salas

2009-09-22

Miestai-kuriuos-būtinai-turi-pamatyti - tai seniausi pretekstai dovanojantys kelionę, o kartu su ja – naują kelionės kūną, tiesą ir istoriją. Miestai, vėliau įstrigsiantys atmintyje, jaudinsiantys naujomis erdvėmis, peizažais ar neįprasta topografija sukuria prisirišimus, atsisveikinimus ir naujai atsirandančias jiems traukas, privesiančias grįžti į juos, - viskas vieną dieną galiausiai tampa vienu vaizduotės motyvu, grįžimo į būties šaknis preliudija. Tame mieste-į-kurį-būtinai-turiu-atvykti rasiu nepaaiškinamą ir slaptą malonumo pretekstą, apdovanojantį nuostabiu nuotykiu, atradimu to, ką ištisus metus puoselėja vaizduotė ir į sapno pakraštį išstumti, susimaišę asmeniniai vilčių, tikėjimo, dar neišryškėjusių individualumų pasauliai.

Galiausiai vėl grįžtama. Iš trumpų priebėgų, atrastų peizažų, naujų ir jau išbandytų kultūrinių patirčių, atsivėrusių neapibrėžto begalinio pasaulio pilnatve. Tai ir nostalgiją keliantis gatvės gyvenimas, ir atsiradę nauji patirties traukos laukai, šį kartą - įspūdžiai iš 53-iosios Venecijos bienalės, organiškai įsiliejusios į diskursyvias ir pirmaprades, universalias akimirkas-mintis pripildantys nuostabos turiniu, paslaptimis, išgyvenimu, vieną dieną nusakančiu iškalbingą, būtiną santykį su vidiniu miestu, kurį privalai atrasti tuščiomis laisvų popiečių valandėlėmis. Jame slypi ir tavo buvimo čia priežastis: viskas tampa vienu aktualiu motyvu, įsiskverbimo į Paslaptį, pretekstu. Galbūt tai jis dovanoja staigmenų kūnus, tiesas, istorijas.

Kūnai

Daugybė paralelinių ir bienalės pakraščius ženklinančių meninių įvykių išplečia meninio vyksmo lauką urbanistinėje erdvėje, žymėdami susitikimų, susidūrimų, konsteliacijų vietas, anapusines homogeninei ekspozicinei bienalės erdvei. Tarpusavyje besivaržantys kosminiai galaktiniai Tomo Saraceno (1), Michelangelo Pistoleto (2) „įtrūkių“ kūnai, Lygios Pape (3) trijų dimensijų šviesos kūnai: jų konstruktyvūs sprendimai seniai nebėra naujove, tačiau vis dar sužavi įtaiga ir jėga. Bruce‘o Naumanno gigantiški žmogaus masteliai nuoskilų peizaže, Žilvino Kempino monotoniškų linijinių pakartojimų meninis kūnas slepia savyje kažką neatsargaus. Juose įžvelgi darnius ir išsiderinusius chaoso ir tvarkos dėsnius, kurių trapumas užlaiko žvilgsnį kiek ilgiau, nusliuogiant neapčiuopiamai ir kartu be galo konkrečiai minčiai apie absurdo, neįsivaizduojamą ir viršvaizduotės pasaulį, dviprasmę ir niekuo neribojamą vidaus būtį, atvirkštinius dydžius, sukeistus vidaus - išorės dėmenis.

Randu čia kalbančius kūnus, atgijusius istorijos archipelagus. Vengrijos paviljono instaliacija, pavadinta „Su laiku“ (4) rekonstruoja nacistinės Vienos laikmečio portretus. Antropologinis ir istorinės atminties pjūvis išnyra Wehrmachto kareivio, kaimo fermerio ir deportacijos laukiančio žydo veido mikroistorijoje.

Tai ir nepabaigiami, nepilni, neišbaigti graikų menininko Luco Samaras kūnų koliažai, ir visada provokuojantys lyties kūnai. Else Krystufek (Austrija) kūnas kaip skopofiliško žvilgsnio, atvirumo ir šokiravimo objektas užveda kalba šiuolaikinės visuomenės tabu tema. Ir: laviruojantys ties pornografijos riba begėdiškai atviri Wolfgango Tillmans (Danija) orgijų kūnai ar marginalūs transgresiniai, pasakojantys keistas transvestitines pokario istorijas Martino Dammann (Kroatija) lyčių kūnai. Bei perversyvūs, fantasmagoriniai, vitaliniai – pirmykštės galios, šokiruojantys, gluminantys, visa nustelbiantys Minos Yanagi (Japonija) kūnai „Vėjo nublokštų moterų“ cikle, pasakojantys dezorientuojančias, peržengiančias simbolinės tvarkos kodus istorijas, mutacinio tapatumo naratyvus.

Istorijos

Randi čia daugybę istorijų, kasdienybės psichodramų. Tylias Fionos Tan (Olandija) kasdienybės istorijas, įprasminančias tikrumo, nepastebimus gyvenimo, lūkuriavimo momentus, postkolonijinę patirtį, sentimentalumo, atminties praradimo, ištuštintos, efemerinės būsenos pasažus. Melodinga Ullos von Brandenburg istorija įsižiūri į nepastebėtus kasdienybėje gestus, o žaismingų faktūrų Nathalie Djurberg (5) kūrinys prabyla išlindusių į paviršių lipnumo pavidalų, dūluojančių užtamsintose erdvėse, nematomų ir nebepaliekančių daugiau tavęs, užpildžiusių erdvę nepavojingu, bet įkyriu užkratu gluminančių formų pasakojimu.

Chrestomatiški Johno Baldessari, Krzystofo Wodizcko, Marinos Abramovič kūriniai perteikia įtaigius, išbaigtus, išgrynintus, gerai įsimenančius meninius vaizdo kristalus. Pirmasis laviruoja ties pop ir konceptualaus meno riba, pasitelkęs minimalias menines priemones, rezonuojančius iliuzionistinius efektus, žaismingą konstrukcijų derinį. Wodiczko video projekcija „Svečiai“ taupiomis kompozicijos priemonėmis įtikinamai atkuria „amžinų svečių“, Rytų Europos imigrantų, liekančių nematomais, nebyliais, dramas. Neryškios, tarsi migloje pradingstančios valančiųjų langus figūros čia įkalba vaizduokliškus „kito“ tapatumus. Abramovič plėtoja tapatumų temą, kultivuodama ironizuojantį pramoginę ir masinę mediją „moters-kario“ motyvą bei meninius žvilgsnių, dvikovų mikrosiužetus (6).

Išmoningumu sublyksi ir Tolimųjų Rytų bei Lotynų Amerikos regionų atstovaujamas menas. Huan Yongo Pingo (Kinija) kūrinyje „Budos ranka“ suskamba priešistorinio pasaulio ir gigantiškumo aliuzijos, Delsono Uchôa (Brazilija) ryškios tapybinės sugestijos čia tviska vaiskiomis, skaidriomis spalvomis, o konceptualios Ivano Navarro (Čilė) flourescentinės konstrukcijos kviečia pamąstyti filosofines ir asociatyvias gelmės prasmes. Kūrinyje „Mirties eilė“ durys čia turi kartojimo, begalybės motyvą, vertikalios bedugnės koordinatės „Lovoje“ (7) konotuoja su svaigulio, grimzdimo, prarajų prasme.

Technologijų istorijos reprezentacijose įdomiausiu pasirodo elegantiškas Simono Starlingo (8-9) kinetinis objektas, rekonstruojantis „loop“ mechanizmą, projekcijoje dokumentiškai pasakojantis buvusios metalo gamyklos Berlyne istoriją. Į ją įsipina ir didžiosios istorijos vardai, dokumentiniai pokario meto visuomeninių veikėjų portretai.

Kad vizualios istorijos dar gali būti įdomios, patvirtina Evelinos Deičmane (Latvija) savitas intonacijas, akcentus turintis kūrinys „Liūdesio sezonas“. Apžvelgiantis ekstremalias kūno išlikimo patirtis, jis savotiškai tiria maksimalias kūno atsparumo šalčiui, sniegui galimybes. Savomis pasirodo ir pasakojančio vieno parko istoriją britų menininko Steve‘o McQueen‘o meninis filmas „Alkis“ ar Marko Levis (Kanada) istorijos iš kasdienio urbanistinio megapolio gatvės gyvenimo, pripildytos išraiškingos gestų kalbos, kovos ir vaidų dvasios, replikų, ironijos.

Vienas įspūdingiausių AES+F iliuzionizmo projektas pagal Petronijaus „Satyrikono“ motyvus rekonstruoja galantiškas erotizmo istorijas, apeliuoja į istorines citatas, enigmatinį postodernų siužetą. Plastiški grakščios kūno aistros, svaigulio, egzotikos, malonumo,  vaizduotės, aliuzijų į rojų žemėje, kūniškų malonumų, tobulos harmonijos, darnos vaizdai, išpuoselėtos ir tobulos kompozicijos, tiksli jų improvizacija veikia hipnotiškai. Žiūrovą absorbuojantys sferiškai išdėstyti ekranai verčia užsimiršti, išnykti, pasinerti magiško vyksmo vaizduose.

Naujo humanizmo, ekologinės idėjos nuskamba Shauno  Gladwellio (Australija) filme “Apologija žudynėms kelyje”. Pasakojantis apie kengūrų populiacijos nykimą Australijos keliuose, filantropine intonacija jis įkalba čiabuvių ir modernaus pasaulių sandūroje gimstančias grėsmes,  rūšių pažeidžiamumo klausimus, rūpestį unikalia gyvūnija ir gamta. Ekologinės idėjos  aktualios ir Romano Ondako (Čekija) kultūrizuotos gamtos grožio motyvui.

Seni-nauji ritualai, skoningų ir madingų efektų paieškos nusako kūrybinę rusų laboratoriją. Atsigręžiantis į kanoninius meno istorijai ir banalumo motyvus, Venecijos bienalėje atstovaujamas Rusijos menas pasitelkia “pergalės prieš ateitį” šūkį. Andrejaus Molodkino (10) multimedijinės instaliacijos projekcijoje atpažįstama Nikės Samotrakės skulptūra, keičianti spalvą dėl jos viduje cirkuliuojančių juodo (aliejaus) ir raudono (kraujo) skysčių  apytakos. O Aleksejaus Kallimos projekcija flourescuojančios šviesoje begalę kartų atkartoja tą patį animacinis švilpiančių, nenugstystančių vietoje futbolo rungtynių sirgalių pergalės motyvą. Ir jau ne tokie sensacingi, tačiau itin lakoniški, grakštūs, tęsiantys rusų avangardo tradicijas, mokslo fantastikos, futuristinių, suprematizmo ir absurdo elementų turintys Pavelo Peppersteino piešiniai.

Tiesos

Pasisakydama “tiesos” tema pirmiausia siečiau ją su platonine geometrinių formų prasme, nuostabiomis daugiabriaunių, daugialypių įlinkių ir išlinkių, išlenkto (įlenkto) apskritimo ir tiesių su kreivėmis kombinacijų dramų schema. Bernaro Venet (11), Angele Muske formų geometrinė pagrindo – skirtumo ir kartojimo prigimtis įkūnija išimties prasmes, geometrines logoso, absoliuto, kokybių, evoliucijų savastis, įvykio būtis, sintezių siluetą ekstraordinarų prasmės mobilumo pavidalą, visus požiūrius, negatyvumų ir pozityvumų suvienijimus, atvirkštines tvarkas, pabaigos taškus.

Tiesos filosofema būdinga ir figūratyviems Pietro Roccasalvos (12) „Skeletiško rakto“ serijos portretams, kurie, būdami artimi Franciso Bacono deformacijų stilistikai yra tarsi avantiūrinėmis individualumo išraiškomis, befigūrių figūrų, vizualių ekscesų, vidinių galių vaizdiniais. Deleuziškos revoliucijos, poetikos ir anarchijos, turinčios pakeisti visuomenę temos atgyja Claude‘o Lévêque (13) kūrinyje „Didysis vakaras“. Pavadinimas čia referuoja poetinį Prancūzijos kaip nepasiekiamo idealo, utopijos motyvą tokiu pat pavadinimu Sartre‘o kūryboje, įkalba visuomeninių ir dvasinių pertvarkų idėjas. Ksenofobinė kūrinio erdvė, artima kalėjimo ir katafalko aplinkai, asocijuojasi su represijos, žiaurumo, baimės, kontrolės, žmonių teisių pažeidimo, klaustrofobiška, baimės ir abejingumo dvasia. Neoninės švieselės tamsoje, nihilizmo atmosfera įtraukia į mito idėją, teatrališko ir spektakliško maišto diskursą, moralės klausimus, visuomenės dilemas. Kūrinys panardina į diskomforto, nepatogumo, panikos ir nuostabos patirtis, pasitelkia senojo pasaulio žlugimą simbolizuojančią Didžiosios nakties metaforą tarsi prikeldamas istorijos ir praeities vaiduoklius.

Gal taip, kaip ir kelionė, įgavusi vidinius slaptos šalies kontūrus, miestas randa mane, kai mažiausiai to tikiuosi, nušviesdamas savo žavesiu, tikrovės tiesomis. Nepagaunami įspūdžiai, realumo būklės, privertusios krūptelėti, išnirus netikėtam pojūčiui paliečia nenumatytos gelmės kraštu. Taip ir trauka, atgaivinusi atmintį, suvokimus, padovanoja istorijas, kurstančias ilgesį, aistrą, troškimą išgyventi unikalias kelionės tiesas. Nes tikriausiais tai ir yra tos tiesos, kurių ieškojau, kurios buvo manyje, kurių liudijimą perprantu tik miglotai, kurį galbūt dar turėsiu suvokti aiškiau, atradusi savo atminties salas.

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės