Tekstai
Vidas Poškus. Laiškai iš muziejaus IV

Stilizacija ir siaubas, arba

Broniaus Leonavičiaus paroda Šv. Jono gatvės galerijoje


2009-01-19

Su Broniaus Leonavičiaus – kaip ir ne vieno lietuvių grafiko – kūryba artimiau susipažinau dar vaikystėje. Galiu pastebėti, kad vietiniame kultūriniame kontekste pastaruosius kelis dešimtmečius yra susiformavusi labai gera tradicija – dailininkai neapsiriboja vien aukštosiomis materijomis ir tam tikrų asmeninių ambicijų įgyvendinimu, bet ir skiria dėmesio vaikams. Tai yra iliustruoja knygas. (Kita vertus, kas paneigs, kad vaikų knygų iliustravimas taip pat nesusijęs su savojo ego sublimacija?) Šiuo metu minėtas procesas gal truputėlį prislopęs. Bet gal ir ne. Romas Orantas, Rimvydas Kepežinskas, Stasys Eidrigevičius niekur nedingę ir neišnykę. Jie ir toliau kuria ne tik plakatus, kaligrafinius etiudus, tapybą ar iliustruoja suaugusiųjų lektūrą, bet ir paišo mažiesiems. O kaip prieš kelerius metu pradžiugino Šarūno Saukos knygelė!

Ir su B. Leonavičiaus veikla susipažinau iš jo iliustracijų. Tada menais specialiai dar nesidomėjau. Nors, kaip ir visi statistiniai vaikai, bandžiau jėgas vizualiniuose menuose (sienų tapyba, instaliacijos iš žaislų, arte povera stiliaus objektai iš sulaužytų buities rakandų, įvairialypiai projektai naudojant natūralų riksmą bei verksmą), todėl manasis estetinis vertinimas buvo išlavintas bei rafinuotas. Ne toks kaip dabar. Gana dažnai vartydavau aptariamo autoriaus apipavidalintą Jono Avyžiaus pasakų knygą. Prisimenu bizantine maniera stilizuotus vaizdus. Juodomis, tamsiai mėlynomis, violetinėmis plokštumomis geometriškai padengtus lapus, iš ritmiškai išpieštų linijų sudėliotas augalines struktūras, plokštumą, perspektyvos dėsnių atsisakymą, lyg iš medinių tašų sunertas būtybes, šviesiais blikais (neabejotinai buvo įmaišyta baltalų) ,,ištrauktus“ veidus. Kažkas panašaus į Teofano Graiko freskas šiaurinėje Rusijoje. Ir nuotaika panaši. Dar labiau atmintyje įstrigę ne atskiri plastiniai sprendimai ar kompoziciniai elementai, bet visa apimanti siaubo ir košmaro atmosfera. Kažkuo artima aptemdytai senovinei cerkvei (su tamsoje švytinčiomis ikonomis, jas blausiai apšviečiančiomis lampadomis, sustingusiais šventųjų veidais). Netgi tai cerkvei, kuri nufilmuota sovietinių laikų siaubų siaubo filme Nikolajaus Gogolio „Baubo“ („Вий“) motyvais. Klykdamas pažvelgdavau į iliustracijas ir mesdavau knygelę. Tik mama, paėmusi ją į savo rankas ir tyliu, ramiu balsu skaitydama apie šarką vagilę (tekstinė dalis nespinduliavo jokių baimių) sugebėdavo numalšinti sudirgusius jausmus.

Slogūs vaikystės prisiminimai atgijo pirmojoje sausio pusėje lankantis Šv. Jono gatvės galerijoje ir stebint retrospektyvinę B. Leonavičiaus parodą. Vaikiškų iliustracijų ten nebuvo, tačiau kiekybiniu požiūriu dominuojančios stilizuotos kompozicijos buvo persisunkusios egzistencinio šalčio bei nerimo. Artimo Edwardo Muncho paveikslams. Ir nesvarbu, kokios rūšies darbuose – plakatuose, iliustruotose apipavidalintose knygose, peizažuose (beje, labai patikusiuose dėl muzikalaus ritmo ir gyvumo dermės – natūra vis dėlto neleidžia sustingti) ar net objektuose. Keletas pastabų apie pastaruosius. Vienoje salėje, toje, kur akcentu tapo prieš kelerius metus išleistas, Gedimino sapnui, Vilniaus įkūrimui dedikuotas, aukštą iliustracinę kultūrą demonstruojantis ciklas, pačiame centre buvo eksponuojamas krėslas (kampuotas siluetas, aukšta atkaltė, tvirti ranktūriai, ant sėdimosios dalies padėtas apskritas akmuo – galbūt bombardos, užmušusios lietuvių, žemaičių, žiemgalių, rusų karalių, sviedinys?). Bandau spėti, kad jis turėjo kurti aliuzijas į didžiojo kunigaikščio sostą. Tačiau man, kaip žmogui ir muziejininkui, jis priminė kadaise Ateizmo muziejuje (priminsiu – veikusiame Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje) eksponuotą inkvizicijos kėdės (su mediniais spygliais) imitaciją. Turbūt nereikia net komentuoti, kad uolių antiklerikalų sumeistrautas objektas (kažin ar nuožmių tikybinių kovų metu kokie domininkonai bei jėzuitai kažką panašiai išradinga apskritai naudojo? Manau, kad veikė primityvesniais metodais) turėjo liudyti visą Bažnyčios brutalumą, klastą ir žiaurumą. Na, bet tiek to… Svarbu tai, kad šis krėslo vaizdinys ir simbolis vėl ypač gyvai atgaivino mano infantilius košmarus. O dar tie aplinkui iškabinti tamsūs, lyg nuo žvakių, lajinių lempų dūmų aprūkę lakštai. Nereikia net sakyti, kad iš salės bei apskritai visos galerijos lėkiau (kaukdamas iš baimės) kiek tik kojos neša…

P. S. Tačiau noriu pabrėžti, kad B. Leonavičiaus kūryba (žinoma, ne visa – reikėtų eliminuoti jo sumeistrautas kėdes) man patinka. Ypač vertinu šį dailininką, gebantį, regis, paprastomis, stilizacinėmis priemonėmis taip puikiai perteikti siaubo, baimės atmosferą. Čia dar galiu pridurti (remdamasis jau minėtu Š. Sauka), kad paprastai tokių tikslų siekiama bei pasiekiama naudojant natūralistinių priemonių arsenalą.

Likite sveiki.

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės