Tekstai
Kristina Stančienė. “Modifikuotos vertybės“: grumtynės su erdve

2009-09-02

Vilniaus geležinkelio stoties antrojo aukšto erdvėje ką tik baigėsi VEKS renginių ciklo „Naujasis miesto veidas“ paroda „Kasdienybės ikonografija 1970 – 1993“, kurioje turėjome progą susipažinti su sovietmečio ir pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų reliktais – dokumentais, autentiškais daiktais bei menininkų požiūriais į šio laikotarpio paradigmas. Rugpjūčio 20 d. čia atidaryta paroda „Modifikuotos vertybės“ (kuratoriai – Aušra Petroškienė, Linas Liandzbergis). Tai kartu ir baigiamoji parodų „Naujojo mąstymo identifikacija – CV anketa“ ciklo ekspozicija.

Parodos koncepcija kuratorių apibrėžta gana sudėtingai, jos dalyviams siūloma pasitelkti ne tik meno kalbą, bet ir teorinius gebėjimus. Paprasčiau tariant - vertinti vertybes, t.y. komentuoti kuratorių siūlomus jų apibūdinimus. Tačiau žiūrovui parodoje įdomiau tiesiog ieškoti atsakymų į klausimus – kas yra vertybės, kiek ir kodėl „telpa“ šioje sąvokoje, kaip suprantame jų kaitą, dėsningumus, pagaliau – savo santykį su jomis.

Aptariant parodas, rengiamas Vilniaus geležinkelio stoties antrojo aukšto patalpose, savaime atkreipi dėmesį ne tik į jų struktūrą, logiką, eksponuojamus kūrinius, bet ir į tai, kaip joms sekasi grumtis su milžiniška, pirmaprade betono luitų ir grubaus tinko energija alsuojančia erdve. Tai dažnai net užgožia patį parodos „pranešimą“ – juk šios patalpos kol kas nenudailintos lygiu it stiklas glaisto paviršiumi, laukinis jų grožis neužmaskuotas butaforinėmis gipskartonio konstrukcijomis, moderniais šviestuvais, etc. Nežinia, ar ateityje šis unikalus „loftas“ su už milžiniškų langų zujančiais keleiviais, dundančiais traukiniais, pilkais Liepkalnio mūrais ir ilgesinga bėgių grafika veiks kaip parodinė erdvė (čia turėtų įsikurti Lietuvos geležinkelių muziejus, dabar veikiantis kur kas kuklesnėse patalpose sostinės Mindaugo gatvėje), ar tai tik laikina meno invazija. Tačiau šiandien tai puiki vieta šiuolaikinės dailės ekspozicijoms ir tikras iššūkis kuratoriams. Savo akimis teko matyti įspūdingas kūrinio mastelio ir erdvės transformacijas: kelerių metrų aukščio ir pločio drobės, kurias anksčiau vaizdavaisi kaip išties monumentalias, pakibusios ant šių sienų, virto visai padoraus dydžio „paveikslais“... Kaip juokavo jų autorius – nors imk ir pasikabink virš sofos svetainėje – kambario papuošimui...

„Naujojo miesto veido“ parodose jau tapo tradicija pristatyti bent keletą videomeno kūrinių. Ir šioje žiūrovus prie pat įėjimo pasitinka baubiančios žalmargės („Sintezijos“ kūrinys), tekstilininkė Violeta Laužonytė pristato gana romantišką, jausmingą video kadrų montažą „Belaukiant Godo“. Techniškai kiek sudėtingesnis ir gana įdomus airių kilmės menininko Antonio O‘Cheda, gyvenančio Kinijoje, kūrinys. Jame ne tik transliuojamas žiūrovui jau paruoštas vaizdas, bet ir filmuojami į video kameros lauką papuolę parodos lankytojai, sąmoningai painiojant objekto ir subjekto sąvokas, ištrinant aiškias ribas tarp jų.

Apie vertybes neįkyriai, tačiau labai šmaikščiai čia kalba Gintaro Zinkevičiaus fotografijos. Tai būdinga Zinkevičiaus taktika – vaizdas derinamas su sarkastiškais komentarais. Šiuo atveju – tai seno stalo nuolaužų monologai, vykstantys pilkame, apšnerkštame kieme. Monochromiškos Alvydo Lukio kompozicijos, Vytauto Dubausko tapyba „modifikuotas“ vertybes perteikia labai skirtingai: pirmuoju atveju, per meditatyvius peizažinius motyvus, antruoju – gaivališka ekspresionistine tapysena. Beje, „naujųjų laukinių“ jėgos pritvinkusios drobės verčia prisiminti jau klasikine tapusią „deromantizavimo“ tendencijos sąvoką lietuvių dailėje. Turbūt daugelis parodoje atkreipė dėmesį į V. Dubausko drobę „Kalėdos“ – veik „zoofilinį“ komentarą nuvalkiotiems šventiniams vaizdeliams, saldiems paveikslėliams. Atrodytų, ligotą žmogaus dvasią ir kūną, kvailą miesčioniškumą savo kūriniuose jau seniai prie kryžiaus prikalė vyresnės kartos lietuvių menininkai. Tačiau, šio „gero“ ir šiandien turime per akis, tad gana arši nekompromisinė socialinė, etinė, moralinė kritika pasirodo tebesanti vis dar aktuali.

Arvydo Ališankos kompozicija viena iš nedaugelio parodoje stoja dvikovon ne tik su ekspozicinės erdvės masteliais, bet ir grubiu, šaltu, technicistiniu jos charakteriu. Švelniai nudilę, plastiškai išsirietę seno medžio „griaučiai“, suguldyti ant dulkėto betono, mūsų mąstymą neišvengiamai kreipia link seno kaip pasaulis žmogaus tvarinių, technikos ir gamtos formų konflikto. Jei čia žiūrovas gali spėlioti, kiek gamtos fenomenus keitė skulptoriaus suvokimas, tai Vytautas Mockaitis santechnikos detales ryžtingai paverčia „kūriniu“, gerokai atitoldamas nuo grynojo „ready made“ principo.

Be visų minėtų „Modifikuotų vertybių“ įdomumų, reikia pastebėti, kad dalis eksponuojamų kūrinių jau ne kartą matyti įvairiose kitose parodose. Pavyzdžiui, žavieji moteriškai švelnūs Severijos Inčirauskaitės – Kriaunevičienės siuvinėjimai ant agresyvių metalinių automobilių dalių. Arba – brutalusis Kazio Venclovo „Alkis“ – šuo, dorojantis maitą. Taip, parodos koncepciją šie darbai atitinka kone tobulai. Galbūt nereikia gūžčioti pečiais, o pripažinti sau, kad pasirinkti iš jau sukurtų dalykų gausybės – taip pat menas? Pasak vienos iš parodos kuratorių, Aušros Petroškienės, „pažįstami“ autoriai ir jų darbai parodoje sutinkami neatsitiktinai. Tai ne kas kita, o vienas iš parodos idėjos realizavimo būdų. Tokie jau kurį laiką „apyvartoje“ esantys kūriniai pirmiausia  kviečia permąstyti kintantį savo pačių statusą. Unikaliais pavidalais, formomis, skirtingais diskursais  jie išmėgina naują gigantišką parodos erdvę, tampa savotiškais bandomaisiais triušiais. Išeitų, kad tuo pačiu ir patys keičiasi... Žinoma, įdomu pasvarstyti, kiek „pajėgus“ kiekvienas šių kūrinių, ypač, matytieji kamerinėse galerijų salytėse,  kaip greitai jį suvirškina ši galinga, aktyvi aplinka...  Tai verčia mąstyti apie kūrinį ne tik konceptualiai, regėti jame vien idėjos ruporą, bet ir  aiškius matmenis turinčią materialią substanciją.  Galbūt tai vieta ir laikas apskritai pagalvoti apie lietuviškosios dailės kūrinių parametrus? Taip, taip, apie ilgį, plotį, aukštį, šiųjų savybių rekordus...

Tačiau apsimetinėti, kad viskas tvarkoje, būtų nesąžininga – įsisenėjusios ir naujos valstybės gyvenimo, kultūros suvokimo tendencijos tokiems dideliems renginiams vis viena pakiša koją. Kaip žinia, ant krizės aukuro sudeginta baisiai daug kultūros lėšų.  Taip atsitiko ir su VEKS renginiais. Situacija dviprasmė – parodos „kažkaip“ įvyksta, tačiau aišku, kad jų organizatoriams tenka leistis į kompromisus. Dėl objektyvių aplinkybių negali puoselėti daug iliuzijų, kad menininkai sukurs ką nors naujo specialiai šiai ar kitai parodai, todėl kuo sumaniau dėliojama konceptuali „mozaika“ iš to, kas parankiau, geriau  tinka, ką paprasčiau rasti, atgabenti, surinkti.

Gal nesuklysiu teigdama, kad VEKS renginiai savo esme turi vilioti kuo platesnį, įvairesnį publikos ratą, tapti pramoga visiems, ar bent jau didelei daugumai... Ypač – „Naujojo miesto veido“ projektas, aprėpiantis svarbiausias strategines miesto vietas – Vilniaus autobusų ir geležinkelio stotis, tarptautinį oro uostą. Todėl privalu pažiūrėti  į parodą ir daugmaž „statistinio“ praeivio, keleivio akimis. Esu įsitikinusi, kad tokį išbandymą paroda neabejotinai atlaikytų.  Išties – gerų kūrinių (reikia pripažinti, kad tokių šioje parodoje – dauguma) ir aplink plytinčio bėgių, traukinių peizažo, kelionės nostalgijos nuotaika – ypatinga. Šitoks žvilgsnis vėl grąžina optimizmą ir norą džiaugtis šiuolaikiniu menu netradicinėje erdvėje...

Taigi, puiki parodinė erdvė,  geros kuratorių idėjos. Vilnius – Europos kultūros sostinė, ir miestas, kuriame menas tarpsta ten, kur to visai nesitikėjome. Ko dar reikia? Nei daug, nei mažai – stebuklo... Kad savo misiją jau atlikę kūriniai bent kuriam laikui išeitų į užtarnautą poilsį, ir užleistų vietą šiuolaikinėms medijoms, dar nematytoms didžiulėms instaliacijoms, objektams, drobėms, pajėgiems skleisti tam tikrą žinią, konkuruoti ir sąveikauti su šia specifine aplinka. Bet kuriuo atveju, paroda „Modifikuotos vertybės“ turėtų sudominti ir smalsuolius, ir skeptikus, ir naivuolius, tikinčius stebuklais...

Autorės nuotraukos

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės