Tekstai
Rūta Jakštonienė. Odinės Jurgos istorijos

2009-08-20

Jurga Sutkutė Šiaulių universitete įgijusi dailės magistro laipsnį, aktyviai dalyvauja parodose, kuruoja įvairius projektus. Šiuo metu menininkė dirba Šiaulių dailės galerijoje vyriausiąja specialiste. Pagrindinė kūrėjos medžiaga – oda. Šiųmetiniame mados festivalyje „Mados infekcijoje“ J. Sutkutė pristačiusi kolekciją „Kabura“, laimėjo antrąją vietą.

Kas šiandien gali apsaugoti tave nuo įvairiausiais pavidalais kasdien atakuojančio akustinio ir vizualaus triukšmo, grasinančio nugramzdinti pasąmonę žemiau „vaterlinijos“, ribos, kurią peržengus kyla neišvengiama grėsmė paskęsti banalumo, cinizmo, abejingumo visam kam vandenyne? Kokia galimybė profaniškos kultūros, degraduojančios natūros pasaulyje išlikti savim, neprarasti elementarių socialinio bendravimo įgūdžių? Pirma mintis – atsiriboti, užsidaryti, apsišarvuoti. „Įlysti į dėklą“, – patartų menininkė Jurga Sutkutė, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre liepos mėnesį pristačiusi parodą „Kabura“.

Kabura išvertus iš rusų kalbos, reiškia dėklą, t.y. nedidelę talpą, kurioje gali būti laikomas, pavyzdžiui, ginklas arba tai, kas tik ateina jums į galvą ir, žinoma, atitinka kaburos formą. Žvelgiant į J. Sutkutės sukurtus objektus iš odos: kabančias ant sienų prijuostes, šarvus, tvarkingai išrikiuotus ilgus aulinius batus, kyla mintis, kad tai ne šiaip utilitarią paskirtį turintys daiktai, o kūno priedanga, šarvai nuo realių ar menamų agresijų. Viena vertus, tie objektai lyg ir užsimena apie jų dėvėjimo ar avėjimo galimumą, kita vertus, ryški pastarųjų stilizacija, jų atsiradimas galerijos erdvėje, t.y. tapimas eksponatais, šią utilitarią funkciją negailestingai sunaikina, objektai virsta į kažką, tinkamą apsaugai, gynybai, atsiribojimui skirtas formas. Tokioje transformacijoje, metafiziniame virsme Jurgos objektai tampa, tarsi laikinu būstu, saugia priebėga, dėklu (kabura) įstatymų ir pareigų pasaulyje bandančiam prisitaikyti individui.

Skulptūriški, nejudrūs, kampuoti Jurgos kuriamų objektų pavidalai, gali konstruoti ir atvirkštinį jų suvokimo variantą. Pastarasis odines, žmogaus ūgiui pritaikytas bei garderobo detales atkartojančias „kaburų“ formas, leistų traktuoti kaip judesius, pojūčius, sąmonę varžančius ankštus šarvus. Naujame kontekste odiniai objektai būtų perskaitomi kaip brutalios dabarties būsenų atspindys, kaip klaustrofobiška erdvė kiekvieno mūsų natūrai.

Jurgos a la švarkas, a la prijuostė, a la bra ir unisex auliniai – tarsi nestandartinės, grubios formos, kuriose laikas nuo laiko saugų prieglobstį, o gal grėsme ir prievarta alsuojantį kalėjimą ras protinga gyvybės forma – žmogus. Būtent jo egzistavimo visatoje short story galima atsekti monumentalių kaburų, t.y dėklų pavidaluose, faktūrinių jų paviršių, tekstūrinių linkių ir rievių istorijoje, pasakojime, kuriame gal ne tiek svarbu forma, kiek svarbu joje esantis turinys.

Nuotraukos © Kulturpolis.lt

Kulturpolis.lt

 

Atgal Komentarai 1

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės