Tekstai
Kęstutis Šapoka. Leninas ir vėl Vilniuje

2009-08-10

Lara Huck nuotr. Tokia mintis pirmiausia šauna į galvą, V. Kudirkos aikštėje Vilniuje išvydus keistoką paminklinę kompoziciją (autorius – Arūnas Sakalauskas). Tiesa, šis Leninas dar jaunas, taigi dar ne Leninas, o tik jaunasis Volodia Uljanovas. Rusų tapytojo Viktoro Michailovičiaus Orešnikovo paveiksle „Leninas egzaminų metu Universitete“ (drobė, aliejus, 290×250, 1947 m.) jaunasis Volodia Uljanovas, tiek fiziškai, tiek metaforiškai – išraiška, nuotaika, „atmosfera“ kaip du vandens lašai panašus į mūsiškį Kudirką, išdygusį buvusioje Savivaldybės aikštėje.

Atrodytų, akiplėšiškas ir amoralus Volodios Uljanovo ir Vinco Kudirkos sugretinimas. Bet šiuo atveju ne taip ir juokinga (prisiminkime, kaip neseniai buvo liepta „išardyti“ sostinėje, transporto žiede prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios iš raudonų gėlių sukurtą penkiakampės žvaigždės formos kompoziciją. Tada buvo prisimintas ir Leninas, kadaise aplankęs Lietuvą su raudonu gvazdikėliu švarko atlape…). Panašumas atsitiktinis, bet ir atsitiktinumas slepia rimtesnę problemą – tenka kalbėti apie gilią mūsų viešųjų erdvių „įpaminklinimo“ krizę.

Paminklas V. Kudirkai ir kiti panašūs monumentai, norime to ar ne, verčia prisiminti sovietmetį. Juk pompastiškos, oficiozinės asmenybės kultą propaguojančios skulptūros tradicija bet kokiu atveju, nepriklausomai nuo to, kokiai pažangiai, „teisingai“ asmenybei statome paminklą, kelia esminį klausimą – ar pakanka vien pakeisti skulptūros pavadinimą? Generolą Černiachovskį pakeisti beveik identišku Kudirka? Ar paminklo prasmė, skleidžiama žinia tampa kitokia, jei skulptūra formaliai atstovauja totalitarinės sistemos propagandinių paminklų tradicijai ir nenoromis verčia prisiminti tą epochą?

Žiūrint į šias skulptūras, prie kurių giedamos tautinės giesmės, apima dvilypis jausmas. Atrodo, kad tie, kurie renkasi paminklo formą ir skulptorius, siūlančius tokį paminklo variantą, mąsto lygiai taip, kaip mąstė tie, kurie statė paminklus Leninui ar Černiachovskiui. Panašu, kad pakeičiame išorinį apvalkalą, atributiką, bet širdyje liekame viena iš Sovietų Sąjungos respublikų. Taigi visi patenkinti – ir tie, kurie gieda V. Kudirkos tautinę giesmę, ir tie, kurie širdyje garbina Černiachovskį. Visi, susirinkę toje aikštėje, patiria bendrumo jausmą, nors mintyse kreipiasi į skirtingus „autoritetus“.

Priklausomybę nuo sovietmečio liudija ir tai, kad vos atsikratę totalitarinės sistemos stabukų, pakeičiame juos kitais – vietiniais. Suprantu, kad negalima lyginti anų stabų su mūsiškiais, ir nesakau, kad mums nereikia tautinių paminklų. Bėda, kad nuo sovietmečio likęs poreikis visas miesto erdves politizuoti, ideologizuoti. Jaučiamės nejaukiai, net išsigąstame, jei kokia aikštė lieka tuščia, tokia, kurioje galima pailsėti, pabūti. Kaip ir sovietmečiu, bijoma ideologiškai „neaiškių“, „tuščių“ vietų. Prisiminkime kitą situaciją – koks visuomenės pasipiktinimas kilo sovietinės paminklinės propagandos „praplautose“ miestiečių galvose dėl ideologiškai „neaiškios“, sumaištį keliančios „vamzdžio“ skulptūros prie Neries. Taigi Vilniaus viešas erdves yra pasidalijusios politinių ir ekonominių interesų grupelės, tik labiau susiskaldžiusios nei sovietiniais laikais. Ir toms įtakos zonoms plėsti, kariauti tarpusavyje puikiai tinka neva tautinio turinio pripildyti paminklai.

Užsienio šalyse jau kyla klausimų, kokius paminklus statyti viena ar kita proga, ką ir kaip turi reprezentuoti paminklas, kaip išvengti vienpusiško ideologizavimo, nepageidaujamų sąsajų su politiniu režimu. Galbūt laikas būtų permąstyti ir Lietuvoje statomų paminklų ideologinio krūvio, perimto iš sovietmečio, apskritai paminklo sąvoką, rimtai pamąstyti apie alternatyvias formas, kuriomis galima būtų išreikšti tautinį, valstybinį turinį, etc.

Galima su išlygomis sutikti, kad dabartiniai paminklai – bandymas „deideologizuoti“ monumentus, ir tam puikiai tinka paminklo V. Kudirkai pavyzdys. Tokiu bandymu (nesėkmingu) reikėtų laikyti paminklų „stilizavimą“. Jei sovietmečio paminklai atsiduodavo rūsčiu realistiniu monumentalumu, „mūsiškiai“ šia prasme labiau nudailinti, arba, kitaip sakant, – nusaldinti. Bet esminiai ideologizavimo aspektai išlikę. Šiuo atveju nereikėtų painioti apibendrinimo (prisiminkime kad ir Gedimino Jokūbonio „Pirčiupių motiną“) ir popsinio stilizavimo (paminklas V. Kudirkai). Juk pirmuoju atveju plastinis mąstymas glaudžiai susijęs su prasme, o antruoju – tik maskuoja prasmių kakofoniją, arba, kaip esti populiariojoje kultūroje, – užtenka dailios, blizgančios išorės, rėksmingos ir eklektiškos formos. Turinys nebūtinas.

Sovietų propagandos mašina veikė geriau, nes paminklus viešoms erdvėms kurdavo ir gabūs skulptoriai. Paradoksalu, kad nemažai ideologiškai pasmerktų sovietmečio paminklų, kuriuos demontavome, buvo estetiniu požiūriu vertingesni, nei tie ideologiškai „teisingi“, kuriuos statome dabar, kaip ir minėtasis paminklas V. Kudirkai. Nesuprantama, kad aukštos meninės vertės paminklas yra ideologiškai paveikesnis nei nevykęs „balvonas“, kuris ne tik nežadina jokių patriotinių jausmų, bet net perša mintį, kad paslapčia norėta pasityčioti ir iš V. Kudirkos, ir apskritai iš tautinių, patriotinių dalykų.

Tarkime, kad dominuojantis stilizuotas, pseudoromantinis Vilniaus viešų erdvių paminklų (Mindaugui, dabar ir Kudirkai) stilius yra bandymas bent minimaliai atsiplėšti nuo sovietinių monumentų prasmės (formos). Deja, šis bandymas labiau absurdiškas nei prasmingas. Paminklinė kompozicija iš tiesų „sušiuolaikinta“, tačiau labiau lygiuojasi į karnavalinę „Kelio į žvaigždes“ pseudoestetiką, nei į rimtą pastangą plastiškai apmąstyti tautinį palikimą, paieškoti adekvatesnės išraiškos.

Kad ir kaip bandau visa tai teisinti patriotiniais jausmais, šioje kompozicijoje Kudirka vis tiek panašus į ant podiumo besistaipantį, madas demonstruojantį modelį. Charakteringa „aukštosios mados“ nuotaika ir kūno poza pavaizduota taip tiksliai ir įtaigiai, kad visi drabužių modeliuotojai, dizaineriai, modeliai ir gėjai (nesu prieš juos nusiteikęs) gali tiesiog džiūgauti. Vis dėlto idėja tokiu būdu „sušiuolaikinti“ V. Kudirkos įvaizdį įdomi, tik vargu ar pradinė paminklo idėja, prasmė, kurios tikėjosi užsakovai, buvo tokia.

Bet vien paties V. Kudirkos skulptūriniu atvaizdu šis absurdas nesibaigia. Už jo stūkso didžiulis, į dangų besistiebiantis obeliskas, čiurlena vanduo improvizuotame baseinėlyje. Ir tai dar ne viskas – paminklo kūrėjai norėjo panaudoti ir „modernius technologinius elementus“, apšvietė obeliską įvairiomis spalvomis (dar viena aliuzija į madų šou), matyt, pasiskolinę tą principą iš šalia buvusio „Kronikos“ kino teatro. Tamsiais žiemos vakarais šie fantasmagoriškai apšviesti objektai buvo viena mėgstamiausių mūsų – vaikų – mūšių sniego gniūžtėmis vieta. Savotiškas sovietinis „disneilendas“.

Sunku apčiuopti aiškesnę šio kūrinio prasmę. Ar tai futuristinė, mokslinės fantastikos kompozicija? Ką bendra šie padriki dekoratyvūs elementai turi su paminklo turiniu? Ką norima pasakyti šiuo paminklu? Kodėl tautinei giesmei įprasminti reikėjo būtent tokio obelisko? O gal reikėjo kaip komiksuose čia suformuoti iš V. Kudirkos burnos kylantį balioną ir jame iškalti visą tekstą? Vargu šis sprendimas būtų prastesnis nei obeliskas.

Išvados liūdnos. Viena vertus, paminklų Vilniaus viešosiose erdvėse stilistika primena gūdžius sovietinius laikus, kita vertus, bandymai kaip nors išvengti tų nemalonių sąsajų atrodo dar labiau apgailėtini ir primena anų laikų formų padailinimą, įpakavimą į „saldesnį“, blizgantį popieriuką.

Turbūt jau tapo vieša paslaptimi, kad konkursuose paminklams sukurti dalyvauja ir nemažai gabių, rimtų skulptorių su vertomis dėmesio idėjomis. Tačiau dėl įvairių priežasčių jie eliminuojami iš kovos, o konkursus laimi „karameliniai“ kunigaikščiai ir kudirkos. Kaip tada nepagalvojus apie sąmokslą prieš Lietuvą?

Baikime vieną kartą bjauroti Vilnių ir tyčiotis iš visiems mums svarbių ir šventų dalykų! Vykime pagaliau Lenino šmėklą lauk!


Fotoreportažas. Paminklas V.Kudirkai Vilniuje.
Nuotraukų autorė - Aistė Bimbirytė:

Atgal Komentarai 1

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės