Tekstai
Vidas Poškus. Laiškai iš muziejaus III

Atviras laiškas Ričardui apie dar lapkričio mėnesį Architektų namuose Kaune veikusią parodą Saugus greitis

2008-12-30

Pirmiausia paaiškinsiu, kodėl šį laišką adresuoju Ričardui ir kodėl jis yra atviras.

Labai paprasta – Ričardas yra tiesioginis įvykio, apie kurį netrukus rašysiu, dalyvis ir todėl jo propagavimu bei sklaida suinteresuotas asmuo. Tai jis man, net parodai seniausiai pasibaigus, taip nuoširdžiai siuntė asmenines bei kitų – draugų, bičiulių, kolegų – padarytas nuotraukas, filmuotą medžiagą, anotacijas, visą kitą informaciją. Ir siuntė taip stropiai bei gausiai, kad dvi maniškės elektroninio pašto dėžutės tapo perkrautos, naminis internetas personaliniame kompiuteryje ,,užlūžo”, žodžiu, matrica tapo perkrauta. (Beje, kelis kartus žiūrėjau to pretenzingo, pavadinimą laiškui įkvėpusio holivudinio blokbasterio fragmentus – buvo be galo nuobodu – ir niekaip nesupratau, kas gi ta ,,matrica”).

Iš kitos pusės – atvirą arba intymų laišką lygiai taip pat drąsiai, kaip Ričardui, galėjau adresuoti svarbiausiam viso renginio sumanytojui ir iniciatoriui – Dariui Rakauskui. Tai jis kuravo dar 2008 metų lapkritį Kauno architektų namuose vykusią parodą Saugus greitis. Tai jis mąstė apie pavadinimą ir koncepciją, tai jis kvietė žmones, tai ant jo pečių gulė įvairūs buitiniai-administraciniai, su parodų rengimu natūraliai susiję rūpesčiai (pradedant nario mokesčio rinkimu, baigiant ekspozicijos planavimu). Tačiau D. Rakauskui dar prieš parodą siunčiau keletą laiškų. Viename jų teisinausi, kad pamiršau įsipareigojimą ir nedalyvavau parodoje, kitame – pasižadėjau ką nors parašyti. Tad ir rašau. Nors ir adresuodamas Ričardui.

Paroda Saugus greitis jau baigėsi, dėl jos į Kauną taip ir nenuvykau, o laiškus rašinėjęs, kitas naujienas siuntinėjęs Ričardas visaip mygė išreikšti savo tvirtą ir nepajudinamą poziciją, tegul jam, bet ne kitiems įdomią nuomonę. Tad, Ričardai, rašau, raštu dėstau požiūrį, kas man patiko ir nepatiko į parodą žvelgiant ne tikru, o virtualiu variantu. Dėl šios aplinkybės gal ir nėra nieko baisaus, nes ir nuomonė pasirodys ne kitokiu pavidalu, o ir skaitmeninėje erdvėje klaidžiojančios meno parodos (net aliejumi ant drobės nutapytų artefaktų atspindžiai) yra masinis, globalus reiškinys. Beje, pirminį šio laiško pavidalą rašiau paprastu rašikliu ant elementaraus popieriaus, todėl galiu pasiteisinti, kad bent kruopelę natūralumo visgi išsaugojau…

Taigi – kas man ypač, ypač, labai, labai patiko? Ogi pavadinimas! ,,Saugus greitis” – skamba (net grynai formaliu, fonetiniu aspektu) smagiai, intriguojančiai (netgi šiek tiek silogistiškai žvelgiant iš loginio taško – nes ar greitis apskritai gali būti saugus?) ir aktualiai.

Nuolat važinėdamas maršrutu Alytus-Vilnius, Vilnius-Molėtai (arba atvirkščiai), o ir pačiame Vilniuje, ir, kaip taisyklė, bent dešimčia kilometrų viršydamas leistiną (reiškia – saugų) greitį, visuomet baisiuosi. Baisiuosi tuo, kad didesnė vairuotojų dalis reglamentuotą greičio ribą pažeidžia dar net labiau nei aš. Mane lenkia kas antras transporto priemonės vairuotojas. Tai reiškia, jog saugaus greičio ignoravimas yra visuotinis. Todėl tokios temos kvestionavimas, problemos iškėlimas yra savalaikis. Svarbus visiems – ir vairuotojams-mėgėjams, ir dailininkams-profesionalams.

D. Rakauskui apskritai būtina atiduoti reikiamą pagarbą (nors laiškas adresuotas ir ne jam) už visą panašiu principu, sugestyviai suformuluotų renginių seriją. Pavyzdžiui, dar ankstesniais metais, maždaug tuo pačiu metu (rudenį), toje pačioje vietoje (Architektų namuose) veikė erotikai dedikuota paroda (o ir dalyvių dauguma buvo tie patys, kaip ir aprašomojoje).

Dar patiko, kad kuratorius savotiškai ,,išprievartavo” dalyvius, priversdamas juos ne tik nutapyti ar nuskaptuoti kažką, įkalti vinį į sieną paveikslui, pastatyti pakylą statulai, bet ir verbaliai – tekstiniu pavidalu – artikuliuoti, ką kas norėjo pasakyti, tiksliau – parodyti. Pavyzdžiui, man visai patiko perskaityti tokias Indrės Jakutienės mintis: ,,Šioje parodoje dalyvauju „saugiu greičiu" – pristatau tapybos darbą, kuris nutapytas šimtmečio senumo kalba nespiegia ir neprovokuoja, o yra tiesiog paveikslas, kuris gimė man vilkint marškiniais, išmirkusiais spalvoj, kuriais, vilkėdama pati gimiau. Tad nežinau – ar gali būt saugiau?”

Silpnoji, pati silpniausia parodos pusė (mano nuomone) – procedūrinis, protokolinis aspektas (bent taip jį apibrėžčiau). Aukščiau minėti pozityvūs dalykai yra kuratoriaus nuopelnas. Tačiau suformuluodamas gerą, skambią idėją organizatorius nesugebėjo tinkamai parinkti konkrečių darbų. Išėmus artefaktus iš jiems sukurto konteksto (primenančio kuo tikriausią Prokrusto lovą), jie atrodytų labai normaliai ir nepretenzingai. Pavyzdžiui, Sauliaus Dzindzilevičiaus, Audriaus ir Agnės Vaišnių, Tomo Vosyliaus, net to paties Ričardo Miluko (kalbu apie Tave, Ričardai – nors man patinka taviškiai labiau disciplinuoti, suveržti ir apmąstyti tapiniai) kūriniai. Tačiau parodą atspindinčiose fotografijose jie beveik niekuo nesisieja su tuo, ką būtų galima pavadinti ,,saugiu greičiu”. O kalbėti galima daug ką.

Ekspresyviai nutapytos moterys, architektūrinės-skulptūrinės detalės arba tradiciškai sudėlioti natiurmortai su saugiu greičiu bendro turi tiek, kiek ir kiekviena kasdieninio gyvenimo apraiška.

Išsiskiria nebent besisukanti Tado Vosyliaus figūra. Pastaroji laikytina stipriausiu, įtaigiausiu, į taikinį taikliausiai pataikančiu darbu. Jai galbūt trūksta tik užmojo (mūsuose ypač retas reiškinys) – įsivaizduoju, kad apie saugų greitį būtų pagalvojęs ne vienas lankytojas, jeigu milžinišku greičiu besisukančių antropomorfinių darinių būtų ne vienas, o bent dešimt.

Kruopščiai apžiūrėjęs parodines nuotraukas, kitą medžiagą, konstatavau, kad tai yra didžioji tokių – suneštiniu (kuomet autoriai vienon erdvėn patalpina darbus ir bando juos pritempinėti prie padiktuotos konkrečios sąvokos) principu sudarytų parodų silpnybė ir yda. Ir kuratoriai čia būna niekuo dėti. Nebent kalti tik tuo, kad leidžia klostytis tokioms aplinkybėms. Bet, kokio D. Rakausko, žinant, kad parodos vyksta grynai iš idėjinių paskatų, negalima nei smerkti, nei auklėti. Reikia tik džiaugtis, kad kažkas apskritai vyksta...

Tad baigdamas labiau norėčiau kreiptis į Ričardą (jam juk ir adresuota ši rašliava) bei jo kolegas, linkėdamas kitais metais, kitą kartą (o jis būtinai bus – tuo tvirtai tikiu, ne kartą esu susidūręs su šioje ,,avantiūroje” dalyvaujančių asmenų entuziazmu) labiau įsiklausyti į kuratoriaus žodžius ir stengtis tiksliau atsakyti į jiems užmintą mįslę ar suformuluotą klausimą.

Lik, likite sveiki.


Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės