Tekstai
Vidas Poškus. PArodos pro langus
 

Vilniaus menas ekonominės krizės metu pagal Maurice’ą Maeterlincką 

 

2009-01-26

Naktį iš gruodžio trisdešimt pirmosios į sausio pirmąją, vos tik laikrodis išmušė dvidešimt keturias valandas, ūkanotame danguje žybtelėjo fejerverkai, o iš šampanizuoto vyno butelių pokštelėdami reaktyviniu greičiu išlėkė kamščiai, supratau, kad prasidėjo politologų, ekonomistų ir kitų specialistų prognozuota Didžioji Ekonominė Krizė (toliau – DEK). Nežinau kaip dėl kitų tautiečių, tačiau mano kišenėje iš karto išseko ir taip minimalios biudžeto atsargos, veidą išvagojo materialinių nepriteklių sąlygotos raukšlės, o skrandis (kaip dera visuotinio neprivalgymo bei diržų susiveržimo sezonui) pradėjo groti gedulingus maršus.

VIENAS GATVĖS MENO PAVYZDYSDar pirmą naujųjų metų dieną įsisąmoninau: gyvenimas pasikeitė iš esmės, man, kaip biudžetinės įstaigos darbuotojui, teks keisti daugelį ankstesnių savo įpročių, daug ko atsižadėti, gal net pamiršti visiems laikams. Prioritetai, sekant oficialiu Lietuvos Respublikos Seimo ir Ministrų kabineto požiūriu ir pėdomis, atiteko kultūrinėms reikmėms. Juk suvokiau (ne veltui tai diegta visokiausiais kanalais, įmanomais ir neįmanomais būdais), kad alkanam ir skurstančiam nereikia parodų, koncertų, knygų, teatro spektaklių. Tik pasiturintys, priklausantys šauniajam Leo.lt klubui, užimantys svarbias pareigas valstybinėse tarnybose, darantys „krūūūūtą“ verslą (nors šie, po teisybei, visokiems niekams neturi ne tik brangaus laiko, bet ir didelio noro) gali leisti mėgautis šiais žemiškais malonumais. O elgetai svarbiau susirasti duonos žiauberę, užsitepti ant jos tegul ir karstelėjusio, tačiau dar tepamo augalinių riebalų mišinio, patenkinti kitus niekingus fiziologinius poreikius.


Bendražmogiškoji ir asmeninė kultūrinė patirtis netrukus labai puikiai leido apie save žinoti ir aš pajutau neapsakomus meno bei literatūros poreikio priepuolius, kuo tikriausią abstinenciją, vadinamąsias „lomkes“.

Po kelių dienų, pasibaigus paskutiniajam (ne be DEK įtakos) ilgajam savaitgaliui, vaikščiojant prie normalaus ritmo bandančio grįžti miesto (Vilniaus, kuriame gyvenu, transporto priemonių bilietai ir vėl pabrango ar ruošiasi pabrangti, jau net susipainiojau toje kainų kilimo progresijoje) gatvėmis, akys savaime gaudė kiekvieną afišą ir plakatą, kaip gamtinių poreikių prispaustas šuo vaikščiojau apie kiekvieną stulpą ir ieškojau informacijos. Žinių apie tuos įvykius, kuriuos galima pamatyti nemokamai arba sumokėjus simbolinį mokestį. Man, su meno pažinimu, analize ir komentarais šiek tiek susidūrusiam asmeniui, ypač opus pasidarė apsilankymo muziejuose, meno centruose ir galerijose klausimas. Tikėjausi, kad dalis iš jų galbūt ir toliau liks atviri, tai yra nemokami lankytojams, tačiau puikiai žinodamas antikultūrines tiek valdančiųjų, tiek jiems oponuojančių pažiūras gerai supratau, kad tai tėra laiko klausimas. Anksčiau ar vėliau jie bus apmokestinti, apkrauti visokiausiais akcizais ir mokesčiais.

Galvoje kildavo visokiausių apokaliptinių nuotaikų. Supratau, kad pražūsiu. Su ilgesiu prisiminiau vieną savo studijų laikų draugą. Jis save laikė kuo tikriausiu „nachaliavščiku“ – patekdavo beveik visur ir visada. Net visuomeniniu transportu važinėdavo lengvatinėmis sąlygomis, su visais kitais ilgaausiais. Būdavo taip: ,,Norite į Filharmoniją?“ – „Prašom“, „Operos ir baleto teatrą?“ – „Kodėl gi ne.“ „Šiuolaikinio meno centras?“ – „Jokių problemų. Tik reikia argumentuoti ir rišliai kalbėti.“ Ech, kartais nusivesdavo ir mane... Deja, maniškis temperamentas (esu bailus, žioplas, neužtikrintas) yra kitoks, todėl aš to stebuklingojo, visas kultūrinių renginių duris atrakinančio buratiniško raktelio negavau iki šiol.

Paprastą išeitį radau užsukęs į vieną knygyną. Ne, ne pirkti knygų. Jos tapo neįkandamu riešutėliu. Jau nuo seno naudojausi knygų krautuve kaip trumpalaike skaitykla. Susipažinau su man neaktualiomis (nes neįperkamomis) tapusiomis sensacijomis (viltingai pagalvojau, kad vieną kitą iš reklamuojamų leidinių nusipirksiu po kelerių metų – kai jie pasidarys niekam neįdomūs ir bus parduodami daug pigiau), perskaičiau aną dieną įpusėto romano skyrių, o tada savaime pažvelgiau į „šiuolaikinį komisą-antikvariatą“ – stendą, kuriame dulkėjo gyventojų suneštos ir pusvelčiui pardavinėjamos senos knygos.

Akys ne iš karto pagavo apdulkėjusį, į paprastus drobinius viršelius įrištą M. Maeterlincko dramų tomelį (iš prancūzų kalbos vertė Dominykas Urbas, 1978 metais išleido „Vagos“ leidykla). „O, mano žydroji paukštė...“ – sentimentaliai atsidusau ir iš liūdesio truputėlį virpančiais pirštais ėmiau sklaidyti paauglystėje dievinto simbolisto pjeses. Ūmai netekau amo! Perskaičiau pirmo veiksmo pirmą paveikslą („Medkirčio trobelė“) vieną kartą, paskui dar kartą. Susilaikiau knygyne visu balsu nesurikęs: „Valio!“ Įsigilinęs į sceną, kaip alkani Tiltilis ir Mitilė Kūčių naktį žvelgia pro langą į turtingųjų gyvenimo vaizdus, supratau, kad Rašytojas man pasufleravo genialiai paprastą, tačiau efektingą metodą įveikti materialaus gyvenimo negandas.

Nuskuręs inteligentas (man mielesnė intelektualo sąvoka, tačiau asmenys išplyšusiomis kišenėmis ir nušleivotais sportbačiais tegali pretenduoti inteligentijos arba kūrybinio proletariato nominaciją gauti) taip gali patenkinti skurdžius dvasinius poreikius. Juk nebūtina eiti vidun – kur tiek daug gražių ir laimingų ponų. Užtenka žvelgti pro langus. Ir taip galima užčiuopti esmę.

Nusprendžiau pats įsitikinti Maeterlincko recepto efektingumu.

MUZIEJAI. Vos ne kaukdamas iš laimės dėl galimos eksperimento sėkmės išlėkiau gatvėn ir, kiek tik jėgos leido, pasileidau prie svarbiausių Vilniaus (ir Lietuvos) muziejų – juk ten kaupiami, saugomi ir visuomenei pristatomi ne tik meno, dailės, bet ir visos mūsų kultūros lobynai. Deja, deja... Supratau, kad vilnietiški muziejai yra tikros paveldo saugyklos, eksponatų sankaupas patikimai saugantys seifai, aklini tezaurai. Ne vienas jų yra tiesiog be langų.

Pavyzdžiui, prieš kelis dešimtmečius sėkmingai atstatytas Arsenalas, kuriame įsikūręs Dailės muziejaus filialas. Žiūrovo akis atsitrenkia į balta spalva nudažytas sienas, storu sluoksniu užmaskuotus, bet vis tiek prasišviečiančius antisemitiškus užrašus (turbūt tai į muziejų bandžiusių patekti, tačiau neįėjusių ir pasaulinio sąmokslo teorijomis galutinai patikėjusių skustagalvių darbas), sovietinio stiliaus grotomis užtvertą įėjimo arką iš Neries pusės.

Tos pačios ar jai giminingos institucijos nuosavybe tapsiantys Valdovų rūmai tamsiu paros metu iki šiol „šviečia“ tamsiomis, milijonus visų mokesčių mokėtojų pinigų siurbiančias juodąsias skyles primenančiomis langų angomis.

Chodkevičių rūmai (taip pat Dailės muziejus, Vilniaus paveikslų galerija) pagrindine Senamiesčio gatve zujančius miestiečius ir turistus džiugina kur ne kur atidengtomis freskomis ir parauktomis, anų laikų (nostalgiškas momentas) restoranams būdingomis šilkinėmis užuolaidėlėmis. Palyginti su šalia visomis lempomis ir lemputėmis šviečiančiomis parduotuvių vitrinomis, barokinės / klasicistinės rezidencijos langai atrodė mažut mažutėliai. Tačiau viską kompensavo nemaži plakatai! Ir net du!! Ir net paties Pirosmanio!!! Žvelgiau į gruzinų genijaus afišą su berniuku ir asilu nuo ,,Piliovkės“ pusės ir savo ruožtu mačiau, kaip minėtasis personažas (gruzinų berniukas) rūsčiai žvelgia į savo kolegas, profesionalių konkurentų šiurkščiai vadinamus ,,chaltūrščikais“, ir tarytum teigia: ,,Aš jau užkariavau pasaulines galerijas ir muziejus, o ką jūs čia veikiate? Kodėl dar ne Nacionalinėje galerijoje?“

Radvilų rūmus (irgi LDM) taip pat saugojo galingas pinučių tinklas ir ,,zaksinės“ užuolaidos. Užtrauktos aklinai, aklinai. Prisispaudęs prie buvusios Jonušo Radvilos rezidencijos langų nieko neįžiūrėjau. Kažką labai ypatinga gal ir nesistengiau įžvelgti, nes metų pradžioje ten veikė ragus ir kanopas – Lietuvos medžiotojų trofėjus ir medžioklės tradicijas – demonstruojanti paroda. Nesu vegetaras, tačiau mano požiūris į medžioklę yra griežtai neigiamas. Arba tada reikėtų būti nuosekliems – tuo pačiu metu, galbūt kitame korpuse turėtų veikti šlovingą Lietuvos mėsininkų paveldą reprezentuojanti ekspozicija. Su visu skerdimo arsenalu (kirviai, peiliai, pjūklai), ,,dratais“ kuilių šnipams, kiaulių ausimis ir uodegomis, vėdarais ir rinktiniais šaltienos pavyzdžiais. Būtų ne ką mažiau įdomu ir prasminga – o ką, juk ne tik medžioklės aistra, bet ir kiaulienos pomėgis jungia mūsų amžininkus su senaisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais.

Nors įėjimą į Naujajame arsenale įsikūrusį Nacionalinį muziejų gina platus karaliaus Mindaugo torsas, simbolinės apsaugos neužtenka, languose taip pat šmėkšo metaliniai virbai. Už jų – šiais laikais ypač išpopuliarėjusios žaliuzės. Tiesa, stiklinės durys leido įžvelgti barokines, vadinamąsias ,,Gdansko“ spintas, šį bei tą iš Vilniaus miesto ikonografijos ir kasos aparato fragmentą. Pats dirbu šioje įstaigoje (ir tuo labai didžiuojuosi), todėl nejaučiu jokių ribojimų – galiu laisvai užeiti ir išeiti, beveik visada, kada panoriu (be abejo, neperžengdamas sveiko proto ribų). Eksperimentuodamas bandžiau įsijausti į bet kurio biudžetininko, bibliotekininko ar mokytojo vaidmenį, todėl specialiai nėjau į darbovietę.

Bet duryse puikiai atrodė minėtasis baldas ir net kasos aparatas. Juolab kad šalia pastarojo eksponuojamas vienas iš daugelio Valdovų rūmų statymo metu sunaikintų senovinių rąstų. Lieka džiaugtis, kad bent keli (be subjektyviu požiūriu atsirinktų radinių) buvo išsaugoti asmenine mano kolegų iniciatyva. O juk iš visų tų konstrukcijų, kelių metrų gylyje tūnančio ištiso miesto buvo galima sukurti kuo tikriausią Šiaurės Pompėją! Deja, pasirinkome ,,disneilendišką“ variantą…

Pagalvojęs apie negrįžtamai nuniokotą Žemutinės pilies teritoriją – esu visiškai įsitikinęs, kad dabartiniai statytojai padarė jai tokią pačią meškos paslaugą, kaip ir cariniai griovėjai, – pasitenkinau maloniais prisiminimais apie tai, kaip ši šventa erdvė atrodė anksčiau. Juolab kad tai daryti primygtinai vertė šalia minėtos ,,gdanskinės“ spintos kabantys (tiesa, iš tolo sunkiai įžiūrimi, tačiau su žiūronu ta kliūtis įveikiama) puikūs Juozapo Marševskio (savo dvasia primenantys ,,muitininką Rouseau“), Juozapo Kraševskio (nedidelė romantiška ,,veduta“ su besileidžiančios saulės spindulių efektingai apšviestu Gedimino bokštu) peizažai.

Nusprendęs, kad lokalūs muziejai DEK sąlygomis netenkins statistinio inteligento poreikių, skvarbų žvilgsnį nukreipiau dailės galerijų kryptimi. Pirmiausia, aišku, susidomėjau svarbiausio ir rimtos konkurencijos nejaučiančio profesionalių menininkų susivienijimo – LDS – galerijomis.

KAIRĖ-DEŠINĖ. Bėgdamas plikšalos, sniego, tekančio vandens (veiksmas vyko jau antrąjį sausio savaitgalį) nudrengta Latako gatve, pabandžiau užmesti akį į antrajame aukšte įsikūrusį Grafikos centrą. Nieko nepavyko. Žinau, kad jeigu būčiau ne tik teorinis, bet ir praktinis ,,parkūro“ entuziastas, būčiau ką nors pamatęs užsikabarojęs ant priešingoje gatvės pusėje baigiančių sugriūti statinių stogo. Tačiau ropštis visiškai surūdijusiu lietvamzdžiu neišdrįsau. Sutrukdė minėtasis bailumas. Šioje vietoje vėl sentimentaliai atsidusau, prisimindamas studijų metus ir kaip į kaimynystėje esančio ,,barako“ antrąjį aukštą vienas permiegoti sugalvojęs kambario draugo pažįstamas užlėkė kaip kuo tikriausias katinas…

Visgi pastovėjęs, pažiopsojęs nusprendžiau lipti. Supratau, kad turiu kažką pamatyti. Kopti link antrojo aukšto pagelbėjo priešingo statinio įvažiavimo arką užtvėrę metaliniai vartai. Jais pakilau bent pusmetriu aukščiau. Ką aš tose aukštumose pamačiau? Nelabai ką. Dvigubi langų rėmai atspindėjo skaisčiai žydrą Vilniaus padangę ir maniškę fizionomiją. Vienoje kiaurymėje pamačiau kažkokios galeriją saugančios firmos lipduką ir po ja tamsiu siluetu dunksantį nežinomo autoriaus, nežinoma technika sukurtą darbą. Gal net ne vieną. O du. Vėliau, nulipęs nuo vartų, pamačiau parodos plakatą įstiklintoje nišoje ir supratau, kad tai buvo estampai. Tiražuojami daiktai… Bet kokia technika (oforto, minkšto lako, akvatintos ar visų kartu sudėjus) – taip ir neišsiaiškinau. Na ir gerai, net pirštais liesdamas šiuos atspaudus, to padaryti turbūt nebūčiau pajėgęs.

Esu grafikos profanas. Pastangos suokti grafikos technikų subtilybes, man primena bergždžias pastangas ropštis siena link antrojo galerijos aukšto – pastangų daug, o rezultato jokio. Pats svarbiausias Kairės-dešinės politikos bei strategijos orientyras visada buvo senųjų, klasikinių grafikos technikų puoselėjimas ir grafikos meno – kaip kažko atskira, individualu, kitiems, ne grafikams, nesuprantama – akcentavimas. Aišku, siauru profesiniu požiūriu, tai yra būtina ir reikalinga. Kur daugiau gali egzistuoti toks požiūris į grafiką, jeigu ne Grafikos centre?

Iš tolo minėti grafikos darbai priminė klasikinius lietuviškosios modernizmo dailės pavyzdžius. Tamsūs, stilizuoti, pasižymintys statiškomis, uždaromis kompozicijomis. Kybodamas ant metalinių vartų pagalvojau, kad vienas tų estampų galėtų būti Mato Dūdos. Tai šis grafikas pastaruoju metu specializuojasi gaminti juodus atspaudus su pamėkliškai švytinčiais visokiausiais buities elementais ir rykais. Nereikėjo nei žiūronų, nei kopėčių norint galutinai įsitikinti hipoteze. Ne tik maniškė dailėtyros patirtis, bet ir iš Grafikos centro išėjęs pažįstamas (taip pat aistringas parodų lankytojas ir meno gerbėjas, tačiau šiuo metu dar smarkiai nepatyręs milžiniško moralinio-psichologinio DEK spaudimo) pašnibždėjo, kad taip ir yra. Pasakė net pavadinimą: ,,Arbatos maišelis ir vienas falcas“. (Kas tas ,,falcas“ – nepasakysiu, galbūt kažkas iš grafinio arsenalo). Tuomet nusiraminau. Man regis, kad M. Dūda sąmoningai eksploatuoja egzistencinį estampų juodumą. Menininkas programiškai bando sau ir kitiems įteigti, kad net tamsoje (jo darbuose įkūnijančioje buitinę rutiną bei neviltį) glūdi pozityvių pradų. Panašiai kaip užtemdytoje virtuvėje galime aptikti stiklainį raugintų agurkų, dešros ir taip numalšinti savąjį pasaulio sielvartą. Tas pats pažįstamas šnibžtelėjo, kad kita tamsi kompozicija yra Sigito Faraponio. Netgi pridūrė, kad irgi visai įdomiai atrodo. Kažkoks rūke paskendęs kraštovaizdis. Abu sutarėme, kad peizaže turbūt aktualizuojamos panašios problemos. Tai yra – gėrio sėklų dygimas tamsiuoju paros metu.

Vėliau bičiulis nuėjo tolyn, o aš likau nagrinėti galerijos sienų. Kur kas šviesesnės pasirodė galerijos pastato (ne tik jo, juk čia veikia daug įstaigų) fasadą puošiančios vėliavėlės su Grafikos centro atributika. Kaip ir dera – nespalvota (nes juk grafika). Antropomorfinė dvikojė būtybė Mikalojaus Povilo Vilučio dvasioje. Kas jau kas, bet šis menininkas ir jo kūryba verta atstovauti ne tik Kairei-dešinei, bet ir Lietuvos grafikai ar paskutinių metų Lietuvos menui. Gėdos tikrai nedaro. Taip ir tie budistinius atributus primenantys vimpelai, neatsižvelgiant į jų oficialumą (bet koks logotipas yra pasmerktas kanceliariniam, biurokratiniam dulkių sluoksniui), kartu su dviem tamsiais minėtais darbais yra geriausia (galbūt suveikė „in-yang“ principas?), ką pamačiau, bandydamas žvilgsniu kiaurai perskrosti vienos iš daugelio LDS galerijos sieną. Kita vertus – daugiau nieko ir nepamačiau…

Nušokau žemėn nuo vartų. Pasileidau toliau. Nemokamo meno paieškos tęsėsi.

VIENAS GATVĖS MENO PAVYZDYS. Lygiai taip pat, o gal net dar labiau patiko visai šalia, tik už kelių metrų, viename buvusios sausainių kepyklėlės lange įmontuotas trafaretas. Su Kaire-dešine jis neturi nieko bendra – na, nebent tai, kad imituojama tiražavimo technika. Bet jeigu profesionalūs grafikai net tiražavimo atvejais orientuojasi į rinktinę, meno istorijos ir suvokimo požiūriu labiau išprususią publiką, tai šis darbas skirtas visų akiai. Ir, nors jį nuo kitų skiria dvigubas grotų-tinklų sluoksnis, žvelgdamas sprendžiau techninę smulkmeną – kaip šis nemažo formato dalykas buvo ten pakištas? Įdomus pasirodė ir atlikimas – tai buvo trafareto (naudojant net kelias spalvas) technika ant linoleumo atspaustas vaizdas. Pastaroji aplinkybė liudytų, kad šį kūrinį sukūręs žmogus pretenduoja (ar pretendavo) tapti visateisiu grafikų gildijos nariu. Rafinuoto sukūrimo būdo pasirinkimas liudija jį esant eksperimentatorių. Nuo paprasto gatvių meno (vis dėlto daugiausia disponuojančio juoda-balta gradacija) aptariamas artefaktas skiriasi žaviai neįprasto motyvo pasirinkimu. Tai biustinis vyro profilis, portretuojamasis (kaip galima spręsti iš apykaklės) dėvi barokinio stiliaus drabužius. Stamboka, bulviška jo nosis, užgriuvusios akys, paburkę žandai turi daugybę asociacijų su Alfredo Römerio – vieno žinomesnių XIX amžiaus Lietuvos portretistų – paveikslu. Pamaniau, kad būtų visai smagu gatvėse regėti ir daugiau analogiškų parafrazių – kad ir ką nors iš Petro Kalpoko, Kazio Šimonio repertuaro. Viešosios miesto (miestų) erdvės taptų estetiškesnės, masės – labiau civilizuotos. Gal... Netolima ateitis parodė, kad tai egzistenciškai būtina.

ŠV. JONO GATVĖS GALERIJA. Didaktinių minčių ir apmąstymų genamas pasileidau į kitą punktą – anksčiau medalininkyste ir smulkiąja plastika, dabar – viskam angažuotą Šv. Jono gatvės galeriją („ex-Medaliai“). Pavadinimą patikslinau specialiai, nes daug kas iki šiol nežino naujojo seniai taip besiafišuojančios meno erdvės apibūdinimo.

Žvelgdamas vidun pro grotuotus langus, specialiai sendintus, nenatūraliai grublėtus, stiklus (ech, tas sintetinis vietinių restauratorių požiūris), įsitikinau, kad viduje veikia Broniaus Leonavičiaus retrospektyva. Pastarąjį faktą liudijo ir kaligrafiškas, akiai visai mielas eksterjero plakatas, įdėtas tarp storų šlifuotų stiklų, pakabintas ant baltų ,,šniūrų“.

Su B. Leonavičiaus – kaip ir ne vieno lietuvių grafiko – kūryba artimiau susipažinau dar vaikystėje. Galiu pastebėti, kad vietiniame kultūriniame kontekste pastaruosius kelis dešimtmečius yra susiformavusi labai gera tradicija: dailininkai neapsiriboja vien aukštosiomis materijomis ir kažkokių asmeninių ambicijų įgyvendinimu, bet skiria dėmesio ir vaikams. Tai yra iliustruoja knygas. (Kita vertus, kas paneigs, kad vaikiškų knygų iliustravimas taip pat nesusijęs su savojo ego sublimacija?) Šiuo metu tai gal yra truputėlį nuslopę. Bet – gal ir ne. Romas Orantas, Rimvydas Kepežinskas, Stasys Eidrigevičius niekur nedingę ir neišnykę. Jie toliau kuria ne tik plakatus, kaligrafinius etiudus, tapo, iliustruoja suaugusiųjų lektūrą, bet ir paišo mažiesiems. O kaip prieš kelerius metu pradžiugino Šarūno Saukos knygelė!

Tad ir B. Leonavičiaus veikla tapo man žinoma iš jo iliustracijų. Tada menais specialiai dar nesidomėjau. Nors, kaip ir visi statistiniai vaikai, bandžiau jėgas vizualiniuose menuose (sienų tapyba, instaliacijos iš žaislų, arte povera stiliaus objektai iš sulaužytų buities rakandų, įvairialypiai projektai naudojant natūralų riksmą bei verksmą), todėl manasis estetinis vertinimas buvo išlavintas bei rafinuotas. Ne toks, kaip dabar. Gana dažnai vartydavau aptariamo autoriaus apipavidalintą Jono Avyžiaus pasakų knygą. Prisimenu bizantine maniera stilizuotus vaizdus. Juodomis, tamsiai mėlynomis, violetinėmis plokštumomis geometriškai padengtus lapus, iš ritmiškai išpieštų linijų sudėliotas augalines struktūras, plokštumą, perspektyvos dėsnių atsisakymą, lyg iš medinių tašų sunertas būtybes, šviesiais blikais (neabejotinai buvo įmaišyta baltalų) ,,ištrauktus“ veidus. Kažkas panašaus į Teofano Graiko freskas šiaurinėje Rusijoje. Ir nuotaika panaši. Dar labiau atmintyje įstrigę ne atskiri plastiniai sprendimai ar kompoziciniai elementai, bet visa apimanti siaubo ir košmaro atmosfera. Kažkuo artima aptemdytai senovinei cerkvei (su tamsoje švytinčiomis ikonomis, jas blausiai apšviečiančiais šakotais šviestuvais, sustingusiais šventųjų veidais). Netgi tai cerkvei, kuri nufilmuota sovietinių laikų siaubų siaubo filme Nikolajaus Gogolio „Baubo“ („Вий“) motyvais. Klykdamas pažvelgdavau į iliustracijas ir mesdavau knygelę. Tik mama, paėmusi ją į savo rankas ir tyliu, ramiu balsu skaitanti apie šarką vagilę (tekstinė dalis nespinduliavo jokių baimių) sugebėdavo numalšinti sudirgusius jausmus.

Slogūs vaikystės prisiminimai atgijo parodai nagrinėti galerijos stiklus naudojant kaip vaikystėn sugrąžinančius akinius. Vaikiškų iliustracijų nepamačiau, tačiau iš vidaus padvelkė egzistenciniu šalčiu bei nerimu, kurį spinduliavo stilizuotos kompozicijos. Didžiojoje salėje, kurios akcentu tapo prieš kelerius metus išleistas, Gedimino sapnui, Vilniaus įkūrimui dedikuotas, aukštą iliustracinę kultūrą demonstruojantis ciklas, pačiame centre buvo eksponuojamas krėslas (kampuotas siluetas, aukšta atkaltė, tvirti ranktūriai, ant sėdimosios dalies padėtas apskritas akmuo – galbūt bombardos, užmušusios lietuvių, žemaičių, žiemgalių, rusų karalių, sviedinys?). Bandžiau spėti, kad jis turėjo kurti aliuzijas į didžiojo kunigaikščio sostą. Tačiau priminė kadaise Ateizmo muziejuje (priminsiu – veikusiame Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje) eksponuotą inkvizicijos kėdės (su mediniais spygliais) imitaciją. Turbūt nereikia net komentuoti, kad uolių antiklerikalų sumeistrautas objektas (kažin ar nuožmių kovų dėl tikybos metu kokie domininkonai bei jėzuitai kažką panašiai išradinga apskritai naudojo? Manau, kad veikė primityvesniais metodais) turėjo liudyti visą Bažnyčios brutalumą, klastą ir žiaurumą. Na, bet tiek to… Svarbu tai, kad šis krėslo vaizdinys ir simbolis vėl ypač gyvai atgaivino mano infantilius košmarus. O dar tie aplinkui iškabinti tamsūs, lyg nuo žvakių, lajinių lempų dūmų aprūkę lakštai. Nereikia net sakyti, kad nuo langų ir pačios galerijos lėkiau (kaukdamas iš baimės) kiek tik kojos neša. Nereikėjo net signalizacijos…

Tačiau noriu pabrėžti, kad B. Leonavičiaus kūryba (žinoma, ne visa – reikėtų eliminuoti jo sumeistrautas kėdes) man patinka. Ypač vertinu šį dailininką, gebantį, regis, paprastomis, stilizacinėmis priemonėmis taip puikiai perteikti siaubo, baimės atmosferą. Dar galiu pridurti (remdamasis jau minėtu Š. Sauka), kad paprastai tokių tikslų siekiama bei pasiekiama pasitelkus natūralistinių priemonių arsenalą. O šiuo atveju suveikta stilizacinėmis priemonėmis.

Ypač patiko japoniškiems ,,kakemonams“ giminingi peizažai, kuriuose augalija (konkrečiai – medžiai) transformuoti į kampuotus hieroglifus. Bet jie sunkiai regėjosi pro tuos grublėtus langus, masyvias langines, todėl pasakyti kažką daugiau – beveik negaliu.

Tad nusprendžiau bėgti toliau ir, kiek jėgos (bei šaltis, slidūs, druskingi šaligatviai) leido, pasileidau tolyn. Link „Arkos“.

ARKA. Arka“ pasitiko storomis sienomis. Langai buvo aukštai. Priešais esantys namai – per toli. Nebūtų padėję nei ,,parkūro“ elementai. Juolab kad Aušros vartų gatvė yra judresnė, šalimais veikia kelios užsienio šalių ambasados su kioskeliuose tupinčiais ir budriai jas saugančiais pareigūnais. Būčiau supakuotas už paprasčiausią viešosios tvarkos pažeidimą. Joks menas nereikalauja tokios didelės aukos. Turiu omenyje nuobodų sėdėjimą areštinėje, kanceliariškas tardytojų apklausas, biurokratinį protokolų surašymą ir nuožmų baudų išrašinėjimo mechanizmą.

Rizikuoti nevertėjo ir dėl to, kad sausio mėnesį „Arkoje“ veikė tradicinė, apžvalginė LDS Tapytojų sekcijos paroda. Suneštinis turgelis. Gal ir negražiai pasakiau, tačiau jau kelerius metus regėdamas panašaus pobūdžio parodas, pykau, kad visuotinė kakofonija sukelia tokį spengimą akyse ir zvimbimą smegenyse, kad pradedi nesuprasti, kur prasideda tapyba, o kur baigiasi elementarios mugės elementai.

Kalbu a priori, nes manau, kad šiemetiniame fronte nieko nauja. Tie patys autoriai, ankstesnių metų rezultatams artimi pasiekimai. Nenurašyčiau nė vieno iš ten dalyvaujančių menininkų. Tačiau pastebėčiau, kad ne chaosas, o struktūra (kai kurių menininkų neigiamai apibrėžiama kaip „dėliojimas į lentynėles“) būtų labiau išryškinusi bendras dabartinės Lietuvos tapybos tendencijas (toks tikslas buvo akcentuotas kažkur interneto erdvėje skrajojančioje parodos anotacijoje). Kita vertus, gal šis futbolo stadionuose sirgalių keliamiems garsams tapatus tapybinis riksmas ir yra esminis dabartinės lietuviškosios tapybos bruožas? Manau, kad išankstinė šios parodos nesėkmė (apie kurią sužinojau iš vėlesnių, jau išmestų, DEK nukamuoto Vilniaus gatvėse pūgų ir atodrėkių kaitos plaikstomų kultūrinių leidinių) buvo užprogramuota. Tačiau kartoju – ją lėmė ne atskirų autorių kūrybos ypatybės. Kaltinti reikėtų kuratorių darbo spragas, nenorą visa tai (kad ir be jokios atrankos) pateikti kitaip, kitokiu rakursu.

PAMĖNKALNIO GALERIJA. Pastarąjį teiginį argumentuočiau dar nuo praeitų metų neįtikėtinu pavadinimu pasivadinusios LDS narių sekcijos – Naujo mąstymo identifikavimas Pamėnkalnio galerijoje suruoštos ekspozicijos faktu. Paroda prasidėjo dar prieš DEK apogėjų, todėl pernai buvau užėjęs vidun ir viską  mačiau savo akimis, be jokių filtrų.

Ekspozicijoje (kuruotoje Aušros Petroškienės, pavadintoje „CV anketa“ ir skirtoje šiam, tarp menininkų ypač paplitusiam, savigyros metodui) dalyvavo ne vienas ,,taikomasis“ LDS narys (Juozas Adomonis, Zita Inčirauskienė, Violeta Laužonytė). Palyginti su suneštinį ,,žiburėlį“  „Arkoje“ surengusiais tapytojais, šie menininkai sugebėjo pateikti bent jau konceptualiai pagrįstą produktą. Žinoma, kaip neretai būna tokiais atvejais, dalis darbų ne visai pataikė į dešimtuką, gal net ir pavadinimas regėjosi truputėlį naivus, tačiau tai nebuvo jokiais prasminiais ryšiais nesusijusių artefaktų sankaupa.

Patys artefaktai daugeliu atvejų nauju mąstymu net nedvelkė, nes anotacijoje suformuluota, kad pristatoma „tekstilė, keramika, oda, objektai“ – tradicinėms technikoms bei formuluotėms paklūstantys dalykai. Ir mačiau truputėlį molio, tekstilės fragmentų. Kita vertus, mąstymo virsmus – bet ar labai jau revoliucingus? – demonstravo audinių (veltinių, siuvimų, siuvinėjimų, kimšimų) rodymas ne natūraliais, bet skaitmeniniais metodais užfiksuotais pavidalais – Žydrės Ridulytės, Jūratės Kazakevičiūtės, Eglės Gandos Bogdanienės atvejai.

Ir tai, kai kuriais atvejais, tikrai pakišo koją patiems menininkams. Pavyzdžiui, esu tikras J. Kazakevičiūtės kūrybos gerbėjas. Man patinka jos ,,kimšti“ kiškiai, moterys, visokiausi hibridai. Jie iki skausmo jaudinantys, moralizuojantys, sentimentalūs, sukrečiantys, aktualūs. Tikrai rodo naujo mąstymo ypatybes. Jie „neužgrūzinti“, kaip kai kurių socialiniu aspektu į meną bandančių žvelgti „multimedijininkų“ požiūriai. Ir rankų darbą (laikykite mane senamadišku) vertinu. Šiuo konkrečiu atveju darbo „XXI a. moters – skruzdėlės“ fotografija objektą pateikė ne pačiu geriausiu rakursu. Ir tai buvo didelis bendros kolekcijos nuostolis. Net nusikeikiau bei sugriežiau dantimis iš nusivylimo. Juolab kad ši menininkė ne taip dažnai rodo savo kūrybą Vilniuje, o ištrūkti kitur aš pats (dėl DEK) neturiu sąlygų.

Dėliodamas eksponatus į technines lentynėles, spinteles, stalčiukus, kažin ko nauja nepastebėjau tarp parodos erdvėje bene dominuojančios keramikos darbų. Nors Aldonos Šaltenienės kompozicija „Sugrįžimai“ verta (kaip visada) karštų aplodismentų. Ypač pamalonino varlė ir lėlė. Galbūt nelabai novatoriški pasirodė Sauliaus Jankausko „Vėjas ir pagaugai“, tačiau iš keraminės masės suformuota kerplėšos imitacija be didesnių išvedžiojimų, pirštu prikišamai parodė, kad gera forma yra gera forma, klasika yra klasika, tradicija yra tradicija. Net pavadinimas, lyg tas vėjas, sukėlė pagaugus. Dar teigiamai įvertinčiau Ryto Jakimavičiaus „Šeimą“ – kičinės porcelianinės produkcijos pastišą, tačiau pasigedau įtikimesnio fono. Šioje ekspozicijoje jis lyg ir iškrito iš konteksto. Galbūt buvo per daug ironiškas? Bent jau nepademonstravo to, ką būtų galima apibrėžti kaip „naujojo mąstymo identifikavimą“. Šeima, būdama svarbiu asmeninio gyvenimo faktu, dar nėra sudėtinė CV dalis. Tai greičiau didelė avantiūra. Na, bet aš jau kabinėjuosi. Geras šis darbas, tapybiškas, gerai kompoziciškai sukaltas, linksmas, citatiškas. Bent man priminė tas mielas soc. realistines keramines statulėles.

Aptariamoje parodoje galbūt didžiausi pokyčiai buvo susiję su oda. Odos kaip tokios (šeriais ir plaukais aplipusių skivytų) neteko regėti, gal žvilgsnis prasprūdo ir tiek, tačiau tikrai sužavėjo įstabiai išdirbtos gyvulinės kilmės (taip užrašyta etiketėje) tiesiosios (? – nesu virškinamojo trakto specialistas, todėl negaliu užtikrinti, kad tai ne storoji ar plonoji) žarnos, paverstos į sunkiai suvokiamus, Pano fleitą primenančius segmentus (Linos Ringelienės darbas). Panašių išgyvenimų patyrė ir kiti lankytojai. Savo akimis regėjau, kaip viena solidi ponia rankomis lietė, vartė, visaip čiupinėjo tą organinį konglomeratą. Galbūt svarstė, ar įmanoma pagaminti tokios formos vėdarų.

Esu visokiausių parodų katalogėlių, bukletėlių maniakas. Todėl ypatingu parodos privalumu laikyčiau jos proga išleistą ne bet ką, o spalvotomis fotografijomis ir autorių savianalizėmis praturtintą laikraštį (DEK sąlygomis įdomu ir aktualu buvo tai, kad jis platintas nemokamai). Informacinei kolekcijos pusei tai tikrai nepakišo kojos. Nors priekaištą, ir labai didelį, turėčiau. Vartydamas leidinį taip ir nesupratau kuratorės pozicijos. Ji slėpėsi už išsamią analizę, aprašomąjį tekstą pateikusios menotyrininkės Vaidilutės Brazauskaitės, pačių menininkų rašytinės kūrybos nugarų. Galop taip ir nesupratau, kuo čia dėtas CV… O menininkai, beje, ne visi gebėjo aiškiai artikuliuoti savo pozicijų. Pavyzdžiui, J. Kazakevičiūtė, pernelyg pasikliaudama Charlotte Sleigh knyga, Britanijos karalienės Viktorijos epochą kažkodėl susiejo su XVIII amžiumi. Aišku, tai neesminė smulkmena. Nereikia kabinėtis. Nes pastangos keisti mąstymą (priešingai ,,arkiniams“ kūrybos broliams ir seserims) ryškios bei akivaizdžios.

RIAUŠĖS. Taip estetiškai nusiteikęs ir nemokamai žvalgydamasis į parodas pro muziejų ir galerijų langus, net pats nepajutau, kaip sulaukiau didžiojo naujųjų metų politinio-socialinio performanso, DEK tiesiogiai paveikto renginio – sausio šešioliktosios riaušių Nepriklausomybės aikštėje. Renginį taip pat teko stebėti pro langą (tiesa, fragmentiškai, transliuotojų padedamam). Tik jau ne iš ,,anos pusės“ – Seimo ar riaušininkų pozicijų, o iš buto – į viską žvelgiant deux ex machina kampu.

Ką galiu apie jas pasakyti? Neatsižvelgiant į kuratorių darbo spragas (čia akmenėlis į visų kuratorių – Butkevičiaus, Kubiliaus, Paleckio, Valinsko ir kai kurių šalių bei savų slaptųjų tarnybų daržą), renginys vizualiai pasirodė įspūdingas. Daug dūmų viduržiemiškame danguje, efektingos raudono kraujo ir žalių snarglių dėmės baltame sniege, melodinga, slaviškų akcentų papildyta kiaušinius, akmenis ir kokoso riešutus mėtančių ,,menininkų“ kalba. Žvelgdamas į kai kurių iš jų šalikais, skaromis aprištus veidus ir kaukėtus policininkus, pagalvojau, kad Užgavėnės šiais metais prasidėjo beveik mėnesiu anksčiau. Ir profesinių sąjungų lyderiai puikiai atliko jiems patikėtą atsakingą Kanapinio vaidmenį, Artūras Zuokas trumpai (kol nusivalė kiaušinio kaukę) ir elegantiškai (pagarba jam) pabuvo Lašininis.

Kalbant rimtai, labiausiai man patiko savo darbą dirbantys (ir už tai elgetiškus pinigus gaunantys) policininkai. Pamąsčiau, kad norint patobulinti šį parateatrinį renginį, tvarkos sergėtojus buvo galima aprengti iš Garbės kuopos pasiskolintais archaiškais, Kęstučio laikų šarvais. Tiksliau – stilizuotomis jų imitacijomis. Kalbėdamas apie B. Leonavičiaus grafiką minėjau, kad stilizacija kartais gali sukelti baimę, tikrą tremendum. Todėl gal ir riaušininkai būtų labiau išsigandę ne metaliniais-stikliniais skydais ir šalmais, juodomis neperšaunamomis liemenėmis persirengusių pareigūnų, o lyg iš pilkapių priskėlusių karių. Įsivaizduoju, kaip šie, atkišę priekin ietis, lietuviškus skydus, žvangėdami grandijų šarvais bei karacenomis, veja lauk treninguotą ,,bratvą“. Minint Lietuvos tūkstantmetį, tai būtų ne tik patrauklu, bet ir aktualu.

Visgi riaušės mane, nemokamų paslaugų ieškantį meno gerbėją, šiek tiek išgąsdino. Supratau, kad ginklams ir puodams žvangant mūzos tyli, galerijos užsidangsto langus. Nusprendžiau bent laikinai sustabdyti galerijų reidą, grįžti namo ir viską, tai yra įspūdžius, išdėstyti juodu ant balto. O ekskursiją pro langus galėsiu tęsti tuomet, kai viskas šiek tiek aprims. Juolab kad DEK dar nesibaigė…

Reziumuodamas tai, ką stebėjau ir mačiau pro langus, pastebėsiu, kad pirmajam etapui pasirinkau ,,valstybinį / valdišką sektorių“ – muziejus ir LDS priklausančias galerijas. Visas šias institucijas vienijantis bruožas – užsidarymas nuo visuomenės Didžiosios Ekonominės Krizės laikotarpiu. Galbūt muziejai taip elgiasi dėl objektyvių priežasčių – eksponatų saugos, o LDS galerijų politiką sąlygojo jų dislokacijos vietos, esami ištekliai, eksponuojamų parodų pobūdis. Kokią poziciją DEK sąlygomis užima privačios galerijos – reikės patikrinti ateityje.  

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės