Tekstai
Daiva Molytė. Vizualinių vitaminų ragavimas (video)

2009-02-19

Parodoje: paslaptingas menininkas – tapytojas ir muzikantas Andrius Miežis. Nerijaus Jankausko nuotrauka.Menininkas Andrius Miežis Klaipėdos dailės parodų rūmuose surengęs „Smulkaus mitologinio chuliganizmo“ monochrominės tapybos parodą tikino, kad idėją kurti paveikslus dvejomis spalvomis brandino ne vieną dieną, kad muzika yra menų menas, o gyvenimas provincijoje ne tik įkvepia, bet gali užliūliuoti ir padėti numirti. Apie spalvotą menininko dalią pasakoja tapytojas.

- Kuo svajojote būti vaikystėje ir jaunystėje?

- Studijavau architektūrą, tačiau greitai supratau, kad šis kelias ne man. Pasinėriau į meninės kūrybos paieškas. Bet niekada dailininku negalvojau būti. Surengiau penkias personalines grafikos darbų parodas. Tačiau pasigedau spalvų. Tapyboje yra daugiau galimybių išreikšti save per tam tikrą spalvų derinį. Suvokiau spalvą kaip vizualinį vitaminą.

- Kaip klostėsi jūsų kūrybinis gyvenimas?

- Be daugybės įvairių dalykų mane visuomet žavėjo muzika. Muzika yra menų menas. Ypač elektroninė instrumentinė, kuri suteikia daug laisvės pamąstymams. Muzikavimas vakarais yra mano hobis. Laiko leidimas ne prie televizijos ekrano, o kuriant muziką.
Dvidešimt metų gyvenau Vilniuje. Sukūrus šeimą su sutuoktine atvažiavome gyvent į Kretingą, jos gimtinę. Tačiau prisipažįstu, kad dūšioje esu vilnietis.

- Kaip šeima žiūri į jūsų kūrybines paieškas?

- Gerai. Sunkesni buvo pirmieji metai, kada nežinojome kaip seksis.

- Ar egzistuoja sostinės ir provincijos menas? Kuo skiriasi?

- Provincialai mano meno nenaudoja. Jeigu realizuoju darbus, tai Vilniuje. Menas skiriasi tam tikra teritorija. Provincija yra migdanti tiek gerąja, tiek blogąja prasmėmis – užliūliuojanti ramybe. Menininkas turi matyti kitų menininkų darbus, bendrauti. Kūrybiškumas persiduoda per matymą, klausą, tam tikros energijos apsikeitimą. Kai gyveni izoliuotoje erdvėje, o tokia ir yra provincija, sunku gauti tam tikrų inspiracijų. Kaip aš sakau, provincija yra labai gera vieta numirti. Puikiausias variantas menininkui yra gyventi šalia Vilniaus, vienkiemyje. Panorėjęs gali gauti dozę kultūros, menų ir vėl sugrįžęs dirbti. Į stalčių kurti nėra prasmės. Kiekviena paroda yra tam tikras egzaminas. Išeksponavęs darbus pamatai tam tikrą žiūrovo reakciją, vertinimus, išgirsti nuomonę. Tai stimulas tobulėti.

- Kaip kilo idėja surengti monochrominės tapybos parodą?

- Idėją brandinau nuo 2003 metų. Kartą išvažiavau į Nidoje vykusį plenerą tik su dvejomis dažų tūbelėmis: juoda ir balta. Tačiau tada nepavyko. Pasiskolinau iš kolegų dar ir geltonų dažų. Bet visą laiką norėjau surengti juodai baltą ne grafikos, o tapybos darbų parodą, kurią galėčiau sukristalizuoti drobėje. Juodai baltą ciklą, kada idėją galima išreikšti be spalvų. Tai nelengva, netgi sudėtinga. Kaip ir knyga yra rašoma ant balto lapo, taip ir aš bandžiau apsiriboti. Savotiškas eksperimentas, užduotis ar egzaminas. Sukurti darbą monochrominėmis spalvomis, kuris skambėtų.

- Kaip sekasi sugalvoti paveikslui pavadinimą?

- Pavadinimas tai idėja, savotiškas sufleris ir nuoroda koks turi būti darbas. Sakyčiau kūryba ir prasideda nuo idėjos ir darbo pavadinimo. Improvizacijos darbe labai nedaug. Procesas nėra malonumas. Malonumas yra rezultatas. Paveikslas kaip matematinė lygtis, kurią reikia išspręsti. Tik užbaigęs kūrinį gali pasakyti: išsprendei ar neišsprendei.

- Ar ilgai kankinatės atsistojęs prie molberto ir galvodamas apie darbą?

- Specialiai nesikankinu. Idėja bręsta palaipsniui, iš lėto. Tai savaiminis procesas. Be didelių kančių.

- Jūsų požiūris į bohemišką gyvenimą. Ar jis reikalingas menininkui?

- Kažkada gyvenant Vilniuje jo teko ragauti ir man. Labai norėjau pažinti meno pasaulį, bendrauti su žinomais kūrėjais. Dėkingas sostinei ir tiems žmonėms, kuriuos teko tada sutikti: Jurgą Ivanauskaitę, Oskarą Koršunovą, Samą. Tai truko tik tam tikrą laiko tarpą.
Kai bohema tampa girtuoklystės liūnu, nelieka menininko. Amoralus gyvenimo būdas negali stimuliuoti kūrybos.

- Kaip pavyksta pailsėti, atsiriboti nuo darbų ir tam tikros įtampos, nuovargio?

- Pailsiu žiūrėdamas gerą, rimtą nekomercinį filmą. Tada puikiai atsipalaiduoju, iškeliauju į kitą pasaulį, kitą dimensiją. Taip pat buvimas gamtoje. Paprasti būdai. Tačiau nemanau, kad alkoholis tinkama priemonė, galinti padėti atsiriboti nuo įtampos arba nuovargio. Gal būt tą akimirką, bet ne vėliau.

- Ar reikalingas menas Lietuvai ir lietuviams?

- Manau, kad taip. Kaip ir visame pasaulyje jis reikalingas tam tikrai grupei žmonių. Ir tai yra normalu. Menas kaip ir mokslas domina tam tikras grupes. Čia apskritai apie menus: dailę, muziką, literatūrą. Priverstinai aiškinti, kad menas yra tam tikras žmonijos išsigelbėjimas būtų avantiūriška. Kaip pasakė Arvydas Šliogeris, mažuma negali daugumai primetinėt savo nuomonės. Tai gerai ar blogai, aš nežinau. Jeigu koks nors serviso darbuotojas domisi mašinomis, jų varikliais, nebūtinai tai daryti turiu aš. Jeigu žmogus nesidomi menu, tai dar nereiškia, kad jis neišprusęs ar dvasiškai menkesnis.

- Ar vairuojate automobilį?

- Ne, draugas vežioja. Provincijoje jos retai prireikia.

- Ar pasakysite keletą komplimentų Kretingai?

­­­- Kretingai? Kaip ir minėjau, tai yra geras miestas numirti. Arti Klaipėda, jūra. Ramus, neagresyvus miestelis.

Nuotr. © Nerijaus Jankausko.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės