Tekstai
Danutė Gambickaitė. Konceptualizmas tekstilėje, arba tekstilės paribiai

Interviu su tekstilininke Laura Pavilonyte

 

2009-02-27

 

Vasario 6 d. galerijoje „Kairė–dešinė“ apsigynėte meno aspirantūros projektą „Ne tik daiktas“ ir mokslinį referatą „Tekstilės meno mokykla Lietuvoje: tradicija ir transformacijos (1940–2005)“. Koks jausmas tapus dailės krypties licenciate? Ką Jums reiškia šis laipsnis?

 

Laura Pavilionytė. Jausmas toks, kaip padarius kokį nors didelį darbą. Aspirantūros studijų trukmė – tik dveji metai, apimtis didesnė nei magistro darbo. Kadangi mano pasirinkta tema buvo įdomi, susijusi su pedagogine mano veikla, stengiausi į ją pažvelgti kuo giliau. Tai buvo gana ilgas studijų metas, sutapęs su projekto „Ne tik daiktas“ idėjos gvildenimu. Tai tikrai buvo intensyvus darbymetis, todėl dabar, apsigynusi licenciatės laipsnį, jaučiuosi labai gerai. Kaip padariusi darbą, kuris neša naudą ne tik man pačiai, bet ir kitam. Nors šis laipsnis yra gana keistas ir jo privalumų kol kas nejaučiu. O dėl tyrimų temos supratau, kad ji yra per plati ir kad aš jos iš tikrųjų nepajėgiau išplėtoti. Kaip bus toliau – laikas parodys, bet artimoje ateityje tęsti pradėtus tyrimus ir gvildenti šią temą neplanuoju, nes tiesiog atradau kitų norų. Jau galvoje gimė naujų idėjų ir iš tikrųjų dar kartą supratau, kad kūrėjui visų pirma norisi kurti, o ne tyrinėti, sėdėti archyvuose. Nors man pačiai tai buvo labai didelė patirtis. Įgijau nemažai žinių apie XX a. dailę, nes dirbdamas pedagoginį darbą savo sritį turėtum išmanyti kaip penkis pirštus. Kad galėtum studentus supažindinti su kontekstu, pajausti, kokiame laikotarpyje esi dabar. Tai labai svarbu, nes, pavyzdžiui, tokių žinių mano studijų laiku labai trūko. Klausimai apie meną priverčia daug ką apmąstyti, apgalvoti iš naujo. Bemiegių naktų tikrai būta nemažai.

 

D.G. Dabar šiek tiek apie pačią kūrėją, t.y. Jus. Pradėkim nuo pradžios. Kaip ir kada prasidėjo Lauros Pavilonytės kūrybinis gyvenimas?

 

L.P. Aš baigiau Naujalio dailės mokyklą, dabar dailės gimnaziją Kaune. Mano kūrybinio kelio pradžia buvo gana keista. Įstojau į šią mokyklą visai netyčia. Į stojamuosius atėjau palaikyti draugės, o išėjo taip, kad įstojau ir pati. Jokio pašaukimo šeštoje klasėje dar neturėjau, tiesiog buvo įdomu. Atsimenu tik tai, kad stojimo rezultatų laukiau labai ramiai, atvirai kalbant, man jie visai nerūpėjo. Nepriklausomybės atkūrimo metu įvykusios permainos paveikė ir mano patirtį. Na kad ir toks atvejis: mokykloje man teko pakeisti apie dešimt piešimo mokytojų per šešerius metus, todėl įvairovės buvo tikrai daug. Aš ir dabar labai vertinu įvykį, kuris atitinkama linkme pakreipė mano kūrybinį kelią, – dalyvavimas akcijose su postarsininkais, Lukensku. Visa tai vykdavo Kaune, žvyro karjeruose. Mes buvome moksleiviai ir, aišku, gavome labai tikslias instrukcijas, ką turėsime veikti, kur ką degsim, kurioje vietoje užsikasim po žvyru, kada ant mūsų užmes audeklus, bet visa tai buvo daroma su „performansiniu“ rimtumu. Dalyvavimas procesijose, matyt, paliko manyje kažkokį pasąmoningą pėdsaką, vėliau labai paveikusį mano kūrybos principus. Dabar jau sąmoningai matau sąsajas su šiais veiksmais. Man labai svarbus meninių veiksmų ritualizavimas.

 Visą mokymosi Kaune laiką kažkodėl labai norėjau važiuoti į Vilnių ir ten tęsti savo studijas. Ne dėl akivaizdžių Vilniaus ir Kauno tekstilės mokyklų lygio skirtumų, tiesiog norėjau to intuityviai. Pirmaisiais metais neįstojau, tuo metu dar buvo nemaži konkursai. Turėjau vienerių metų pertrauką. Ėjau pas korepetitorius, iš naujo pradėjau mokytis tų dalykų, kurių reikėjo stojant, taip tarsi atradau sąmoningą požiūrį į patį procesą kaip mokslą. Tuos metus taip pat labai vertinau. Kai jau įstojau į Akademiją, kitas labai svarbus kūrybinio mano gyvenimo postūmis buvo kurso draugų kompanija. Mūsų kursas buvo labai entuziastingas, visą laiką dalyvaudavome studentų meno dienose. Buvo savigarbos, orumo dalykas padaryti ne „užduotinį“, o visiškai laisvą darbą. Tai buvo labai gera treniruotė, padėjusi surasti savyje meno turinį, temas, kurios svarbios tau. Idėjas bandydavome įgyvendinti jau savarankiškai. Aš labai gerai pamenu, kaip, berods, jau trečiam kurse iš SMD man pavyko papulti į ŠMC. Tuo metu man, studentei, tai buvo labai didelis įvertinimas ir paskatinimas, tarsi ženklas, kad aš ir toliau turiu eiti tokia linkme, orientuotis ne į taikomojo, dekoratyvinio pobūdžio tekstilę, o pasirinkti kelią, kuris vestų į saviraišką, konceptualumą.

 

 

D.G. Kaip atsiranda Jūsų kūrinių idėjos? Turbūt kiekvieną kūrėją labiausiai veikia aplinka, ar Jūsų idėjos taip pat iš aplinkos? Kaip ji veikia idėjos gimimą?

 

L.P. Kai dabar iš tikrųjų viską permąstau ir pasižiūriu į savo kūrybos raidą, vis atrandu kažkokių įdomių detalių. Aš manau, kad, be jokios abejonės, visų pirma idėjos atsiradimą veikia kūrėjo pasaulėjauta, ypač kai menininkas renkasi konceptualesnio pobūdžio kūrybą. Žinoma, nuo pasaulėžiūros priklauso ir temos pasirinkimas, vienus labiau domina socialinės temos, kitus – kokių nors žmogiškų vertybių paieškos, trečius – kokie nors techniniai niuansai, bet vėl viskas tarsi susiveda į kūrėjo pasaulėjautą. Kai jau turi idėją, labai svarbu ją tinkamai įprasminti, sudėlioti pranešimą, kurį nori parodyti. Idėja yra tai, kas kelia žmogui nerimą. Jokių mados dalykų čia negali būti, nes viduje turi tarsi užsikrėsti tuo, ką nori pasakyti. Visų pirma idėją išgyventi turi savo viduje, tik tada parinkti kažkokias priemones jai įgyvendinti. O santykis su žiūrovais jau priklauso nuo to, kaip meno kūrinį konstruoji, kokia forma kuri įtaigumą. Vieniems patrauklios vienos meno priemonės, jie nori tik šokiruoti ir patys kontakto su žiūrovais neieško, kiti (tarp jų ir aš) visada ieško tiesioginio kontakto. Man nelabai priimtinas modernizmo suformuotas požiūris, kad dailininkas sukuria kūrinį ir palieka jį likimo valiai, tolimesniame jo gyvenime nedalyvauja. Man visą laiką būdavo labai įdomu būti šalia veiksmo, besisukančio apie mano kūrinius, ir taip iš žiūrovų reakcijos tarsi gauti atsakymus į man rūpimus klausimus. Tai tarsi surežisuotas meninis veiksmas, todėl mano kūryboje dažnai atsiranda tokių elementų kaip fotografija ar mano pačios dalyvavimas veiksme, taip kuriami saviti performansai. Pavyzdžiui, kūrinys „Mainai“. Aš mainiausi meno kūriniais su žmonėmis, todėl tiesiogiai mačiau jų reakcijas, gavau replikų, dalyvavau diskusijose.

 

 

D.G. Jūs priklausote menininkų grupei „Baltos kandys“. Kaip susiklostė šios grupės susikūrimo aplinkybės? Kiek žinau, Jūs ir buvote viena iš šešių talentingų tekstilininkų. Kaip „Baltoms kandims“ sekasi šiandien?

 

L.P. Mes buvome trečiame kurse ir nusprendėm, kad norim save pristatyti visuomenei. Pradžia buvo tada, kai mes su savo dėstytoja Egle Bogdaniene organizavome pirmąjį veltinio simpoziumą, ir ši veikla mus labai suvienijo. Taip pat jau buvome pradėję savo iniciatyva rengti parodas kartu, nes vienam, dar jaunam kūrėjui, labai sunku kažką surengti, nes ir darbų dar nedaug sukurta, ir ne visada studentus lengvai visur priima. Pastebėjome, kad mūsų kartu eksponuojami darbai kuo puikiausiai kontaktuoja ir tinka vienas prie kito. Po pirmos sėkmingos bendros parodos Panevėžio Parodų rūmuose suorganizavome dar vieną parodą; kuo toliau, tuo labiau tvirtėjo mūsų bendrystė ir kitas šios kūrybinės draugystės žingsnis buvo tada, kai darbus pradėjome kurti kartu. Atsirado bendras idėjos aptarimas, darbų pasidalijimas ir galų gale kolektyvinis darbas. Taip ir susikūrė ši grupė. Dabar mums sekasi labai gerai. Kažkodėl žmonėms kolektyvinio darbo idėja yra labai įdomi. Tai, kad grupėje yra šeši žmonės, mums leidžia daryti didesnės apimties, užmojų darbus. Bendri projektai turėjo gana nemažą pasisekimą tarptautinėse parodose, tai vyksta ir toliau. Kartu kuriame ir toliau, ir kol kas dar neatsibodome viena kitai ir simptomų, kad kada nors atsibosime – nematom. Aišku, visuomet būna, kad tai viena, tai kita narė šiek tiek atsitraukia nuo aktyvios kūrybinės veiklos, bet toks atsitraukimas laikinas, dažniausiai susijęs su kokiais nors asmeniniais reikalais. Kartais nėra lengva savyje suderinti individualią kūrybą ir bendrą (grupinę), todėl laikini atsitraukimai kartais būna sąmoningai propaguojami ir toleruojami viso kolektyvo.

 

 

D.G. 2005 m. Jūs buvote apdovanota J. Basanavičiaus premija už geriausią profesionalaus meno debiutą. Kaip po tokio svarbaus apdovanojimo (įvertinimo) pasikeitė meninis Jūsų gyvenimas, galbūt požiūris į kūrybą ar, galų gale, aplinkinių požiūris į Jus?

 

L.P. Gal tik skamba garsiai ši premija, bet vienintelis dalykas, ką ji duoda, tai pasitikėjimas savimi, paskata dirbti toliau. Na, aišku, tai didelis pliusas ir CV, bet akivaizdžių permainų ar aplinkinių vertinimo nepajutau, pasaulis tikrai neapsivertė aukštyn kojom. Visų pirma reikia daug dirbti, kurti, dalyvauti, o apdovanojimai svarbūs tik kaip paskatinimai. Tai grįžtamasis darbo ryšys. Tai tikrai nėra svarbiau, kaip, pavyzdžiui, sudalyvauti kokiame nors labai svarbiame renginyje, parodoje. Mums teko papulti į Europos moterų meno festivalį San Trope arba labai svarbią šiuolaikinio meno parodą Diuseldorfe. Dalyvavimas tokiose reikšmingose parodose duoda daugiau, atsiranda ir patirties, ir pažinčių su kitais menininkais.

 

 

D.G. Gana aktyviai dalyvaujate įvairiuose tarptautiniuose projektuose, parodose, kaip, pavyzdžiui, Santo Domingo, Dominikoje vykusi paroda „El Arte Conteporaneo de Textiles en Lituania“. Kokios patirties ar naudos iš jų gaunate?

 

L.P. Kiekvienas renginys yra kitoks ir labai daug kas priklauso nuo kuratorių darbo, nuo surinkto dalyvaujančių menininkų kontingento. Visiems menininkams patarčiau kuo daugiau važiuoti į tokių parodų atidarymus, nes viena – nusiųsti darbą ir paskui gauti katalogą, ir visai kas kita, kai ten nuvažiuoji ir bendrauji su kolegomis, kurie irgi dalyvauja parodose. Taip užsimezga draugystės, įvairūs bendri projektai, gimsta naujų idėjų. Reikia turėti ir puoselėti savo kūrybos kryptį, ieškoti originalumo, individualumo, bet reikia išmanyti ir tai, kas vyksta pasaulyje. Aišku, galima tai daryti sėdint bibliotekoje, bet jeigu yra galimybė, daug kartų geriau pamatyti tuos dalykus gyvai negu reprodukcijose.

 

 

D.G. Jau turbūt banalu tekstilininkų klausti apie savotišką taikomosios dailės ribotumą ar archajiškumą (savotišką angažuotumą), kuris veikiausiai tėra įsivaizduojamas. Šiuolaikinė tekstilė labai dažnai griauna tokį įsivaizdavimą. Jūs priklausote jaunųjų tekstilininkų kartai, kuri tokią „buldozerių“ funkciją ir atlieka. Kaip jaučiatės būdama „griovėja“?

 

Neturiu tokio noro tą formą sušiuolaikinti. Svarbiausia yra idėja, kai pradedi ją plėtoti, supranti, jog tos priemonės yra reikalingos, kad visa tai būtų galima pateikti žiūrovams, taip savaime į tekstilę įsijungia ir vaizdo menas, ir fotografija. Iš tikrųjų ir „Baltų kandžių“ veikla žiūrovams net nesukeldavo abejonės, kad tai galėtų būti taikomosios dailės kūrinys. Šiuolaikinė tekstilė vis dažniau įtraukiama į vizualiojo meno gretas, nes ji jau senokai netekusi taikomojo pobūdžio. San Trope Europos moterų meno festivalyje tekstilė taip pat buvo priskirta prie vizualiųjų menų. Aš nesutinku dėl to ribotumo. Jau šiandien mes galime kalbėti apie tris tekstilės meno rūšis: taikomąją, dekoratyvinę ir neseniai užgimusią konceptualaus pobūdžio tekstilę. Ir turbūt kūrėjams reikėtų pasirinkti, kurioje srityje jie norėtų dirbti, kad būtų išvengta sumaišties, eklektizmo. Nors ir man pačiai yra tekę dirbti dekoratyvinės tekstilės srityje, kurti interjerus. „Vilniaus vartuose“ yra du restoranai, įrengti man padedant, ir tikrai dėl to nejaučiu jokios gėdos. Negalėčiau sakyti, kad tai yra žemiau nei kitos meno rūšys, tai yra tiesiog visai kas kita. Be abejo, postmodernizmo išjudinta meno samprata tekstilę pakeitė. Nukreipė ją į konceptualaus meno pusę. Labai dažnai šiuolaikinė tekstilė net neįvardijama kaip taikomojo meno sritis.

 

D.G. Archajiškumo (praeities) ir novatoriškumo (dabarties) sankirtos – fundamentalios temos, mėgstamos daugelio kūrėjų. Jūsų paroda „kaip tapti laimingam“ jas iš dalies gvildena. Žmogaus laimės paieškos amžinos ir turbūt nenutrūkstamos, kaip jas interpretuojate savo parodoje? Kokios intencijos lydi šias temas?

 

Aš naudoju labai archajišką ornamentą. Bandau rasti alternatyvą šiuolaikinei laiko sampratai. Visus šiuos dalykus, temas tarsi perleidžiu per savo prizmę, bandau subjektyviai išgyventi ir lygiai tą patį kviečiu daryti žiūrovus. Kai kam kilo minčių, kad parodoje aš jau tarsi pateikiu suformuluotą atsakymą, bet tai tik kvietimas tai padaryti patiems. Man buvo įdomu „lukštenti“ siūlų kamuolio simboliką, tradiciją, mus pasiekiančią ir iš pasakų, ir iš graikų mitų. Ėjimas paskui giją, prasmių „išlukštenimas“ – būties apmąstymo paralelė. Toje parodoje ornamentas fiksuojamas įvairių gamtos sezonų metu, šis veiksmas simbolizuoja žmogaus ir gamtos, kultūros ir natūros ryšį – tai dar viena mane labai dominanti linija. Tai naujos mano kūrybos temos.

 

D.G. Ačiū už pokalbį.

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės