Tekstai
Gabrielė Labanauskaitė. SUSAPNUOTAS INKLIUZAS:

“MoMa” (Modernaus meno muziejaus) ekspozicija Niujorke

2009-03-09

Šiuolaikinio meno muziejus „MoMa“ Niujorko Manhatano 53–iojoje gatvėje visada perpildytas lankytojų. Bet šįsyk jų ypač daug – penktadienį popiet įėjimas nemokamas ir tai pritraukia dar daugiau smalsuolių.

Atstovėjusi gerą pusvalandį kelis ratus pastatą apsivijusioje eilėje (kuri šiaip juda gana greitai – įėjimas kontroliuojamas tik tam, kad gautum bilietą su 00.00 dolerių sąskaita ir muziejaus darbuotojai žinotų tikslų lankytojų skaičių) pakliūnu į meno monstro vidų.

Pirmame aukšte – muzikos ir medijų salė, kurioje galima pasigrožėti „The Residents“ klipais ir Don Van Vliet menine kokybe trumpamaetražiam filmukui prilygstančia reklama savo paties (Captain Beefheart pseudonimu) leidžiamam albumui „Lick my Decals off, Baby“.

Greta – „Underkammer“ – keistenybių kabinetas, kuriame eksponuojami nuo XVI amžiaus surinkti mokslą ir meną jungiantys eksponatai – stebinančios figūros ir gyvūnai, mitologinės ir pasakų pabaisos, transformuotos bei įkūnytos Paul Klee, Dinos ir Jake Chapman, Rene Magritte ir simbolisto Odilon Redon darbuose. Mašinomis ir keistomis konstrukcijomis virtę žiogai, varlės, dvigalviai vyrai ir kitos keistenybės pradėti vertinti ir kaip meniniai objektai po 1924 m. siurrealistų manifesto, patikėjus, kad „marvellous is always beautiful“ (tai kas stebina, visada yra gražu).

Antrame muziejaus aukšte – dizaino ir architektūros ekspozicijos. Itin išsiskiria revoliucionieriaus George Lois fotografijos, 1962–1972 m. neatpažįstamai pakeitusios žurnalų dizainą. Fotografas viršelį išnaudojo ne kaip estetinio grožėjimosi žinomomis aktorėmis aikštelę, o provokacijai – juodaodžio Kalėdų senio nuotraukai (septintajame dešimtmetyje šokiravusiai „liberalią“ Ameriką), iš pomidorų skardinės mojuojančiam Andy Warholui, prezidentui Clintonui, žuvusių kare kareivių kapinių fone ir pan.

Kitoje, „Dreamland“ (Svajonių šalies) salėje pateikiamos nuo 1970–ųjų susiformavusios architektūrinės vizijos – stiklo ir metalo pastatų maketai, erdvinės konstrukcijos ir ryškiaspalviai ateities / svajonių šalį juosiantys augalai.

Trečiame muziejaus aukšte pasitinka kadaise Londono „Modern Tate“ muziejuje matyti Joseph Beuys ekspozicijos „Eurasia Syberian Symphony“ (Eurazijos Sibiro simfonija) veltų kostiumų ir kiškių eksponatai ir atskira sale pagerbtos Pablo Picasso skulptūros. Pirmoji jų buvo sukurta 1966 metais, kai pats Pablo jau buvo įpusėjęs devintą dešimtį. Kubistiniai moterų veidai nutiesia tiltą nuo primityvizmo iki tobulo skulptūrinio elemento ir jo visumos.

Tapybos salėje – amerikietiškai tradiciškai – Andy Warholo, Roy Lichtensteino, Marcel Duchampo ir kitų milijardinėmis sumomis aukcionuose įvertintų galerija: Schiele, Gogenas, Matissas, Kandinskis ir pan. Įdomu, ar kitoms galerijoms dar kas nors lieka? Nebent kaip olandai Amsterdame – atriboja savo nacionalinio pasididžiavimo Van Gogho šedevrus stora kinų turistų siena ir tokio jau niekur nebepajudinsi.

Akys raibsta, tačiau atmintis įjungia skepsio mygtuką – po visą pasaulį išmėtytus brolius ir seseris visgi maloniausia matyti vienoje vietoje, kai gali lyginti ankstesniąją kūrybą su vėlesniąja, analizuoti ir vienu apsilankymu atsiduoti tik vienam genijui, o ne blaškytis, mintyse sisteminant visą XX a. meno raidos chrestomatiją.

Na, iš tiesų „MoMa“ suteikia ir tokį šansą – dvi retrospektyvinės skirtingų menininkų parodos – vokiečio Ernst Ludwig Kirchnerio ir kataloniečio Salvadoro Dali.

Pirmoji – apskritai retai eksponuojama, o Niujorke - išvis pirmą kartą. Dauguma Kirchnerio darbų – iš vienišo dailininko gyvenimo periodo Berlyne, kuriame skurdi ir liūdna egzistencija dažniausiai vaizduojama per ryškiaspalvę prostitutės kasdienybės prizmę.

Salvadoro Dali paroda (viena dažniausiai keliaujančių) buvo išskirtinė betarpišku santykiu su kinu. Kaip žinia, iš pradžių Dali dirbo scenaristu kino studijoje, tad ir parodoje buvo demonstruojami pagal jo scenarijų sukurti filmukai, kai kuriuose jis pats ir vaidino. Nustebino kartais ir komiškas Dali vaidmuo – beveik Charlio Chaplino prototipas. Antra vertus, gal taip lengvai, kaip žonglierius kamuoliukus mėtantis, įvaizdžius formuojantis Dali yra visai ne tai, ką mes įsivaizduojame?

Beje, jei kam nors šios ekspozicijos pasirodytų perdaug „snobiškos“ ar atitinkančios aukšto meninio lygio, bet jau atsibodusį standartą, „MoMa“ gali pasiūlyti savo filialą, atokesniame rajone įsikūrusį augintinį dviprasmišku pavadinimu „MoMa P.S.1“. Be žinomos post scriptum reikšmės šios dvi raidės įkūnija ir amerikiečių mokyklos („Public School“) santrumpą.

Architektūriniu požiūriu provokuojančiame buvusios mokyklos pastate įsikūręs muziejus kasmet skelbia konkursą ne tik salėse rodomoms ekspozicijoms, bet ir savo kiemui pagyvinti – iš pasiūlytų nuo antro aukšto nuleidžiamų čiuožyklų ir geometrinių konstrukcijų ar „iš žemės“ išdygusių stiklo lelijų, įdomiausias kuratoriams pasirodė ir todėl buvo įgyvendintas „Gėlių kilimo“ projektas – betoniniai vazonai-cilindrai, sulipę vienas su kitu, nusidriekia nuo muziejaus stogo iki žemės.

Bet tai neapsiriboja tik dekoratyvine funkcija – taip sukuriama jauki ir progresyvi erdvė vakarėliams po atviru dangumi kiekvieną vasaros šeštadienį. Lengvabūdiška? Veikiau pragmatiška. Pasiklausyti kieme grojančių profesionalių DJ‘ų  ateina net ir tas jaunimėlis, kuris šiaip į muziejų neužsuktų. O čia už tą pačią bilieto kainą parodas peržiūri, geros muzikos išgirsta, o kitąsyk ir savo draugus atsitempia.

Tik įdomu, kodėl po šio gausaus eksperimentinių ir patikimai genialių „MoMa“ ekspozicijų gausybės rago besileidžiant eskalatoriumi iš penkto aukšto į gatvę ir atsitrenkus į lietaus lašų sieną, labiau esu linkusi patikėti netoliese kabančios reklamos užrašu: „Geriausias kūrėjas yra gamta“. 

Tekste panaudotos autorės nuotraukos.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės