Tekstai
D.Narkevičius: „Studentas jau nuo pirmosios studijų dienos yra laivas menininkas“

2009-01-20

D.NarkevičiusNacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Deimantas Narkevičius pirmąjį žingsnį rimtojoje tarptautinėje meno scenoje žengė 1997 metais, pakviestas į europinę šiuolaikinio meno bienalę „Manifesta2“ Liuksemburge. Paskui jis tris kartus savo kūrybą pristatė Venecijos bienalėje: 2001-aisiais atstovavo Lietuvai, 2003-iaisiais dalyvavo bendroje parodoje, o 2007-aisiais savo filmą demonstravo Slovėnijos paviljone surengtame skirtingų šalių menininkų projekte. 2001 metais D. Narkevičius pradėjo bendradarbiauti su „GB agency“ galerija Paryžiuje ir „Jan Mot“ galerija Briuselyje. Savo kūrybos parodų yra surengęs Vienos „Secessione“ (Austrija), Budapešte (Vengrija), dalyvavo Miunsterio skulptūrų projekte. Praėjusiais metais Amsterdame už laikotarpiui įtaką padariusią kūrybą D. Narkevičiui įteiktas vienas garbingiausių „Vincento van Gogho“ apdovanojimas. Šiuo metu Madride (Ispanija), prestižiniame Karalienės Sofijos muziejuje veikia išsami D.Narkevičiaus kūrybos paroda „Daugiabalsis gyvenimas“. Joje pristatoma beveik visa menininko filmografija, taip pat keli skulptūriniai darbai. „Kultūrpolis“ kalbėjosi su Nacionalinės premijos laureatu apie jo ir jo kartos kelią į pripažinimą, taip pat apie meninio lavinimo sistemos spragas.

K: Ką Jums reiškia gyvenamoji vieta? Ar ji teikia jėgų kurti?

DN: Niekada nebuvau prisirišęs prie konkrečios gyvenamosios vietos. Nuolat judėjau, vienoje vietoje išbūdavau ne ilgiau kaip keletą metų. Klajokliškas gyvenimas tęsiasi iki šiol, neatsižvelgiant į tai, kad darausi sėslesnis. Kelionės neišvengiamai tampa gyvenimo būdu. Jei kūrybos pradžia laikysime pirmąsias darbų parodas, tai jos sutapo su geopolitinėmis devyniasdešimtųjų permainomis. Šie pokyčiai, – išoriniai, ir vykę kiekvieno žmogaus viduje, – iki šiol buvo ir tebėra pagrindinis kūrybos šaltinis ir įkvėpimas.

K: Kokie to meto ženklai skatino kūrybą? Patriotinis entuziazmas?

DN: Patriotiniu entuziazmu, jo raiškos formomis labai nesižavėjau. Daugiatūkstantinės minios dainavimas įspūdžio nedarė, nors supratau, kad permainos turėjo pasiekti mases. Buvau skeptiškas ir manasis skepsis po poros metų pasiteisino. Dainavusieji pradėjo skaidytis, paaiškėjo, kad jokios vienybės nebūta. Išsaugoti ją reikia kur kas daugiau pastangų, nei susirinkti į Vingio parką. Visiems priimtinomis normomis grįsta valstybės idėja ėmė rastis tik praėjus dešimčiai penkiolikai metų.

Man svarbūs pokyčiai buvo galimybė keliauti ir laisvai reikšti idėjas. Po daugelio dešimtmečių tai buvo visiškai nauja. Trečiasis – laisva informacijos sklaida. Šios naujovės pakeitė kūrybos sąlygas. Vietinė tradicinė meno scena buvo uždara, nekritiška savo pačios atžvilgiu. Tokia ir išliko – nekomunikabili, negebanti kontaktuoti su išoriniu pasauliu, nesiejanti savęs su juo. Jau ir prieš dvidešimt metų ji nebuvo pajėgi kurti idėjas ir suvokti save.

Mano kartos menininkai Lietuvos dailės sceną pakeitė labiausiai. Žvelgdamas dvidešimt metų atgal, šioje meno srityje matau tokių pokyčių, kurie taip ir neįvyko kitose. Pavyzdžiui, vis dar diskutuojama, kas yra lietuviškas kinas ir nesugebama atsakyti į paprasčiausius klausimus. Dailės srityje tokie ginčai – kelių dešimtmečių praeitis. Savivokos lygmuo joje kur kas aukštesnis. Devyniasdešimtųjų pradžioje menininkai reagavo į socialinį, politinį kontekstą ir tai atsispindėjo jų kūryboje. Jų savikritiškumas buvo daug didesnis ir idėjų lygmenyje meną pakeitė labiau.

Kita vertus, ši „invazija“ labai sunkiai skynėsi kelią į edukacijos sferą. Vilniaus dailės akademija (VDA) pokyčius pasitiko nerangiai, gerokai vėluodama. Leisiu sau pasakyti, kad svarbiausia meno scenos figūra, Lietuvos dailės muziejaus direktorius (Romualdas Budrys – aut. past.) praėjusį dešimtmetį nuolat kartodavo, kad pokyčiai yra vienadieniai, „visos šitos instaliacijos“, anot jo, – bevertės. Jos, esą, išnyks ir liks tik amžinos vertybės, kurių jis, manau, net nesugebėtų įvardyti. Gal tas Valdovų rūmų fetišas?

Inertiška meno scena labai priešinosi, bet įsiveržimas buvo toks gilus ir svarbus, kad nusistovėjusios, nereformuotos meno institucijos nebedrįso ignoruoti tų meninės veiklos formų, kurios buvo konkurencingesnės tarptautinėje scenoje. Todėl 1990-ųjų pradžioje iškilę naujos kartos menininkai tapo ženklu, atstovaujančiu mūsų šaliai. Tie, kurie buvo laikomi autoritetais Lietuvoje, išorėje laikyti visiškais marginalais. Ir atvirkščiai – užsienyje pripažinti mūsų meno reiškiniai, šalyje suvokti kaip marginalija.

K: Kiek dabar jums aktualūs vidiniai Lietuvos meno, kultūros reiškiniai?

DN: Meno pasaulio susiskaidymas išliko iki dabar, bet man jis nebeįdomus – gaila laiko ir energijos. Mūsų kartos diegtos meno tradicijos įsitvirtino prieš penketą šešetą metų. Tačiau meninis švietimas, lavinimas dar ir šiandien yra prastos būklės. Ne todėl, kad ten dirbtų netinkami žmonės. Jie turi ką pasakyti, patys yra neblogi menininkai. Tačiau akademijos struktūra yra lyg ištraukta iš XIX amžiaus vidurio, negyvybinga, atgrasi. VDA dėstytojai ir studentai nėra vieninga bendruomenė. Tarp jų egzistuoja pernelyg didelė takoskyra. Jie tarsi gyvena skirtingose epochose.

Meno švietimo pokyčiai yra beveik neįmanomi be struktūrinių permainų. Pakviesti žinomą užsienietį meno teoretiką, lektorių – nėra sunku. Tačiau VDA vadovaujantys žmonės greičiausiai neturėtų apie ką su juo kalbėti. Kyla klausimas, kodėl tokie žmonės vadovauja akademijai? Taip yra, nors manęs tai nebedomina. Su akademija nesu susijęs.

K: Kokios priemonės galėtų atnaujinti meninio švietimo sritį?

DN: Švietimas privalo būti atviras. Jame turėtų darbuotis neksenofobiški, svečiose šalyse patirties įgiję žmonės. Nuostata, kad nacionalinė mokykla privalo perteikti tradiciją, yra ir gera, ir bloga. Tradicijos yra įšaldytos ir nebeatsinaujina. Svarbiausia panaikinti mano minėtą takoskyrą. Dėstytojai visiems laikams turėtų įsisąmoninti štai ką: studentas jau nuo pirmosios studijų dienos yra laivas menininkas.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės