Tekstai
Goda Giedraitytė. Jaunieji kūrėjai: tarp saviraiškos paieškų ir profesionalumo

Kovo 1–24 dienomis uostamiestyje veikė paroda „JCE. Klaipėda 2013“, kurioje pristatyti 20 geriausių atrankinio turo autorių kūriniai, tarp jų ir šešių finalininkų, dalyvausiančių „Jaunųjų Europos kūrėjų“ 2013–2015 m. bienalėje.

Penktoji atranka

Penktoji Lietuvos menininkų atranka „Jaunųjų Europos kūrėjų“ parodai dalyvių gausa buvo mažesnė nei pernykštė.

Sulaukta 80 paraiškų, iš kurių komisijos narių (menininkės ir kuratorės Neringos Bumblienės, meno kritikių Danutės Gambickaitės ir G.Giedraitytės,  Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vadovo ir meno kritiko Vytauto Michelkevičiaus bei fotomenininko Gyčio Skudžinsko) verdiktu atrinktas 21 autorius, kurių darbai pristatyti KKKC (tiesa, vienas autorius dėl svarių priežasčių parodoje dalyvauti negalėjo). Ši paroda – tai dar vienas žingsnis arčiau laimingojo šešeto, kuris dvejus metus atstovaus Lietuvai Europos šalių bienalėje „Jaunieji Europos kūrėjai“. Komisijos narių balsų dauguma šešetas buvo atrinktas ir paskelbtas parodos atidarymo metu, bet juos įvardinsime kiek vėliau, o šiuokart pasižvalgykime po ekspozicijos sales.

Šiųmetėje atrankos parodoje dominavo instaliacijos (J.Aničas, J.Kyzikaitė, A.Svilys, G.Tamošiūnaitė „Sniegas, vėjas, dūmai ir burbulai“, M.Vegys, B.Gediminaitė „Šviesos dialogas IV“), audiovizualiniai kūriniai (E.Daugėlaitė, V.Stasiulytė) ir objektai (R.Sereikaitė, M.Martišius „1999”, M.Ivanova, A.Kišonaitė „Lūpdažis milžinas“). Šiuolaikinio meno medijų spektrą papildė R.Butkutės videoprojektas, V.Novickio ir V.Tamoševičiūtės performansai ir/ar jų dokumentacija, T.Šarūno ir V.Samulionytės fotografija. Priešingai ankstesnėms parodoms klasikinėms medijoms atstovavo vos trys autoriai, o ir tie patys permąstė įprastą tapybos (A.Danusevičius) ar grafikos (M.Micevičiūtė, J.Kairienė) plastiką, pasiūlydami naujų raiškos ar turinio suvokimo galimybių.

Gvildena aktualijas

Konceptualus kūrinių bagažas šįkart nenustebino – dauguma autorių gvildena jau kelis dešimtmečius aktualią problematiką: atsigręžiama į socialiai opią moters ar vyro statusą bendruomenėje, vartotojiškos visuomenės kataklizmus, urbanistinės erdvės ir gamtos santykio diskursą, asmeninių prisiminimų ar tapatybės paieškas. 

Pastarąją šmaikščiai gvildena Tadas Šarūnas savo 2011 m. fotografijų cikle „Šturmuotojas“. Teigdamas, kad „Lietuvą vis dar kamuoja didžiojo priešininko ilgesys“, autorius sugretina erdvės ir laiko prasme nesusietinus segmentus: romantišką Lietuvos peizažą ir fantastikos filmų herojų. Grakščiai pozuodamas reikšmingų Lietuvos tapatybei vietovaizdžių, nužymėtų nuožmiais išlikimo mūšiais, fone (Trakų Galvės ežeras, Kernavės piliakalniai ir pan.), pseudoherojus koduoja žinią apie šiandien „nebeapčiuopiamą, dažniausiai mažai pažintų idėjų ar informacijos srautų pavidalu pasireiškiantį“ priešą.

Lietuviškosios tapatybės ir vartotojiškos visuomenės simbolių dermę kvestionuoja ir Jolanta Kyzikaitė instaliacijoje „Šiaudų sodai“. Tradicinio lietuvių švenčių atributo medžiagą pakeisdama plastiku, autorė kviečia diskutuoti, ar dar išliko tradicinių švenčių esmė, o gal tik „blizgančioji” jų pusė: dovanų pirkimas, namų puošimas „dėl grožio“ ir kt.

Vyro tapatybės ir statuso temą gvildena Adomas Danusevičius paveiksle „Kamufliažinis vyriškumas“. Autorius byloja apie įvairias vyrų patirtis, kai maskuotė tampa priemone pritapti, siekiant išlikti nustatytas normas griežtai saugančioje visuomenėje. Socialinių vaidmenų ir ritualų svarbą (tik jau Rytų kultūrose) analizuoja ir Vilma Samulionytė fotografijų serijoje „Kosha“. Fiksuodama tuščią Saudo Arabijoje kosha vadinamą sceną ir nuotakos sostą, kuriame ji sėdi savo vestuvių dieną, menininkė kvestionuoja moters vaidmenį visuomenėje, nulemtą jos prigimtinės lyties. Antra vertus, tuštumos estetika fotografijose leidžia išryškinti kompozicijos tektoniką, sukoncentruoti žvilgsnį į detales, atskleidžiančias „visuomenės ritualus, vertybes, kultūrą, skonį”.

Atsigręžė į gamtą

Raimondos Sereikaitės objekte „Trimitas“ regime urbanistinės architektūros detalės transformaciją, kai industrinėms medžiagoms priešpastatomas tekstilinis audinys pabrėžia objekto nefunkcionalumą ir paverčia jį butaforija. Nuolatinį urbanistinės erdvės ir gamtos santykio diskursą analizuoja ir Rūtos Butkutės videokūrinys (arba, anot autorės, „skulptūrinis filmas“) „Building 403 & Tree 187“. 

Vienintelė parodos klaipėdietė Evelina Daugėlaitė taip pat atsigręžė į gamtą. Kūrinyje „Rustle“ ji sugretino tradicinio patefono principą ir šiuolaikines kompiuterines technologijas, siekdama „išgroti“ medžio šnabždesius. Audiovizualinį sprendimą praeities atgaivinimo tikslams pasitelkė ir Vidmina Stasiulytė kūrinyje „The memory of smell“. Per kepimo garsų traškesį autorė bando sužadinti žiūrovo jusles ir individualius prisiminimus.

Vaikystės reminiscencijomis, kai gamtos pasaulis skendėjo mistiškos ir efemeriškos būties verpete, ataidi ir poetiška Andriaus Svilio instaliacija „Tas“. Savotiškoje Rytų haiku estetikoje sustingęs kūrinys, kur citatos virsta gyvenimo nuorodomis, o užslėptas kūrinio turinys atsiskleidžia žiūrovų pasąmonėje.

Jono Aničo instaliacija „Be pavadinimo“, sukurta iš rastų objektų (šviestuvai, laikraščiai, iš vielinio tinklo ir durpių sukurpta „čiupakabros“ iškamša), yra savotiškas šiuolaikinės visuomenės gyvenseną atspindintis natiurmortas. Klasikinės „sustabdytos akimirkos” meno kūriniuose definiciją kvestionuoja ir Vladislavo Novickio kūrinys „Be pavadinimo (dviratis)“. Kūrinyje, kurį sudaro imituotą avariją patyręs dviratis ir gyvas žmogus, performatyvų veiksmą keičia žmogaus nejudumas, kuriantis statiško vaizdo įspūdį ir patirtį.

Išrinko šešetuką

Tradicinę grafikos technikos meistrystę parodoje demonstravo Monika Micevičiūtė serijoje „Žaidimų aikštelė“. Ir nors vizualinio vaizdinio kitimo aspektas intrigavo, bet ciklui pritrūko ekspresyvaus „kabliuko“. Pastarąjį, pasitelkdama formatą, spalvą ir „keistoką“ siužetų sugretinimą, atrado Joana Kairienė cikle „Nebeaktualus portretas“.

Mindaugas Vegys pasiūlė kontroversišką primityviai vaikišką kūrinio „Laisvam menininkui irgi reikia šlovės“ sprendimą. Kiek „nunešiota“ pasirodė Martos Ivanovos feministinė „intriga“ kūrinyje „1/1. Vienas iš vieno“, o performatyviai Vaidos Tamoševičiūtės dokumentacijai „Kasdienybės ritualai“ pritrūko gyvo vaizdo svorio. Pernelyg supaprastinta instaliacijos raiška moters problematiką paliko „už kadro“.

Apibendrinant, atrankinė „Jaunųjų Europos kūrėjų“ paroda leidžia identifikuoti, kuo gyvena jaunieji Lietuvos menininkai, pažinti jų plastinę ir ideologinę įvairovę. O tai visuomet įdomu, ypač vertinant iš ilgalaikės perspektyvos. Tiesa, pabaigoje, kaip ir žadėta, reiktų paminėti „laimingąjį šešetą“. Taigi, 2013–2015 m. bienalėje Lietuvai atstovaus T.Šarūno ir V.Samulionytės fotografijos, J.Aničo ir A.Svilio instaliacijos, R.Sereikaitės objektas ir R.Butkutės videofilmas.  

Apie JCE bienalę

„Jaunieji Europos kūrėjai“ (JCE) – tai tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė, jungtinis šalių partnerių projektas, skirtas jaunųjų menininkų (iki 35 m.) kūrybos pristatymui ir administruojamas Montružo miesto Prancūzijoje. Pagrindinis bienalės tikslas – pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas bei suteikti galimybę jauniesiems kūrėjams pradėti savo tarptautinę karjerą. Kartu  tai – reikšmingas šalies kūrybinio potencialo pristatymas bei pažintis su kitų valstybių jaunaisiais kūrėjais. Šiuo metu bienalėje dalyvauja 10 šalių: Austrija, Ispanija, Italija, Lietuva, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Vengrija ir Vokietija. Šalys partnerės turi teisę bienalėje pristatyti po 6 autorius, kurių darbai aplankys visų šalių partnerių ekspozicines erdves. Klaipėdos miestas šio projekto partneriu tapo 2006 m. Nuo tada bienalėje pristatyta 40 Lietuvos jaunųjų menininkų.

Vytauto Petriko nuotr.

„Klaipėda“ / meno leidinys „Durys“, 2013 03 28

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės