Tekstai
Rita Bočiulytė. Malonę praradę švedai ieško išeičių šiuolaikiniame mene

2013-02-01

Pateikta kaip didžiausias kada nors Lietuvoje buvęs šiuolaikinio švedų meno pristatymas, Klaipėdoje atidaryta paroda „Falling from Grace“ („Malonę praradusieji“).

Sukėlė abejonių

Parodos "Falling from Grace" kuratorius Martin Schibli

Iš tikrųjų švedų menui atstovauja Kalmaro šiuolaikinio meno centras ir šio projekto kuratorius Martinas Schibli’s, surinkęs jam tokius autorius ir kūrinius, kokius sugebėjo ir finansiškai išgalėjo. Tai visuomet daug priklauso nuo projekto kuratoriaus skonio, kompetencijos, ryšių, gautų lėšų. Šiuosyk projekto pristatymui Klaipėdoje talkino Švedijos ambasada Lietuvoje, į vernisažą buvo atvykusi pati ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin.

Parodoje dalyvauja jaunieji švedų menininkai Conny Blom, Kalle Brolin, Nadine Byrne, Alba S Enström, Klas Eriksson, Karin Hasselberg, Gustav Hellberg, Calle Holck, Johanna Karlin, Elin Magnusson, Kristina Müntzing, Magdalena Nordin feat. Sara-Vide Ericson, Astrid Nylander, Magnus Petersson, Daniel Segerberg ir Ninia Sverdrup.

Jų ekspozicijoje, kuri užima visus Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmus, dominuoja videomenas, instaliacijos ir piešiniai (parodos kuratorius tai vadina tapyba), taip pat esama fotografijų. Vieni darbai susiję su žmonėmis, jų prisiminimais, tapatumu (M.Petersson vaizdai iš serijų „Užantspauduota“ ir „Archipelagas“). Jie – su emociniais atspalviais. Kiti sietini su asmens identitetu, propaguoja feministines idėjas (E.Magnusson videodarbas „Kova“). Treti autoriai susitelkė ties socialine kritika – anot kuratoriaus, tai spyris švedų gerovės sistemai (C.Blom „Namai, mieli namučiai“, K.Brolin „Gilumos vaizdai“). Esama videodarbų, kurie pilni lėto tekėjimo – poetinis procesas priešpastatomas greitam gyvenimo būdui (N.Sverdrup videodarbas „Urbanistinė scena: įėjimas“). Kiti charakterizuoja švedų menininkų siekį kurti viešąsias erdves (J.Karlin kartono instaliacija ir videoprojekcija „Tarp logiškos abstrakcijos ir kitų erdvių“)...


Conny Blom kūrinys "Namai, mieli namučiai"

Nors pristatydamas šį meno projektą jo kuratorius tvirtino, jog tai jaunosios, tarptautinėje meno arenoje jau išgarsėjusios Švedijos menininkų kartos menas, sunku patikėti, kad jis atspindi visos šalies potencialą šioje srityje. Jei taip, tai liūdna. Abejonių nekiltų, jei analizuodami parodos temą – išgirtosios socialinės Švedijos gerovės įtaką dabartinės kartos gyvenimo būdui ir laisvam pasirinkimui – autoriai nertų į pačias šiuolaikinio meno gelmes. Bet švedų ekspozicijoje dažnas čionykštis meno gerbėjas pasigedo įdomesnių minties judesių, net amato įvaldymo (pvz., kilo abejonių, ar menininkai, pateikę pieštų/tapytų „popierinių kūrinių instaliacijas“, išvis mokėsi piešti).

Braidant seklumoje

Didžiulis kontrastas po neseniai tose pačiose KKKC parodinėse erdvėse veikusios lietuvių ir prancūzų menininkų parodos prestižo tema. Ten išties buvo konceptualu ir stipru, intrigavo rinktiniai autoriai ir jų meno kūriniai, atskleista ir įvairiapusiškai pagvildenta tema. Betgi projektas projektui nelygu.


Alba S Enström piešinių instaliacijos fragmentas “Meilė išlaikys mus kartu II“

Šiuosyk tenka braidyti seklumoje, ieškant pateisinimo tam, ką matai. Vienas kitas emocijos blyksnis, įdomesnis socialinės problemos rakursas – ir viskas. Jeigu šis projektas, kaip teigė jo kuratorius  M.Schibli’s, pristato naujausias Švedijos šiuolaikinio meno tendencijas, tai jos kelia nuobodulį. Jei toks teiginys – tik „piarui“, tai kas čia ką gali apgauti? Juk ateisim – ir pamatysim. Dėl vieno kuratorius turbūt teisus. Jo žodžiais, šiuo metu kuriantys švedų menininkai jaučiasi savotiška lūžio karta, nes palyginti su ankstesnėmis kartomis, kurios akcentavo ir mėgavosi „švediškojo socializmo“ modeliu, dabartinė yra patekusi į savotišką vakuumą, kai dėl kultūrinės ir socialinės globalizacijos minėtas modelis nebeveikia. Autoriai savo kūrinių koncepcijas bando „patikrinti“ skirtingu lygmeniu – socialiniuose, politiniuose, kultūriniuose kontekstuose. Bėda tik, kad meno čia labai mažai. To paties šiuolaikinio, vadinasi, konceptualaus, penimo originaliomis idėjomis. Ir, ko gero, Švedijos šiuolaikinis menas dėl to nekaltas. Apskritai neaišku, kur eina visas šiuolaikinis menas. Jis tarsi atsidūręs kryžkelėje – nežinia, kur pasuks. Bet kartos lūžis – akivaizdus.


Alba S Enström piešinių instaliacijos fragmentas “Meilė išlaikys mus kartu II“

Tarp kitko, bent jau sprendžiant iš to paties M.Schibli’o paskaitos ir per ją rodytų skaidrių, taip pat pačioje Švedijoje gyvai matytų šiuolaikinio meno projektų, švedai irgi turi ką pristatyti, permąstyti ir net kuo pasigirti šiuolaikiniame mene. O jų aimanos dėl socialinės gerovės griūties lietuviams paprasčiausiai nesuprantamos. Dažnas per vernisažą pagalvojome – lai pagyvena jie mūsų šalyje, pabūna mūsų kailyje...

Iššūkio simboliai?

Kita vertus, užjauskime savo artimą. Per vernisažą M.Schibli’s pasakojo, kad jam šios po Europą keliaujančios parodos idėja ir „Praradusiųjų malonę“ pavadinimas toptelėjo skaitant laikraščius. Ten buvo pateikta statistika, kad jaunoji karta Švedijoje gyvens daug blogiau nei jų tėvai. „Tai daug ką pasako apie mūsų šalies socialinės gerovės įvaizdį, – mano kuratorius. – Jei geresnis gyvenimas neįmanomas, tai – iššūkis šaliai ir atsiranda poreikis ieškoti būdų, kaip išlikti šiame pasaulyje. Švedija tampa globali. Vienas iš būdų suprasti ją kaip šalį – meno požiūris. Šie dailininkai – iššūkio simboliai. Išlikimo simboliai. Paprašiau, kad jie savo darbais šioje parodoje parodytų mums išlikimo būdus ir kelius. Autoriai pristato šiuolaikinį švedų meną ir galbūt atsako į klausimą, kaip elgtis šiuolaikinėje situacijoje. (Vienas iš atsakymų galėtų būti kad ir A. S Enström instaliacija, teigianti, jog „Meilė išlaikys mus kartu“ – aut. past.) Be to, jie paliečia ir požiūrio į menininką šiame pasaulyje klausimą.“


Daniel Segerberg instaliacija “Svetainė"

„Tai proga kartų diskusijai apie meną, kaip „perkrauti“ šiuolaikinį meną“, – trumpai apibūdino parodą jos viešnagę Lietuvos uostamiestyje organizavusio Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Grupė parodos autorių savaitę viešėjo Klaipėdoje, rengdami ekspoziciją. Čia atsirado ir vienas įdomesnių jos eksponatų, sulaukusių gyvos publikos reakcijos, – C.Holck videofilmas „Vargšas Čarlis“, sukurtas dalyvaujant klaipėdiečiams kinomanams Arūnui Eimuliui, Mariui Plečkaičiui, Pauliui Kliševičiui, Mindaugui Valiukui ir kitiems. Jei kitam švedui – D.Segerberg konstruojant senų baldų, surinktų iš įvairių uostamiesčio socialinių įstaigų, kompoziciją būtų dalyvavę klaipėdiečiai menininkai, kas žino, gal ji būtų virtusi iškalbinga instaliacija-monstru, o ne šiaip griuvenų krūva vidury parodų salės...


Calle Holck projekto “Menininkas yra miręs” fragmentas 

Betgi nebūkime tokie kategoriški. Šiuolaikinį meną ir menininkus reikia suprasti. Bent pasistengti. Anot parodos atidarymą savo apsilankymu pagerbusio Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko, „Klaipėda – atviras miestas. Ji atvira ir šiuolaikiniam menui, kuris ne visada ir ne visur vienodai vertinamas. Klaipėda puoselėja liberalias vertybes ir yra atvira iššūkiams, kurie kitur galbūt vertinami priešingai“. Meras kvietė be išankstinės nuostatos vertinti ir pabandyti suprasti šį meną. „Klaipėda vis labiau įsitvirtina kaip vieta, kur šiuolaikinis menas sutinkamas palankiai ir atiduodamas žiūrovų vertinimui. Nebijokime prisipažinti, kad kažko nesuprantam, kad mums kažkas per drąsu. Bijokime išeiti abejingi“, – sakė meras.

Prisipažinsiu, „Praradusieji malonę“ manęs neįtikino. Nei drąsos, nei iššūkių ten nepamačiau, tik kalbas apie tai girdėjau. Betgi ne pirmas kartas, kai žodžiai nesutampa su darbais. Ir tai labai šiuolaikiška. Tačiau kuo čia dėtas menas?


Johanna Karlin instaliacijos "Tarp logiškos abstrakcijos ir kitų erdvių" fragmentas

Tema diskusijai

Ignas Kazakevičius, menotyrininkas

Kurstant parodines diskusijas, galima paklausti ir taip: kodėl menininkai kuria „skurdų“ meną visais požiūriais? Tarsi be didelių tikslų ir idėjų, reflektuodami kasdienį gyvenimą. Kodėl išnyksta riba tarp meno tyrimo, kasdienės veiklos ir paties meno? Kokia misija tuomet lieka menui? Taip pat – kodėl naudojamos itin paprastos išraiškos priemonės ir jos naudojamos itin paprastai, gana primityviai? Ypač šiais laikais, kai įmanomos pačios įvairiausios.

Švedai šiuo atveju – ne išimtis, o tik taisyklės patvirtinimas. Be abejo, tai ir nuo kuratoriaus priklauso. Manyčiau, kad šioji paroda laikytina tipišku „mainstreamu“ visais atžvilgiais – tiek formaliuoju, tiek koncepciniu.


Ekspozicijos fragmentas 

Problema vertinant parodas dažniausiai atsiranda todėl, kad mes reaguojame į vizualius ir koncepcinius meno pokyčius, remdamiesi vertinimo kriterijais, išmoktais prieš daugelį metų. Betgi menas šiais laikais kinta kaip „mobiliakų“ ir kompiuterinės technologijos, ir labai sparčiai kinta. (Juk keista būtų vertinti laišką ir mobiliojo telefono SMS principą, remiantis taisyklingos gramatikos taisyklėmis. SMS turi savo stilių ir žargoną.) Dabar pasikeitė ne tik meno formos ir „formatai“, kūrybinės taktikos ir strategijos, bet ir vertinimas, požiūrio taškai. Ir viskas keičiasi labai greitai. Tarkime, nuo 1990 iki 2010 m. šiuolaikinis menas išgyveno kokius tris rimtus posūkius. Ir negalima lyginti modernizmo standartų, kurių dar laikosi Klaipėda, su šiuolaikinėmis tendencijomis. Tai būtų tas pats, kaip lyginti tenisą ir boksą, krepšinį ir penkiakovę (tiek individualios sporto šakos, tiek sporto šakos struktūros taškų skaičiavimo atžvilgiu). Arba hebrajų ir kinų kalbas, jų gramatiką ir fonetiką.

Todėl šiuo metu klausimas „kodėl“ yra aktualesnis nei „kaip“. Kai menininkai, organizatoriai, prodiuseriai, mecenatai atsakys į klausimą „kodėl – kur mes einame“, jie imsis klausimo „kaip tai padaryti ir kaip vizualizuoti“. Tuomet ir rasis dar viena paralelinė visata arba nauja meno forma, ar stilius ir pan. Bet negarantuoju, kad jis visiems patiks.

Taigi vertinant reikėtų lyginti tos pačios „svorio kategorijos“ objektus, blogiau ir geriau pavykusias parodas. „Falling from Grace“ galbūt galima palyginti su „Prestižu“, nes čia operuojama socialine sąvoka. Kas daro meną „geru“ – kodėl? Bet „Prestižo“ atveju mes nelindome į meno „gaminimo“, „užbrendinimo“ mechanizmą, tiesiog klausėme – ar „prestižinis“ yra gerai, kaip jaučiasi menininkas juo būdamas arba nebūdamas. Ir stengėmės parodyti, kaip lipdoma prestižo kaukė. Čia – ir ministro pakvietimas, ir pasaulinio lygio kuratoriaus N.Bourriaud pakvietimas į Klaipedą, ir taip laukiamo „išrišimo, triuko atskleidimo“ nedavimas publikai, kuri taip troško susitikimo su N.Bourriaud ir iš jo teišgirdo porą abstrakčių frazių.

O švedai pasiėmė globalią kartos temą ir stengėsi ją suvaldyti... Kaip pavyko – jau kitas klausimas.

Nerijaus Jankausko / KKKC nuotr.

„Klaipėda“, 2013 m. sausio 31 d. / meno leidinys „Durys“, Nr. 1(211)

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės