Tekstai
Vidas Poškus. Prestižas ir / ar „mainstrymas“? Baigiamosios pastabos

2012-10-26

Paroda „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ – tai trijų kuratorių surengta Lietuvos ir Prancūzijos menininkų šiuolaikinio meno ekspozicija, rugsėjo 28 – lapkričio 25 dienomis veikianti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

D.Burenas. Apskritimai ant sienos

Lietuvišką parodos dalį kuravo Ignas Kazakevičius* ir šių eilučių autorius, prancūziškąją – Paryžiuje šiuo metu gyvenanti Julija Čistiakova. Vieną iš galimų prestižo suvokimo koncepcijų šiam projektui parašyti buvo pakviestas žymus meno teoretikas ir kuratorius, vienas šiuolaikinio meno centro Paryžiuje Palais de Tokyo įkūrėjų ir vadovų, knygų „Relational Aesthetics“ (2002), „Postproduction: Culture as Screenplay: How Art Reprograms the World“ (2002), „Altermodern“ (2009) autorius Nicolas Bourriaud.

Dekoduoti ir dekonstruoti

W.Almendra. Betono sodai, 2010"Dekoduoti ir dekonstruoti prestižą – štai koks šiandienos meno programinis elementas. Kaip menas gali panaudoti šią sąvoką, pasakodamas apie pasaulį, kuriame gyvename? Ieškant atsakymo reikia grįžti prie prestižo socialinės ir istorinės dimensijos, t.y. iliuzijos galios, kuria remiasi socialiniai mechanizmai. Kolektyvinius burtus kritiškoji teorija pavadino fantasmagorija. Tai kitas idealo pavadinimas, kuriam oponuoja materialistinis ir kritiškas mąstymas. Kova prieš modernųjį, paskui postmodernistinį meną, prieš meninės praktikos idealizavimo procesus veda prie mąstymo apie mūšį prieš ideologines kerėjimų jėgas, kurios sustato individus ir grupes į „vietas“. Tokiam veikimui reikia variklio: idealo, kitaip vadinamo „ideologine iliuzija“, kuri nustato normas tvirtiems diskursyviniams ramsčiams.

Štai kodėl stipriausios meninės praktikos, labiausiai jaudinantys meno kūriniai visada turi anormalumo koeficientą. Michelis Foucault savo darbuose apie beprotybę ir seksualumą atskleidė, kad kiekviena tema susiduria su normos veikme tiek mokėjimo, tiek galios srityje. Suvokti temą pažodžiui reiškia būti „pavergtam“, t.y. priklausyti normatyvinių priemonių homogeniškam ir nuolatiniam tinklui, kuriame mes evoliucionuojame. Louisas Althusseris ideologinės interpeliacijos mechanizmus iškodavo taip: „ideologijos tema“ verčia atsisukti, tarsi išgirdus policininko švilpuką. Meno tema, savaime suprantama, priklauso „aktualijai“ (Foucault), kitaip tariant, savo laikui. Jos ryšys su norma apibūdinamas taip: menininkas yra anormalumo inžinierius, kuris evoliucionuoja socialinėje fantasmagorijoje, bet problematizuoja savo priklausymą duotajai visuomenei, priversdamas veikti savo savotiškumą, prieštaraudamas įstatymams, taisyklėms, konvencijoms, įpročiams, papročiams ir riboms“. (N.Bourriaud, iš parodai parašyto esė „Prestižas ir fantasmagorija“).

Visi nori būti prestižiniai

Prestižo sąvoką įmanoma suprasti ir interpretuoti keliomis, kartais, regis, viena kitai prieštaraujančiomis reikšmėmis. Paprastai prestižu yra vertinama kokio nors asmens ar reiškinio reputacija (pavyzdžiui, „prestižinis apdovanojimas“), nusakomas socialinis ar kultūrinis reiškinio aspektas („prestižinis darbas“, „prestižinė salė“). Ekonomikos moksle ir finansų teorijoje prestižu apibūdinama prekybiniuose sandėriuose egzistuojanti suma, kai sumokėta kaina viršija įsigyto turto vertę, bet iš jo ateityje tikimasi gauti ekonominės naudos. Prestižą galima suvokti ir remiantis tokio pat pavadinimo Christopherio Priesto romano bei pagal jį režisieriaus Christopherio Nolano sukurto filmo versijomis, savo ruožtu padiktuotomis šou magijos principų. Pagal jas prestižu apibrėžiamas trečiasis, galutinis iliuzionisto atliekamas veiksmas, kai sudėliojami visi taškai ant „i“, o suglumusi auditorija spėlioja, kaip tai vis dėlto atsitiko.

S&P Stanikai. Paskutinė karalienės diena, 2012

Nebegaliu pasakyti, kodėl parodos pavadinime ūmai atsirado „Prestižo“ terminas. Pradžioje jo lyg ir neturėjo būti. Pradžioje sąmonėje ir konceptualioje erdvėje (t.y. ne tik kompiuteriuose, internete, bet ir maigančiųjų mygtukus galvose) klaidžiojo įpareigojantis, brutalus ir tiesmukas „mainstrymo“ žodis. Kas yra „mainstrymas“? „Mainstrymas“ mene tai yra tos visos dominuojančios tendencijos, grubiai tariant – mada. Tai, kas yra paklausu ir ne-nuodinga. Tai, kas neverčia sukti smegeninės ir jaudintis dėl iššūkių, naujovių, vertybių (estetinių, o kartais ir etinių) perkainojimo. Patys (mes, kuratoriai) žinojome, kad jeigu stengsimės suburti menininkus po „mainstrymo“ vėliava, gali nieko ir neišeiti... Juk niekas (arba retas) norės atstovauti „mainstrymui“. Visi nori būti prestižiniai. Taip, taip – visi. Nes visi mes norime atrodyti gražesni, geresni, labiau sušukuoti ir respektabilūs***. Tad  čia ir buvo optinė bei konceptuali apgaulė – sušukti „Prestižas!“, pagalvoti apie „mainstrymą“ ir tyliai sau pakikenti tarpusavyje.

C.Fontaine’as. Be pavadinimo, 2012Laiku ir pagrįsta

Kitas dalykas – ir tai yra mano asmeninė, mano labai subjektyvi nuomonė – prancūzų menininkai nebuvo nei geresni, nei blogesni. Jie tiesiog buvo tokie. Ir iš tikrųjų – čia buvo teisūs ir N.Bourriaud, ir kiti kolegos, kurie sakė, kad mene toks dalykas kaip „prestižas“ neegzistuoja, kad tai metodologiškai ydinga sąvoka, kad tai pasenęs, naftalinu dvelkiantis teiginys.

Bet, kaip sakiau anksčiau, taip sakyčiau ir dabar – į prestižą kaip fenomeną galima žiūrėti įvairiausiais rakursais. 1) Galima daryti taip, kokiu būdu ir buvo surinkta (J.Čistiakovos nuopelnas) prancūziškoji kolekcija – prestižą analizuojant literatūriškai, atsispiriant nuo prancūzakalbėje aplinkoje priimtinesnės prestižo (prestige) – kaip vieno iš iliuzionistinio triuko – momentų reikšmės. 2) Buvo galima žiūrėti į prestižą kaip socialinę kategoriją (tai ir buvo atlikta lietuviškoje parodos dalyje), pamatuotai ar nepamatuotai nagrinėjant menininkų reputaciją. Tiesiog vizualiai pasvarstyti (suteikti peno tokiems apmąstymams), ar pripažinti menininkai yra tinkamos iliustracijos sėkmės istorijoms? Manau, kad taip. Šį dalyką atskleidė jau ir pats parodos atidarymas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, į kurį suplūdo minios žiūrovų (ne tik iš uostamiesčio, bet ir kitų Lietuvos vietų), apsilankė pats miesto meras, kultūros ministras, prancūzų kultūros atašė. Argi tai ne prestižas?

K.Inčiūraitė. Veteranės, 2007

Manau, kad iškeldami gana pretenzingą ir ne visai korektišką sąvoką, kaip vienos parodos, vieno projekto, kuriame dalyvauja dvi skirtingos patirtys (prancūziška ir lietuviška), mes, kuratoriai, užkabinome pakankamai aktualų klausimą. Galbūt prancūzų kolegoms visa tai gali atrodyti  neargumentuota, tačiau mums, žvelgiantiems iš lietuviškos pusės, prestižo ir su šia sąvoka bei jos aspektais susijusių problemų iškėlimas yra laiku ir pagrįstas. Nepagražindami situacijos žvelgiame realybei tiesiai į jos išplėstas akis.

Siekta diskusijos, bet...

Iš tikrųjų, jeigu reikėtų be jokios autoironijos prisipažinti, ko siekiau kaip kuratorius visu šiuo sumanymu, pasakyčiau, kad norėjosi diskusijos.

Ž.Kempinas. Fontanas, 2011

Prancūziškoji dalis šiuo atveju būtų buvusi antraeilė, daugiau kaip jaukas, kaip saldusis torto sluoksnis (N.Bourriaud tokiu atveju atliktų šokoladinės ar kreminės gėlytės pačioje viršūnėje vaidmenį) – tiesiog jie būtų kaip tam tikras dekoras ir ornamentas, kaip jaukas patikliam bei patyrusiam žiūrovui pritraukti. O pati renginio „mėsa“ slypėtų lietuviškoje dalyje. Norėjosi išgirsti nuostabos, pasipiktinimo šūksnius, pritariamą murmesį dėl „prestižinių“ lietuvių autorių. Norėjosi išgirsti rimtų ir retorinių klausimų: „O kodėl čia nebuvo įtrauktas Jonas arba Onutė?“****.

P.Bismuthas. Be pavadinimo, 2010

To nebuvo. Visi lyg ir pritarė, kad Šarūnas Sauka, kuris yra visuotinai žinomas, neabejotinai atstovauja lietuviškam, tautiniam prestižui, tačiau vargu ar dažnas prestižiniu laikytų jo paveikslo pakabinimą savo namuose, ant sienos, tarp fikuso ir spalvoto televizoriaus. Visiems lyg ir priimtina atrodė prestižiniu laikyti daugiau marginalą (ne tik gyvenimo periferijoje, bet ir konceptualaus vaikščiojimo kultūriniais paribiais atžvilgiu) Juozą Laivį. Tiesiog gyvendamas geografinėse paraštėse, jis reflektuoja (tiksliau – ironizuoja) kultūrinių paraščių ypatybes. Diskusijų nesukėlė ir Kristinos Inčiūraitės – autorės, kurios tematika su prestižu neturi beveik nieko bendro – atvirkščiai, tai daugiau lyrinės sužeistų, pažeistų visuomenės grupių ar atskirų individų istorijos. Lyg ir prestižiniai atrodo Paulius ir Svajonė Stanikai – bet ar prestižinis yra jų pūliuotas menas? Ar prestižinė yra jų reputacija Prancūzijoje bei pasaulyje (manau, kad jie dar pakeliui tikslo link). Galbūt tik Jonas Mekas ir Žilvinas Kempinas (bei Deimantas Narkevičius) yra prestižiniai. Bet šioje trejybėje visus dividendus atiduočiau iki šiol į viršų kylančiam Ž.Kempinui (jis yra prestižinis ir savo iliuzinio meno prasme, ir savo sėkmės istorijos aspektu). J.Mekas – klasika, bet ne prestižas. Jis pernelyg ilgai buvo niujorkietiškame „undergraunde“, o po to staigiai transformavosi į muziejinį eksponatą, kad galėtų būti prestižinis. D.Narkevičius daugiau imituoja prestižą arba, tiksliau tariant, jo kūrybinė strategija yra iš dalies gimininga Wilfrido Almendros konceptualiai nuostatai. Jeigu prancūzų menininkas sukeitimo judesį atlieka su fiziniais objektais – saulės, oro, kritulių nudrengtomis ir kitaip paveiktomis parko statulėlėmis, tai D.Narkevičius žongliruoja su sovietiniais ir kapitalistiniais (tiksliau – posovietiniais) reiškiniais, vienus pastatydamas ant postamento, kitus padarydamas laikikliais. Ar ne toks yra jo kūrinys Ausgeträum, bylojantis apie tai, kad nors sovietinė sistema fiziškai ir juridiškai žlugo prieš dvi dešimtis (net daugiau) metų, tačiau būtent joje vyksta kitokiomis mąstymo ir veiklos normomis pagrįsti jaunų žmonių (gimusių jau nebe Sovietų Sąjungoje) gyvenimo žaidimai.

Už normos ribų

Pačiai pabaigai dar galima tik pasakyti, jog teisūs šiuo atveju būtų kuratorinių parodų kritikai, įžvelgiantys kuratoriuose tuos niekšelius, kurie sudrumsčia skaidrius meno procesų vandenis, tikėdamiesi kažkokio sunkiai suvokiamo efekto. Teisūs jie būtų ta prasme, kad šios parodos atveju net nelabai ir buvo svarbu, kokie autoriai, kokie jų kūriniai eksponuojami. Būtų užtekę tik pačių eksplikacijų, paaiškinančių vieno ar kito dalyko „prestižiškumą“ arba bent jau atsiradimą „prestižo“ šešėlyje.

J.Laivys. Žuvies galva, 2012.

Atmetus prielaidą, kad Prestiže, šių dienų fantasmagorijoje dalyvavo prestižiniai autoriai, belieka žengti kitą žingsnį ir prasitarti, kad visi, kurie sužaidė šią partiją, atstovauja ne kam kitam, o kuo tikriausiam „mainstrymui“. Surasti tokių argumentų būtų vienas juokas. Kur kas sudėtingiau būtų deklaruoti šių garbių menininkų buvimą vadinamajame „off’e“ – tame, ką I.Kazakevičius apibrėžė kaip tam tikrą egzistavimą už normos ir tvarkos ribų. Šiuo atveju, sakyčiau, kad tik Š.Sauka yra „off”inis“ – todėl man pačiam jis ir buvo įdomiausias (su kuo didžiausia pagarba kitų autorių kūrybai, kurią labai vertinu ir kotiruoju) kaip atvejis bei simptomas. Jis tikrai yra ne prestižas (pačia banaliausia ir tiesiausia prasmėmis), bet ir ne „mainstrymas“. Toks jis nebuvo anksčiau, toks jis nėra dabar, nebus ir ateityje. Bet socialinė kitų autorių reputacija, jų nuopelnai ir, svarbiausia, produkcija (tai, ką vadiname menu) objektyviai ir sugestyviai sako, kad Lietuvos menas, o ir ne tik jis ir bent jau šiuo, dabartiniu laikotarpiu, yra tiesiog neįmanomas be šių trijų kategorijų (prestižo, „mainstrymo“, „off‘o“) vartojimo***** . Tiesiog jį galima hierarchiškai graduoti ir dėlioti į įvairiausias lentynėles. Patinka tai kam nors, ar ne (ir net nesuprantu, kodėl N.Bourriaud labai gražiai „nusiplaudavo“, kuomet apie tai kažkas pabandydavo užmegzti problematiškesnį dialogą – jam turbūt tai neatrodė rimto pokalbio reikalaujanti tema). Visa kita – tolimesnių diskusijų, kurių pas mus beveik nekyla, kalbant apie meną, reikalas******...

-----

*Šių baigiamųjų išnašų autorius. 

**Projekte vadovavausi „prestižu“ kaip „neprofesionalia“ sąvoka, siekdamas dialogo su įvairiais visuomenės sluoksniais, kurie tą „prestižą“ formuoja. Tai menininkai ir kuratoriai, galerininkai ir meno kritikai, spaudos apžvalgininkai ir meno gerbėjai, žiūrovai.

***Sutikite, jog meno kontekste sąvoka „prestižas“ visada „palaiko“ menininko mitą, kuria savotišką paslaptį, jog kūrinyje yra kažko daugiau, nei įprastose su jo atsiradimu susijusiose istorijose. Prestižas liudija apie menininko charizmą, sukuria jo kūrybai pridėtinę vertę, dėl kurios publika turėtų norėti bendrauti tiek su menininku, tiek su jo kūriniu. Prestižo sąvoka gali būti siejama su daugybe raktinių žodžių – savigarba, autoritetas, sėkmė, atpažinimas, įtaka, investicija, mada, centras, metropolija, meno rinka, trade mark, siekiamybė, kokybė, piaras, patikimumas etc.

****Prestižas anaiptol nereiškia demokratijos, jis suteikia bent jau finansinę laisvę. Demokratiškas menas yra prastas menas. Demokratija menui kokybės neprideda.

*****Lietuvai reikia auginti savo meno aristokratiją ir sukurti neinstitucinę hierarchiją. Gal tuomet, atsiradus oficialiems sluoksniams ir kastoms, atsiras įvairiapusiai meno  vertinimo kriterijai. Nes šiandieną Lietuvoje viskas sukasi apie „šiandieną madingą meną“, „šiandieną populiarų meną“. Nors realiai nė vienos pasaulinės teorijos pritaikymas Lietuvoje neturi prasmes. Nes neegzistuojant meno rinkai bei organizacinei diversifikacijai, lokaliu lygmeniu neverta kurti meno projektų, remiantis pasaulinėmis teorijomis. Tad esamą situaciją galėčiau pavadinti „meninės – projektinės veiklos imitacija“ arba sekimu kažkuo prestižišku.

******Kad ir šiomis temomis: „Pinigai formuoja skonį!”, „Ironija Lietuvos menininkų darbuose yra tolygiai proporcinga jų charizmai“, „Jūsų veiksmai bevaisiai, jeigu jų niekas nepastebi!“, „Atsipalaiduokite, daug kas buvo nuspręsta dar prieš jums gimstant!“.

„Klaipėda“, 2012 m. spalio 25 d. / „Durys“ Nr.10(208)

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės