Tekstai
Virginija Vitkienė. Apie prestižo fantasmagoriškumą

2012-10-09

Susidūrus su projektu „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ ramybėje nepalieka įkyrus klausimas, ar nėra neprestižiška kalbėti prestižo tema šiuolaikinio meno kontekstuose? Meno, kuris Vakarų pusėje prieš keturiasdešimt metų atsisakė būti vertinamas ne tik estetikos, bet ir utilitarumo (o tai reiškia, ir vertės, kainos, reitingo) kategorijomis. Pavyzdžiui, Nicolas Bourriaud, garsus prancūzų kuratorius ir meno kritikas, nuo 1992-ųjų tekstais ir parodomis analizuojantis „naujosios modernybės“ formas, būvį ir sąsajas, iki šio projekto, kuriam buvo pakviestas parašyti tekstą prestižo tema, nė nebuvo šios sąvokos vartojęs kuratoriniame ir menotyriniame žodyne. Maža to, parodos lankytojams jis prisipažino nė nenumanantis, kaip veikia akcijų biržos, suprask – ir meno rinkos, dėsniai. Kadangi parodos kuratorių Julijos Čistiakovos, Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus tekstuose kataloge ir viešojoje komunikacijoje meno rinkos, finansinės galios, perkamumo ir žinomumo epitetai yra bene pagrindiniai, apibūdinantys prestižo sąvoką, sprendimas bendradarbiavimui kviesti N. Bourriaud (o ne, tarkim, FIAC – Tarptautinės meno mugės Paryžiuje – direktorę Jennifer Flay) yra itin perversiškas faktas. O teoretiko sutikimas jame dalyvauti – bene fantasmagoriškas, jeigu vartosime jo žodyną.

Pierre Bishmuth. Sekant dešinės rankos judesius – Ingrid Bergman filme „Kasablanka“ 2005 m.

Bet apie viską iš eilės.

Prestižinėje parodoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre eksponuojami prancūzų ir lietuvių menininkų kūriniai. Kuratorė J. Čistiakova, gyvenanti Prancūzijoje, kur 2006-aisiais išvyko mokytis į kuratorystės mokyklą École du Magasin Grenoblyje, o vėliau įsiliejo į vietos meno projektus, šioje parodoje dirbo atrinkdama, kviesdama ir, bendradarbiaujant su kviečiamų menininkų galerijomis, pristatydama prancūzų menininkus – Wilfridą Almendrą, Pierre’ą Bismuthą, Danielį Bureną, Claire Fontaine (pastarasis vardas – menininkų dueto pseudonimas). Jų prestižiškumu neleistų abejoti pastarųjų dešimtmečių meno istorijos puslapiai. Ignui Kazakevičiui ir Vidui Poškui teko sąlygiškai sunkesnė užduotis – sugraduoti lietuviškąją prestižo versiją, kuri net ir kanoniškai mąstančiam šiuolaikinio meno žinovui atrodo banguojančiai netolygi. Jų užduotis sunkesnė todėl, kad mes visi (vietos žiūrovai) galime pareikšti savo kritinę nuomonę apie atrinktuosius ir neatrinktuosius (tikiuosi perskaityti ne vieną tekstą šiuo aspektu). Lietuviškam elitui parodoje atstovauja tiek išeivijos menininkai (Jonas Mekas, Žilvinas Kempinas, Svajonė ir Paulius Stanikai), tiek pas mus užsilikę, bet tarptautiškai pripažinti ir finansine grąža operuojantys kūrėjai – Deimantas Narkevičius ir Šarūnas Sauka. Greta jų – jaunesnės kartos, bet ryškiu braižu, analitiniu mąstymu ir kritiniu sąmoju pasižymėję Juozas Laivys bei Kristina Inčiūraitė. Be abejonės, visi atrinktieji yra prestižo kategorijos smaigalyje – jų kūriniai yra tapę nacionalinės prezentacijos dalimi Venecijos bienalėse, „Manifestoje“ ar kitose reikšmingose parodose.

Aktualaus meno, kokiu ir turėtų būti prestižinis menas, suvokimui ir santykiui su žiūrovu formuoti naudojamos įvairios retorikos, aiškinamieji tekstai, manifestai (vis dar (!), kaip antai 2009-aisiais N. Bourriaud parašytas Altermoderno manifestas). Ne konkretus artefaktas ar kūrinys, o tekstas, arba kitaip – diskursas apie įvykį ar faktą, yra tikroji meno lauko aktualija. Šitą momentą parodos rengėjai, rodos, išnaudojo iki maksimumo, užkoduodami diskusijas, prieštaravimus ir tam tikrą nervą jau parodos pavadinime ir ne iki galo aiškiuose / miglotuose tekstuose. Todėl šioje refleksijoje neinvestuosiu energijos į menininkų atrankos kriterijų tyrimą ir vertinimą (visi jie – aukščiausios prabos kūrėjai, o santūri (neperkrauta) parodos ekspozicija – viena geriausių iš mano matytų Lietuvoje pastaraisiais metais). Vietoj to priimsiu parodos kūrėjų žaidimo taisykles tikėdamasi, kad jiems tai – žaidimas, ir trumpai pareferuosiu kuratorių samprotavimus prestižo tema, taip pat kviestųjų rašytojų – prancūzų meno kritiko ir kuratoriaus N. Bourriaud bei lietuvių filosofo bei menininko (o šiuo metu dar ir kultūros ministro) Arūno Gelūno tekstus, pasitikrindama, ar / kaip oficialioji renginio retorika (katalogo tekstai, spaudos konferencijos pasisakymai, interviu) sietina su įvykiu de facto?

Nicolas Bourriaud prie Danielio Bureno darbo KKKC

I. Kazakevičius, aiškindamas projekto idėją, prestižą vartoja kaip „neprofesionalią“ sąvoką, kuri, pasak kuratoriaus, suteikia šansą apie meną kalbėti įvairių „kastų“ žmonėms dėl jiems suvokiamos terminologijos (įspūdingais apdarais pasipuošusios ponios su jorkšyrais ant rankų parodos atidaryme tapo gyvaisiais tokios pozicijos aplodismentais, sakau be ironijos). Projektą jis mato kaip priemonę teigti, neigti, vartoti bei identifikuoti prestižo sąvokos daugiapusiškumą. Jo žodyne praslystanti ar net dominuojanti saulės‚ piramidės, mados dialektika nurodo į pirminį supaprastintąjį prestižo sąvokos lygmenį, o būdai ar strategijos stereotipiniam prestižo fenomenui kvestionuoti neįvardijami. V. Poškus suaktualina sociologinį prestižo kontekstą, asmens pripažinimo ir įvertinimo, jo statuso kitų visuomenės narių atžvilgiu, išskiria vertės kategoriją bei sinonimus (brendas ir vipas). V. Poškus nepamiršta ir triuko, kaip vienos iš prestižo reikšmių, tačiau neišskleidžia plačiau šių sąvokų ir parodos rengimo kriterijų sąsajų. J. Čistiakova imasi tikslinių prestižo reikšmių – pripažinimas per dalyvavimą reikšmingose parodose, meno mugėse, o kartu išskiria ir ekonominį / perkamumo veiksnį. Savo tekste ji teigia, kad nors prancūzų menininkai, palyginti su lietuviais, turi kur kas didesnius dividendus tarptautinėje meno rinkoje, Prancūzija nebėra šiuolaikinio (aktualaus) meno centras kaip XX a. pradžioje, šiandien Paryžius užleidęs pozicijas Niujorkui, Londonui, Berlynui. Todėl prestižo klausimas ir lietuviams, ir prancūzams yra aktualus kaip reliatyvi sąvoka. „Man įdomu suprasti, kaip socialinė, geografinė ir ekonominė padėtis gali lemti / liesti / keisti / veikti meninius šiuolaikinio meno procesus bei pačių menininkų santykį su pinigais, šlove ir pan., t.y. su visu tuo, ką reiškia viena iš žodžio „prestižas“ prasmių“, – išsako savo motyvą ir poziciją J. Čistiakova. Meno rinka, ekonominė sėkmė ir su tuo ateinantis pripažinimas yra jos pasirinktų menininkų ir meno kūrinių temų vardiklis. Nors J. Čistiakova tekstuose aiškiai nedeklaruoja, bet kūrinių pasirinkimų potekstėse atskleidžia kritinę / prestižą kvestionuojančią poziciją, kaip antai Wilfrido Almendro „Betono sodų“ skulptūrose, kurios tėra ant marmuro pjedestalų užkeltos apleistos senų sodų dekoracijos, su buvusiu savininku išmainytos į kitą panašų mažmožį ar buvusiosios kopiją. Arba Pierre’o Bismutho paauksuotieji grašiai, pensai, kapeikėlės – po kelionių likusios smulkiosios, bevertės monetos. Parodoje po stiklu ir su apsauga monetos saugomos ne tik dėl jų paauksavimo kainos, bet ir dėl objekto vertės, kuri sukuriama ne daiktiškuoju parametru, o dėl prestižo, sietino su autoriaus vardu.

Prie projekto tekstu prisidėjęs Arūnas Gelūnas prestižo sąvoką taip pat analizuoja panašiais aspektais – pripažinimo ir ekonominės grąžos. Jo tekstas – sovietų ir posovietinės Lietuvos meno lauko sanklodos analizė, šiek tiek atskleidžianti, kaip pas mus vieni menininkai tampa svarbesni už kitus, vieni pripažinti, kiti ne tokie pripažinti. Tiesa, jis tekstą pradeda ta pačia abejone, ar tik prestižo problematika nebus koks pasiklydęs XIX a. vaiduoklis, kuris šiuolaikinio meno buduaruose „egzistuoja tarsi per prievartą“.

Iš visai kitų perspektyvų į prestižą žvelgia prancūzų teoretikas N. Bourriaud. Pirmine prestižo sąvokos reikšme jis laiko iliuziją, kylančią iš magiškos galios ir burtų žodyno. N. Bourriaud aiškina iliuzionistų pasaulyje naudojamą šio termino prasmę kaip „magiško triuko kulminaciją, kuri eina po pažado (situacijos ir paprastų objektų pristatymo) ir paties triuko (palaipsniui transformuojant banalią situaciją į nepaprastą akimirką)“. Prestižą, kaip iliuziją, kuria paremti socialiniai mechanizmai, N. Bourriaud laiko šių dienų fantasmagorija. Todėl jis iškelia mintį, kad būtina „dekoduoti ir dekonstruoti prestižą“, ir kelia esminį klausimą: „Kaip nukreipti prestižo energiją kitur ir išlaisvinti ne institucinio bauginimo, o kitokias – produktyvias – jėgas?“ Ir nors N. Bourriaud įvardintą prestižo, kaip šių dienų fantasmagorijos, teiginį kuratoriai paskelbė parodos pavadinimu, atsakymo į minėtus teoretiko klausimus („Ar įmanomas prestižas be institucijos? Kokia būtų produktyvioji prestižo jėga?“) ar bandymo rasti tokio pobūdžio atsakymus šioje parodoje pasigendama labiausiai. Vadovaujantis teoretiko siūloma prestižo dekonstravimo nuostata, būtų galima eksponuoti nežinomus ir todėl „neprestižinius“ autorius šalia institucijose (ar institucijų) įtvirtintųjų arba vietoj jų, kurti mitus apie autorių žinomumą (ypač užsienietiškų vardų), išardyti reprezentacinės parodos logiką meno mugės, salono ar gatvės prekybos modeliuose ir panašiai. Tačiau švari balta galerijos erdvė ir pagarbus kūrinių eksponavimas, patikrinti vardai ir nekvestionuojami kūriniai demonstruoja didžiulę savisaugos dozę, neleidžiančią (pa/į)tikėti, kad parodoje norėta ne tik teigti, bet ir neigti prestižą (I. Kazakevičius) ar kad kuratoriai turėjo abejonę, „ar apskritai galima kalbėti apie prestižo egzistavimą šiuolaikiniame mene“ (J. Čistiakova).

N. Bourriaud savo tekste prestižo tema nuosekliai remiasi kairiaisiais filosofais (Karlu Marxu, Walteriu Benjaminu, Louis Althusseru), fantasmagorijos terminą taikydamas kapitalistinės ekonomikos kritikai. Jis kritikuoja modernizmo ir postmodernizmo (kaip vartotojiškos visuomenės epochos) iliuzinę ideologiją, siekiančią įsprausti individus ir grupes į tam tikrus rėmus, paskirtas „vietas“. Pasak N. Bourriaud, „stipriausios meninės veiklos, įdomiausi meno darbai visada yra paženklinti anormalumo“. Primindamas, kad fantasmagorija etimologiškai reiškia „viešumoje pakabintus fantomus“, N. Bourriaud, remdamasis W. Benjaminu, kataloge rašo, jog „fantasmagorija paverčia subjektus objektais, o prekes – subjektais“. Būtent kapitalas, anot teoretiko, kurdamas fikcijas, atitolina mus nuo konkrečios ir objektyvios egzistencijos ir įtraukia į fantasmagorinę egzistenciją, būdingą mus supantiems fetišizuotiems objektams.

Ar tik ne todėl, kad prancūzų teoretiko prestižo samprata sklido kiek kitomis bangomis nei parodos kuratorių, N. Bourriaud per spaudos konferenciją net du kartus mandagiai išsisuko nuo klausimo, kaip jis pakomentuotų prestižo problematiką ir šią parodą savo teorijų (reliacinės estetikos, postprodukcijos, ypač altermoderno) kontekste. Teoretikas teatsakė pastabomis apie prestižą jo paties kataloge jau išsakytoms mintims. Ir nieko nepridėjo apie kertines temas – aktualumą, naująjį modernumą (taip jis savo veikaluose įvardija šiuolaikinio meno aktualijas), globaliąsias meno paradigmas, identiteto tyrinėjimų pabaigą, egzilio parametrus ar meną kaip priemonę sąsajoms tarp žmonių kurti. N. Bourriaud pokalbyje su spaudos konferencijos KKKC dalyviais pademonstravo ne tik begalinę erudiciją, kuria pasižymi jo vykdoma veikla bei tekstai, bet ir prancūzišką rafinuotą etiketą, tapdamas vienu iš parodos objektų, lyg pateisindamas kataloge V. Poškaus įvardytą motyvą pasikviesti bendradarbiavimui šį teoretiką: „Nicolas Bourriaud visų pirma yra prestižinis“. Iš kitos pusės žiūrint, teoretikas pasirinko būti šio žaidimo dalyviu, be abejonės, todėl, kad laikė tai prasmingu žaidimu.

Apibendrindama norėčiau pasidžiaugti tokios aukštos meninės kokybės renginiu Klaipėdoje. Nors ir pritrūkta konceptualiųjų akcentų (arba jie nepakankamai išartikuliuoti) ir šiek tiek saviironijos (išimtis – sėkmingas parodos katalogo viršelio, vaizduojančio tuščius paauksuotus rėmus, dizainas), parodos kuratoriai nuveikė neįtikėtiną užduotį vadybos, viešųjų ryšių, ekspozicijos turinio ir formos kokybės prasme, ir paroda, be abejonės, jau tapo Lietuvos meno istorijos dalimi, ypač įsisąmoninant tai, kad svarbiausiu meno lauko dalyviu jau keletą dešimtmečių yra ne meno objektas, o paroda su visais jos integraliais elementais. Kuo daugiau ji kelia diskusijų, tuo reikšmingesnė yra meno lauko žaidime. Tikiu, kad šis mano pasižvalgymas po katalogo tekstus ir oficialiąją parodos retoriką yra turiningos diskusijos apie prestižą šiuolaikiniame [Lietuvos] mene įžanga. Dėkui projekto autoriams.

Paroda veikia iki lapkričio 25 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2) dirba trečiadienį–šeštadienį 11–19 val.

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės