Tekstai
Dvylika Viktoro Petravičiaus vizijų

2012-10-05
Pylimo galerijoje atidaryta lietuvių dailės klasiko Viktoro Petravičiaus kūrinių ekspozicija. Joje – dvylika spalvintų medžio raižinių, atspindinčių V. Petravičiaus kūrybos kelią nuo 1965–ųjų iki paskutiniųjų jo gyvenimo metų.

Paroda „Dvylika Viktoro Petravičiaus vizijų“ veiks iki spalio 27 d.

***  

Viktoras Petravičius - grafikas, tapytojas gimė 1906 m. gegužės 12 d. Bedaliuose (Šakių r). Mirė 1989 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose.
1935 m. baigė Kauno meno mokyklą ir M.Dobužinskio dekoratyvinės grafikos studiją. 1935-1938 m. mokėsi  Nacionalinėje aukštojoje dailiųjų menų mokykloje ir Nacionalinėje dailiojo ir taikomojo meno akademijoje Paryžiuje.
1940 – 1941 m. dėstė Kauno Taikomosios dailės institute, 1941-1943 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje.
1944 m. su šeima pasitraukė į Austriją, 1945 m. apsistojo Vokietijoje. Iniciavo Jungtinių Tautų globojamos  tarptautinės dailės akademijos įsteigimą Miunchene, buvo jos rektorius.
1947 m. įsitraukė į Lietuvių dailės instituto Freiburge veiklą.
1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje, vėliau – Union Piere, Mičigano valstijoje.
Nuo 1931 m.  dalyvavo reprezentacinėse ir apžvalginėse parodose Lietuvoje, 1938 ir 1939 m. Kaune, 1969 m., 1983 m., 1986 m. Vilniuje. Dalyvavo personalinėse ir jungtinėse parodose Freiburge, Miunchene, Briuselyje, Amsterdame, Paryžiuje, Romoje, Ravenoje, Niujorke, Toronte, Ročesteryje, Floridoje, Las Vegase ir kituose Europos bei JAV miestuose. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje už lietuvių liaudies pasakos „Gulbė, karaliaus pati“ iliustracijas laimėjo Grand Prix ir žiuri diplomą.

*** 

Algimantas Kezys:

„Studijavęs vakarietiškų kraštų mokyklose ir didesnę savo gyvenimo dalį praleidęs svetur, Petravičius neprarado savo lietuviško - liaudiško kūrybinio veido. Jo meno šaltiniai išliko tokie, kokie jie buvo pradžioje - lietuvių liaudies kūryba, jo paties gaivi vaizduotė bei tik jam būdingi kūrybiniai impulsai.

Petravičius mėgdavo kartoti Gaugin'o išsireiškimą apie "grįžimą prie vaikystėje pamiltų arkliukų", t. y. meilę pirmapradiškumui, jo nekaltumui bei paprastumui. Jis sakydavo, kad ką kiti jo kūryboje vadina "barbariškumu", jam yra atsinaujinimo priemonė. Jis jautė, kad savo kūryboje jis ėjo atgal į praeitį "toli, toli, toliau negu iki Partenono žirgų, atgal iki savo vaikystės dienų medinių žirgelių". Pagrindinio įkvėpimo savo menui jis sėmėsi iš dar vaikystėje lietuviška tikrove bei pasakomis suformuotų archainių klodų. Iš čia išnirdavo jo požemiškosios būtybės ir dievai, gracingos šokėjos bei rojaus paukščiai.“

„Laimingu būdu jis atrado naują techniką, jungiančią juodą - baltą grafiką su akrilinės ir aliejinės tapybos dažais. (...) Ši daugiaspalvė grafika buvo pateikta vieninteliame originalo egzemplioriuje kaip tapyba, nes keliuose atspauduose tų pačių spalvų tiksliai nebūtų įmanoma pakartoti. Taip prasidėjo Petravičiaus monotipijų laikotarpis, kuris tęsėsi iki jo gyvenimo pabaigos. Šias monotipijas jis angliškai vadindavo "oil graphics". Naujoji technika suteikė Petravičiui neišsenkančias galimybes atrasti vis naujus ir nematytus vaizduotės bei pasąmonės klodus, vis suskambančius šviežiais, nepasikartojančiais akordais.“

Ingrida Korsakaitė:

„Petravičiaus kūrybos ištakos – lietuvių tautosakoje. Simboliniai įvaizdžiai, ikonografinis jų lygmuo remiasi kultūriniais archetipais, jis pirmasis iš lietuvių grafikų taip galingai pajudino archajišką mitinį nacionalinės kultūros klodą, intuityviai kūrė mitologinės atminties gaivinamą poetišką žmogaus ir gamtos vienybės pasaulį. Petravičiaus kūrybos branduoly esanti archetipiška moters ir vyro priešprieša, jų amžino prieštaringo ryšio, meilės idėja persmelkia įvairių siužetų jo kūrinius, sušvinta nacionalinėmis ir universaliomis spalvomis.“

„Įsigijęs nedidelę sodybą netoli Mičigano ežero Union Piero vietovėje, 1978 m. Petravičius su žmona išsikėlė iš Čikagos. (...) Iš vaikystės gerai pažįstamą vėl užplūdusį artumą gamtai dailininkas išliejo naujuose kūriniuose. Dauguma jų – unikalūs, atlikti originalia mišria technika, spalvinant rupios turtingos faktūros medžio raižinius aliejiniais dažais.(...) Fantastinėse gamtos ir architektūros vizijose piešė liaudiškas lietuviško sodžiaus varpines ir gotikinę Zapyškio bažnyčią, Eifelio bokštą ir Koliziejų, o Union Piero sodybą pavertė rojaus žemėje įvaizdžiu. Ant Mičigano krantų apgyvendino baltų dievus, toteminius galvijus ir paukščius. Didelio, dažniausiai vertikalaus formato, monumentalios tektonikos, daugiabalsės ir daugiareikšmės kompozicijos, įkūnijančios nuolatinį vitališką vyksmą, erdvės ir laiko beribiškumą, lėmė bendrą epinę 8-ojo ir ypač 9-ojo dešimtmečio Petravičiaus kūrybos dvasią. Spontaniška, intuityvi, racionalioms struktūroms nepasiduodanti jo grafika savaip modeliavo kosmosą, binarinėmis žemės ir dangaus, saulės ir mėnulio, moters ir vyro opozicijomis ryškino pasaulio tvarką,“

Organizatorių inf.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės