Tekstai
Mindaugas Klusas. Prestižas: ką laikas sapnuoja apie save (foto)

2012-10-01

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) pradėjo veikti Lietuvos ir Prancūzijos šiuolaikinio meno paroda "Prestižas: šių dienų fantasmagorija".

Parodos rengėjų ir Astos Esu nuotraukos/Filosofas N.Bourriaud (kairėje) ir projekto kuratoriai V.Poškus, J.Čistiakova ir I.Kazakevičius.

KKKC pristatomi Wilfrido Almendros, Pierre'o Bismutho, Danielio Bureno ir Claire Fontaine kūriniai. Lietuvai atstovauja Kristina Inčiūraitė, Žilvinas Kempinas, Juozas Laivys, Jonas Mekas, Deimantas Narkevičius, Šarūnas Sauka, Svajonė ir Paulius Stanikai. Atidaryti parodos atvyko pasaulinio garso prancūzų filosofas ir kuratorius, Paryžiaus meno akademijos direktorius Nicolas Bourriaud.

Pirmasis iš užsienio svečių Klaipėdą išvydo W.Almendra. Parodos atidarymo išvakarėse prancūzų, portugalų ir ispanų kraujo turintis menininkas salėje taisė skrydžio "traumuotą" skulptūrą - vieną ciklo "Betono sodai" kūrinių. Nimfa neteko plaštakos, tad skulptorius klijavo ir tvirtino ją lipnia juostele. Siūlėme "tvarsliavą" palikti ir per parodą, nes betoninė mergina atrodė ypač žavi, siekianti atsikratyti pančių. Tačiau menininkas tik šypsojosi, matyt, mąstydamas sau: "Bus ne prestižas."

W.Almendros "Betono soduose".

Atšešėliai

Projektas, kurį galima pavadinti Prancūzijos rinktinės ir lietuvių "svajonių komandos" susitikimu, nori nenori verčia gvildenti prestižo temą. Ar prancūzų autoriams prestižas dalyvauti parodoje, vykstančioje Vidurio Europos komunistinės praeities valstybėje? Ir ne sostinėje, kuri paprastai pasiglemžia visus "prestižinius", o trečiame pagal dydį šalies mieste? Kodėl būtent šie, o ne kiti lietuvių menininkai yra prestižiniai? Lietuviškos "dalies" kuratoriams - Ignui Kazakevičiui ir Vidui Poškui - sunkiai sekėsi atsakyti į ką tik pateiktą klausimą. Akivaizdu, kad labiau rūpėjo bendresnio pobūdžio dalykai, pavyzdžiui, atrasti visas prestižo sąvoka žymimas prasmes, atšešėlius. "Ar prestižas egzistuoja iš tikrųjų, ar tai tik įvaizdis, kurį skatina visuomeniniai ir ekonominiai procesai?" - klausė I.Kazakevičius. Tuo metu kuratorei iš Paryžiaus Julijai Čistiakovai, kuri rūpinosi prancūzų autorių pasirodymu, tokių dilemų nekilo. Tačiau buvo nelengva ir jai - gerokai privargino derybos su užsienio galerijomis, draudimo kompanijomis. "Norėjau pristatyti gerus menininkus, surengti gerą parodą", - per atidarymą skambėjo nuoširdūs, moteriškos šilumos kupini J.Čistiakovos žodžiai.

Prie Ž.Kempino "Fontano".

Apie begalybę ir amžinybę

Žinoma, "Prestižo" dalyviai tik dalija užuominas, o atsakymus teks rasti žiūrovams. Kad penktadienio vakarą praleisti KKKC parodoje buvo tikras prestižas, įrodė didžiulis lankytojų dėmesys ir gausa, kokios dar neregėjo Parodų rūmai. Į uostamiestį tądien išskubėjo akademinė Vilniaus ir Kauno jaunuomenė, meno įstaigų darbuotojai ir  kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Jis drauge su N.Bourriaud ir kuratoriais savo įžvalgas apie prestižą pateikė parodos kataloge. N.Bourriaud prisipažino, jog buvo nustebintas, kai sulaukė lietuvių siūlymo parašyti šia tema. Jo nuomone, meno pasaulyje tokio dalyko kaip prestižas nėra. Filosofui labiau norėjosi pasamprotauti apie meno ir fantasmagorijos santykį. "Fantasmagorija yra tai, ką miestas, šalis, laikas "sapnuoja" apie save", - teigė N.Bourriaud. Esą kiekviena istorinė epocha susikuria iliuziją, unikalų mitą, kuriuo apibūdina save. Menas irgi kuria iliuziją. Tam dažniausiai pasitelkiami specialieji efektai. Geru pavyzdžiu, kaip paprastomis priemonėmis sukuriamas meninis triukas, N.Bourriaud įvardijo Ž.Kempino "Fontaną" (2011): ventiliatoriaus pučiamos magnetinės juostelės raibuliuoja ir šniokščia kaip vanduo. Tarsi priminimas apie begalybę ir amžinybę...

Š.Saukos "Mama" ir tolstantys artimieji.

Triukas ir - prestižas!

Šiuolaikinio meno legendos D.Bureno juostuoti kvadratai ir apskritimai sukūrė išraiškingą, žaismingą atmosferą atidarymo salėje. Kaip įdomus kontrastas jo milžiniškai instaliacijai šalia glaudėsi stovas su P.Bismutho "auksiniais pinigėliais". "Oskaru" už filmo "Jausmų galia" scenarijų apdovanotas menininkas, nežinodamas, kur dėti po užsienio kelionių liekančius skatikus, sumanė juos paauksuoti. Taip niekniekis virto prestižiniu kūriniu, prabangos daiktu.
Ko gero, kandžiausiai vartotojų visuomenę pašiepia W.Almendra. Jo kūriniai ypač atitinka "Prestižo" parodos koncepciją. Keliaudamas menininkas nuolat užsuka į priemiesčių parkus, skverus, viešąsias ir privačias erdves, kad įsigytų čia stovinčių skulptūrų - negailestingai paliestų laiko, apsamanojusių. Mainais savininkams atiduoda naujas jų kopijas. O senąsias, beveik bevertes, atneša į parodą ir užkelia ant ką tik nukalto postamento. Dėl garsaus menininko vardo kūriniai akimirksniu įgyja prabangos statusą. Kitaip tariant, vykęs triukas ir - prestižas. "Kartą į parodą pakviečiau vienos skulptūros savininką ir pasakiau, kad ji čia kainuoja aštuonis tūkstančius eurų. Šis tik išplėtė akis", - kalbinamas LŽ juokėsi menininkas. W.Almendra gimė ir gyvena Šolė mieste, kurį garsina "Basket" krepšinio komanda. "Regis, ji gerai žinoma, - spėjo šia sporto šaka ne itin besidomintis menininkas. - Mieste nuolat matau daugybę komandos plakatų." Jis gyrėsi Šolė turįs erdvią studiją, mat apie dešimt metų gyvenęs Paryžiuje, spaudęsis dešimties kvadratinių metrų bute. Matyt, buvo verta, nes šis miestas padėjo menininkui išgarsėti visame pasaulyje.

D.Bureno "Sulygiuoti rombai" du mėnesius puoš KKKC sieną. Darbas specialiai pritaikytas parodai.

Antakiai ir panašiai

Kadangi Š.Saukos kūryba jau įsitvirtino ir prezidentūroje, parodos rengėjai nė neabejojo šio menininko prestižu. Tad nuo praėjusio penktadienio du mėnesius dailininko "Mama" (2012) pasitiks parodos lankytojus pirmame Parodų rūmų aukšte. Tačiau pirmiausia žiūrovams teks atlaikyti J.Laivio žuvies žvilgsnį. Šiuolaikinio meno "manipuliatorius" teigia, jog kūrinys turi gyventi savą gyvenimą, kuo greičiau atsikratyti priklausomybės nuo autoriaus. Todėl menininkas siūlė kuratoriui V.Poškui užbaigti jo "Žuvies galvą" (2012), nupiešti šiai antakius ar panašiai. Kuratorius kažin kodėl atsisakė, tad šį darbą teko atlikti dizainerei Loretai Tallat-Kelpšienei.

Prie sėkmės, populiarumo, prestižo temos prisiliečia D.Narkevičiaus filmas "Ausgetraumt" (2010). Šiuo žodžiu apibūdinama būsena prieš nubundant. Jaunuoliai susiburia į roko grupę ir kaip kiekviena normali nauja roko grupė svajoja išgarsėti pasaulyje. Tačiau pasaulis, kurį fiksuoja kamera ir kurį atras iš savo svajų pabudę vaikinai, atrodo neįveikiamas.

Šiek tiek kitaip apie prestižą kalba K.Inčiūraitė. Sužinojusi, kad didelėje Lietuvos įmonėje ruošiamasi pagerbti ilgamečius darbuotojus, ji apsilankė renginyje ir sukūrė moterų fotoportretus. Darbuotojos didžiavosi įmonės (ir pačios menininkės) rodomu dėmesiu. Tai gerai atskleidžia fotografijos. Tačiau kartu instaliacija "Veteranės" (2007) primena sovietmetį, atrodo lyg darbo pirmūnų garbės lenta.

Paroda "Prestižas: šių dienų fantasmagorija" veiks iki lapkričio 25 dienos. Galbūt jos žiūrovai per du mėnesius ras atsakymą, kas tai yra. O menininkų bendruomenės nuostatą, ko gero, taikliausiai nusakė V.Poškus: "Menas yra prestižas. Prestižas - gyventi juo ir jame."

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės