Tekstai
Vidas Poškus. Laiškai iš muziejaus II

Arba kam kitais metais skirčiau Nacionalinę premiją

2008-12-24

Tokia jau yra muziejininkų dalia, kad jiems dirbant savajame, dirba ir kiti muziejai bei dailės galerijos. Pamatyti svetur surengtas parodas, susipažinti su ekspozicijomis galima tik pietų pertraukų, trumpalaikių išėjimų arba kelionių į namus (nes einant į darbovietę visi salių prižiūrėtojai, kasininkai ir budėtojai dar saldžiai miega) metu. Esu be galo patenkintas, kad man kelią nuolat (na, ne nuolat, kadangi kovodamas su rutina maršrutus reguliariai keičiu) pastoja Pamėnkalnio, buvusi Taikomosios dailės, galerija. Tūlas galbūt nustebtų: „O ko čia mėgautis ir džiaugtis dėl elementarios žinybinės, LDS dispozicijai priklausančios parodinės erdvės?” O man ši galerija patinka nuo tada, kai joje buvo atliktas esminis remontas, berods užlietos “zelcinės” grindys (nors dabar, kai parašiau šiuos žodžius, suabejojau – ar tikrai jos užmaskuotos? Taip, regis, likviduotos), šviesiai išdažytos sienos, svarbiausia – daug kuo pakitusi pati parodų organizavimo politika. Bent taip sprendžiu iš to, ką matau. O regėti labai patogu (tai yra vienas argumentas, kodėl ši galerija kelia teigiamas emocijas), nes dideli langai neslepia nieko. Kartais galima net neužeiti – tiesiog užmesti akį labai skubant namo. Ir konstatuoti – nieko gero, galima bėgti toliau arba atvirkščiai – o, kažkas naujo ir ypatingo! Man nelabai patinka, kad kartais darbuotojai langus užklijuoja sviestiniu popieriumi, tada negalima regėti esmės… Žinoma, galerijoje dar išlikę valdiško raugo, kurį demonstruoja visokios proginės, tradicinės, kartais išprievartautomis atrodančios parodos. Tačiau periodiškai žiūrovai palepinami rimtai pateiktomis, kuratoriniu principu suorganizuotomis, idėjiškai argumentuotomis, plastiškai artikuliuotomis kolekcijomis. Būtent tokią teko išvysti adventiniu laikotarpiu. Mielų skaitytojų nevarginsiu ilgais madrigalais bei pasakojimais – kaip ne iš karto pravėriau minėtosios kultūrinės įstaigos duris, kaip kelis vakarus iš eilės, teisindamasis tradiciniu užimtumu, pralėkiau pro šalį. Iš karto stversiu jautį už ragų ir išdėstysiu punktus, dėl ko įvertinau gruodžio mėnesį Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje vykusią parodą Naujo mąstymo identifikavimas. CV anketa (kuratorė Aušra Petroškienė):


Visų pirma, žvilgsnis užsikabino už intriguojančiai sukalto pavadinimo. Nors nauju mąstymu iš tikrųjų patys artefaktai daugeliu atvejų net nedvelkė, kadangi anotacijoje suformuluota, jog pristatoma “tekstilė, keramika, oda, objektai” – tradicinėms technikoms bei formuluotėms paklūstantys dalykai. O ir mačiau truputėlį molio, tekstilės fragmentus. Iš kitos pusės – mąstymo virsmus – bet ar labai jau revoliucingus? – demonstravo audinių (veltinių, siuvimų, siuvinėjimų, kimšimų) digitalizavimas, rodymas ne natūraliais, o fotografuotiniais, skaitmeniniais metodais užfiksuotais pavidalais (Žydrės Ridulytės, Jūratės Kazakevičiūtės, Eglės Gandos Bogdanienės atvejai). Galbūt didžiausi pokyčiai buvo susiję su oda. Odos kaip tokios (tų šeriais ir kailiaplaukiais aplipusių skivytų) neteko regėti, gal žvilgsnis prasprūdo ir tiek, tačiau tikrai sužavėjo įstabiai išdirbtos gyvulinės kilmės (bent taip užrašyta etiketėje) tiesiosios (? – nesu virškinamojo trakto specialistas, todėl negaliu šimtu procentų užtikrinti, kad tai ne storoji ar plonoji) žarnos, paverstos į  sunkiai suvokiamus, Pano fleitą primenančius segmentus (Linos Ringelienės darbas). Keramikoje nepastebėjau kažin ko naujo. Nors Aldonos Šaltenienės kompozicija Sugrįžimai verta karštų aplodismentų. Ypač pamalonino varlė ir lėlė. Pagalvojau, kad A. Šaltenienė tikrai buvo verta Nacionalinės premijos. Beje, šios garbingos nominacijos dešimtmetį jubiliejų menininkė 2008 metais ir šventė. Galbūt nelabai novatoriški pasirodė Sauliaus Jankausko Vėjas ir pagaugai, tačiau iš keraminės masės suformuota kerplėšos imitacija be didesnių išvedžiojimų, pirštu prikišamai parodė, jog klasika yra klasika, tradicija yra tradicija. Asmeninės (bet ne lietuviškosios) kūrybos kontekste nustebino Onos Petkevičiūtės šaškės (glazūruotų molinių dirbinių instaliacija Pažaiskime). Tai tikrai smagus, lengvas, geras mintis keliantis darbas. O ir keramikė išsivadavo iš amatininkiškų gniaužtų. Dar teigiamai įvertinčiau Ryto Jakimavičiaus Šeimą – kičinės porcelianinės produkcijos pastišą, tačiau jam pasigedau įtikinamesnio fono. Šioje ekspozicijoje jis kaip ir iškrito iš kontekso. Galbūt buvo per daug ironiškas? Bent jau nepademonstravo to, ką būtų galima apibrėžti “naujojo mąstymo identifikavimu”. Na, bet aš jau čia kabinėjuosi. Geras tas darbas, tapybiškas, gerai kompoziciškai sukaltas, linksmas.


                         J. Kazakevičiūtės /Moteris - Skruzdė/
                                     J. Kazakevičiūtės "Moteris - Skruzdė"


Antra, esu visokiausių parodinių katalogėlių, bukletėlių maniakas. Todėl ypatingu parodos privalumu laikyčiau jos proga išleistą ne bet ką, o spalvotomis fotografijomis ir autorių savianalizėmis praturtintą laikraštį. Informacinei kolekcijos pusei tai tikrai nepakišo kojos. Nors priekaištą, ir labai didelį, turėčiau. Aš taip ir nesupratau kuratorės pozicijos. Ji slėpėsi už išsamią analizę, aprašomąjį tekstą pateikusios menotyrininkės Vaidilutės Brazauskaitės, pačių menininkų rašytinės kūrybos nugarų. Taip ir nesupratau, kuo čia dėti CV… O menininkai, beje, ne visi gebėjo aiškiai artikuliuoti savo pozicijų. Pavyzdžiui, J. Kazakevičiūtė, pernelyg pasikliaudama Charlotte’s Sleigh knyga, Britanijos karalienės Viktorijos epochą kažkodėl susiejo su XVIII amžiumi. Aišku, tai neesminė smulkmena. Nereikia kabinėtis. Tęsiant J. Kazakevičiūtės temą, galima pastebėti, kad puikaus, sugestyvaus jos darbo – XXI a. Moters – skruzdėlės - fotografija objektą pateikė ne pačiu geriausiu rakursu. Parodinių nuotraukų variantas pasirodė geresnis. Šiaip matydamas, kad autorė pateikė tik fotografuotinį savo kūrinio variantą, iš nusivylimo net sugriežiau dantimis. Esu šios menininkės, kūrybą gana retokai pristatančios Vilniuje (galbūt per daug egocentriškas, provincialiai pasipūtėliškas mano troškimas? Galbūt per daug įsijaučiau į žmogaus iš sostinės vaidmenį?), gerbėjas, todėl norėjau tą skruzdėlinę moterį pamatyti “gyvai”. Deja, deja… O šiaip J. Kazakevičiūtei, kaip ir A. Šaltenienei, neabejodamas skirčiau Nacionalinę premiją. Man patinka jos kimštiniai kiškiai, moterys, visokiausi hibridai. Kiekvienas jų iki skausmo jaudinantis, moralizuojantis, sentimentalus, sukrečiantis, aktualus. Tikrai rodo naujo mąstymo ypatybes. Jie “neužgrūzinti”, kaip kai kurių socialiniu aspektu į meną bandančių žvelgti kolegų požiūriai. Ir tai yra reikšminga, sveikintina, nauja, įdomu.


Pabaigdamas pasakysiu kelis trumpus punktus, kas parodoje nepatiko. Nepatiko išeksponavimas. Bendras vaizdas priminė suneštinę sankaupą – tuo ši paroda nesiskyrė nuo kitų LDS grupinių sąskrydžių. Šiaip patiko fotografuotinis E. G. Bogdanienės darbas – bet iki tol, kol maniau, jog ji rankose laiko mažą švelnų triušiuką, o kai patrynęs akis įsitikinau, kad tai viso labo nešvankus gestas, man tai sukėlė nulines emocijas. Gana banalu, vulgaru ir tiek.

Tai tiek. Galbūt irgi banalu. Likite sveiki.

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės