Kritikos maršrutai
Ignas Kazakevičius. Kritikos maršrutai: 33 dienos provincijoje

2010-05-04

Menotyrinių kelionių po Lietuvos miestus idėja gimė spontaniškai, besėdint su kolege Aiste Paulina Virbickaite vienoje Vilniaus kavinėje, kur pagal meno mitologiją ir derėtų gimti panašioms mintims.

Menotyrinių kelionių projektas „Kritikos maršrutai“. Telšiai

Trisdešimt trys dienos, kurios nepakeitė pasaulio. Tiek užtruko „Kritikos maršrutai“ (toliau KM), sudėjus 2009 metais juose dalyvavusiųjų kelionės laikalapius. KM buvo sumanyti, siekiant aplankyti periferinius Lietuvos miestus ir įsitikinti, jog, nepaisant daugelio stereotipiškai skeptiško nusistatymo provincijos atžvilgiu, kiekviename miestelyje įmanoma rasti nors po vieną uolą, ant kurios būtų galima statyti meno bažnyčią, sutikti nors kelis rimtus menininkus, kurie, gyvendami periferijoje, gali kurti ir nesijausti prastai. Galbūt teisus panevėžietis Audrius Kviliūnas sakydamas, jog provincija – tai dvasinė būsena? Tikroji provincija – tai dažniausiai netolerancija, neišprusimas, baimė ir įprotis bijoti... Baimė keisti ir keistis, būti išgirstam, būti pastebėtam, apkalbėtam, jei išeisi į viešumą. Kai žmogus bijo, būtinai atsiras jį „palaikančių“ ir traukiančių atgal, taikiai šnibždančių: „Na, ko tau ten prireikė?“

Menotyrinių kelionių projektas „Kritikos maršrutai“. Telšiai

Iš KM projekto įžangos:

„Šimtą kartų girdėta – nuobodoka. Ties šimtuoju kartu kilo mintis pamėginti išsijudinti. Juk viskas prasideda nuo kelionės. Projekto metu menotyrininkai tirs jiems naujas ar mažiau pažįstamas meno erdves, žmones ir reiškinius. KM – tai iššūkis rašantiems kultūros temomis ir naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Tai keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai – žmonės, rašantys kultūros temomis, gyvenantys miestuose ar miesteliuose, turinčiuose kelias parodų ar viešąsias kultūrines erdves. Projekto dalyviai viešės vieni pas kitus, rinks ir reflektuos informaciją, susipažins su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgs į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius.“[1]

Asmeniškai iš šio projekto tikėjausi kitokių rašymo formų, kurias turėtų inspiruoti kelionės laikas, dinamika, įspūdžiai, galbūt spontaniška reakcija į pirmą kartą regimo miesto kultūrą – rašymas kitaip nei esant įprastoje aplinkoje ar turint daugiau laiko apmąstymams. Situacija, kai tebegalioja privalomos tradicinės meno kritikos sąvokos ir svertai, tačiau keičiasi jų vartojimo tikslingumas. O tai prašyte prašosi specifinės formos.

Jurga Sutkutė. KABURA aksesuarų kolekcija. 2009, oda

Žurnalistinė meno kritika

Prisiminkime priešinternetinę Lietuvos erą. Kiek tekstų ir eksperimentų liko popieriuje? Tokie tekstai užima tam tikrą vietą istorijoje, tačiau nėra publikuoti ar cituojami, t. y. nefunkcionalūs – googlinimo matais matuojant, jų paprasčiausiai nėra. Internetinė erdvė leidžia žaisti tekstu, rašant linkuoti gyvai, čia pat palyginti, replikuoti ir interpretuoti. Dar svarbiau – šiandien tapo įmanoma sukurti laisvą, nuo tradicinės kultūrinės spaudos nepriklausomą erdvę eksperimentui. „Žurnalistinė meno kritika“ (toliau ŽMK) galėtų būti atsvara dienraščių žurnalistams, neretai užimantiems kultūros ir meno apžvalgininko arba – kas dar blogiau (juk jie turi plotą!) – vertintojo poziciją, kuri formuoja dažno periferijos miesto, šiandien gyvenančio gana uždarą kultūrinį gyvenimą, informacijos pateikimą ir konkurencingumą. Vyrauja aprašomoji žurnalistika. Profesionalią recenziją atstoja apžvalga ir elementarūs renginių pristatymai, kai pateikiama tik statistika, o kultūros aktualijos, idėjos ir koncepcijos dažniausiai nėra išsamiau ir giliau aptariamos.[2]

Kokie galėtų būti šio naujo formato – ŽMK – požymiai? Asmeniškumas. Išgyvenimo tikrumas. Dirbtinių situacijų „kas būtų, jei būtų“ kūrimas ir kūrybiškas įsipainiojimas bei mūsų įpainiojimas į jas. Būsenų ir detalių aprašymas. Nekenktų šiek tiek impresionizmo, šiek tiek oficialios kritinės didaktikos, užrakintos ekspresijos? Citatos, faktai ir jais paremti palyginimai. Nesikuklinant pasinaudoti kažkieno jau suformuluotomis tiesomis... Drąsiai remake’inti remake’ą. Nes netikiu, kad, naudojant vietinę žaliavą, galimi menotyriniai atradimai. Veikiau galima tik diagnozuoti, kad štai toks ir toks menininkas atitinka pasaulinius standartus.

Išliekamoji ŽMK vertė? Tai nebaudžiama galimybė sukeisti „veiksnį su papildiniu“ (bent jau tiek, kad padėtų atsipalaiduoti). Pavyzdžiui, kodėl kartais perku „beliašus“ Vilniaus stoties kioskeliuose? Tik tam, kad to rajono dulkių kvapas įsismelktų į kremzlėtą faršą (jis man kelia raudonai mėlynas vizualizacijas) ir taip „atsikąsčiau“ gabalėlį anuometinio laiko. Ir mintis tampa švaresnė. Panašiai nesigaili, sugaišęs laiko bandydamas pateisinti ŽMK poreikį, nors puikiai supranti, kad šalies masteliu tai lokali kritika. Versti į anglų kalbą tokį tekstą beviltiška, nes intymių nutylėjimų, atsikrenkštimų ir atodūsių bei provincinę nuotaiką perteikiančio fizio­loginio kvapo kita kalba perteikti neįmanoma. ŽMK tinkamiausia forma – vienu metu būti ir meno parodos autoriumi, ir jos kritiku, ir žiūrovu. ŽMK galėtų tapti metakalba, ir persmelkta realybės, ir spinduliuojanti konceptualius postulatus; kalba, gebanti teorijas bei filosofijas jungti su gyvenimo patikrintomis versijomis. ŽMK tikslas – „nenorminę“ leksiką paversti normine, tapti cool – geidžiama, vartojama, universalia, cituojama. Madinga ir brend’inga. Operatyvumas, ekspromtu gimę epitetai taptų menotyrinių normų bei dogmų pagrindu. Tai pakeltų profesionaliosios meno kritikos ir menininko statusą visuomenėje. Analitiniai specializuotieji tekstai niekur nedings. Nepamirškime, priešinternetinė era baigėsi. Nauja kalba reikalinga, kad sudarytų sąlygas pasinaudoti klasika, „permalti“ ją ir padaryti prieinamesnę vartotojui.

Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Instaliacija Skladukas. 2009, kompiuterizuotas žakardinis audimas

Ko pasigendu dabartinėje menotyroje? Išgyvenimų tikrumo. Na, kad ir logiškos, sufabrikuotos kančios. Tikro dialogo ir šiek tiek popso. Gal pravartu būtų sužinoti ne ką ir kaip kritikas vertina, bet kodėl taip daro. Kodėl taip rašo? ŽMK kalba galėtų tapti dovana eiliniam skaitytojui, besidominčiam sudėtingesne problematika. Į ką turėtų būti nukreiptos kritikos strėlės? Kodėl akcentuoju menotyrinę žurnalistiką? Pirma, šiandien kultūros žurnalistai ir apžvalgininkai pradeda ir laimi, nes: jie negalvoja, jie daro; jie neišradinėja naujadarų, todėl, kad yra „atkalę“klišes. Idėja dažniausiai jų neprovokuoja. Juos veja numerio deadlain’as. Jų nekankina kūrybinės kančios, juos slegia neužpildytas laikraščio puslapis. Jie pastebi, bet nestebi, nes tam neturi laiko. Jie netyrinėja, bet fiksuoja, nes neturi laiko. Jie negali apie meno faktą papasakoti ir pasidalyti juo su eiliniais žiūrovais bei skaitytojais. Jie nesistengia sudominti laiko verte, kurioje slypi kritikos prigimtis.

Kita vertus, žinote, kas labiausiai erzina statistinį kultūros ir meno vartotoją (kalbame apie vartotoją, kuris identifikuoja save šalia meno, jaučia meno poreikį, yra meninės informacijos nešėjas)? Erzina tai, jog kritika aprėpia laiką apskritai,ir tai baugina žmogų, kuris nori patirti konkretų faktą ir suvokti esąs nors akimirksnį pranašesnis už laiką. Žmogus yra pajėgus įsisavinti daug ir po truputį. Negąsdinkime jo. Skaitydamas menotyrininko tekstą eilinis žmogus dažniausiai suglumsta – žygiuodamas nuo vienos cituojamos pavardės prie kitos jis patiria laiko atkarpos didumą – kontekstas per platus, reiškiniai neaprėpiami... Tam, kad įviliotum normalų žmogų į šias prašviesėjimo pinkles, būtina palikti langelį jo interpretacijai ir „iškirsti“ ŽMK langą dienraščiuose. Tačiau jų redakcijos nemėgsta nei per sudėtingų, nei per laisvų kultūrinių tekstų. Tai užkraukime ŽMK dar vieną misiją?

Grėsmės? Profesionalius menotyrininkus, besišliejančius prie oficialių kultūros informacijos priemonių, gąsdina pats „ėjimo į liaudį“ faktas. Kaipgi čia taip? Nuleisti kartelę? O aš manau, kad mes tai vadinamajai liaudžiai esame skolingi. Tai mes prikūrėme įvairių užkardų: terminų, mokyklų, filosofinių dogmų, tekstinių verbalinių barikadų. Išauginome kareivius, marširuojančius siaurose menotyros gatvėse ir akylai saugančius savo teritoriją nuo kažkokio mistinio svetimųjų įsiveržimo. Transdiscipliniškumas, sujungęs menotyrą ir žurnalistiką, meno kritikai suteiktų naują informacijos sklaidos formą. Manau, kad ateityje tai neišvengiama.

Mažas ir mažesnis

Kuo didelis miestas skiriasi nuo mažo? Mažame miestelyje visi sulekia į vieną vienintelę šviesą – parodos atidarymą – vieninteliame meno centre. Negi ją užpūsi, mėgindamas pūsti stipriau (bent mintyse deginant neprofesionalumo ženklus, kurie ­miesto ­miniatiūroje yra itin ryškiai matomi). Mažuose miesteliuose vyrauja savivaldybių ar seniūnijų kultūros centrai, skirti visoms kūrybinės veiklos sritims – nuo mėgėjų iki profesionalų meno. Tai perša mintį, kad, norėdamas kokybiško produkto, turi važiuoti į Vilnių, kur aukštojo ir žemojo meno frakcijos išdistiliuotos atskiruose induose. Ir krikštykis, ir nuodėmes plaukis, ir rankas taipogi.

Andrius Kviliūnas. Kaip tapti angelu. 2006, videoprojektas

Ką apie tai mano „Kritikos maršrutų“ dalyviai?[3]

Neringa Černiauskaitė: Projekto aprašyme išdėstyta idealistinė „Kritikos maršrutų“ idėja mano atveju nepasiteisino, ir viltis, kad „svetimoje erdvėje kritikas neturi išankstinės nuomonės bei asmeninių interesų“ žlugo. Į Šiaulius visada noriai važiuoju būtent dėl asmeninių pažinčių ir aiškiai nusistovėjusios nuostatos: Šiauliai – tai ne Vilnius, ir Šiauliai tai žino.

Kęstutis Šapoka: „Kritikos maršrutai“ – keistas dalykas. Nuvažiavęs dienai ar net ir visam savaitgaliui į kokį nepažįstamą ar menkai pažįstamą miestą, miestelį, aplankęs galerijas, susitikęs su tenykščiais kultūrininkais (ar jų atstovu), nesugebėsi pateikti „objektyvaus kultūrinio pjūvio“. Tai bus tik įspūdžių kratinys. Paradoksalu: į tokią kelionę turi važiuoti be išankstinių nuostatų, bet privalai turėti aiškią išankstinę nuostatą.

Kotryna Džilavjan: Reikia pripažinti, kad, rašydama apie viešnagę Mažeikiuose, prieštarauju kai kurioms „Kritikos maršrutų“ idėjoms. Pasiūlytas projekto modelis – nepažįstamame mieste atlikti objektyvų kultūros pjūvį – mano atveju pasirodė visiškai neveiksmingas.

Aistė Paulina Virbickaitė: Deja, Lietuva labai maža. Net, regis, tolimoje Klaipėdoje atsirado draugė, kuri prašė apie juos (viena organizacija – aut.) nieko bloga nerašyti...

Ignas Kazakevičius: Objektyvumo laipsnis lygus informacijos kiekiui. Man dalyvauti „Kritikos maršrutuose“ lengviau nei kitiems, nes esu dirbęs meno galerijoje Šiauliuose, sėdėjęs Lietuvos dailininkų sąjungos Taryboje, dabar gyvenu ir dirbu Klaipėdoje, o gimiau ir studijavau Kaune. Esu „įsivėlęs“ į įvairius projektus visoje Lietuvoje. Taigi įvairių miestų meninį gyvenimą pažįstu, žinau, iš kur vėjas pučia, todėl galiu būti atsparus ir pamatytam, ir išgirstam... Įspūdžiai ir nuostatos manęs neveikia. Kita bėda – draugai pažįstami. Žiūrėdamas jiems į akis supranti, kad mažuose miesteliuose jie jaučiasi vieniši ir tikisi bent jau informacijos sklaidos. Ir, žinoma, geriausia iliustruotos jų kūriniais, apkaišytais giriamais žodžiais. Kaip įgyvendinti projekte išsikeltas užduotis, realiai įvertinti aplinką ir galimybes, o sykiu nepamiršti ir teksto, ir skaitytojo?

Aistė Paulina Virbickaitė: Matau vieną šios situacijos priežastį – žmonių norą bendrauti. Tad ir tekstas apie kultūrinį įvykį – visų pirma bendravimas. Pokalbis. Autoriaus – su menininku ir skaitytoju. Skaitytojo – su autoriumi. Galbūt – impulsas pratęsti diskusiją, įtraukiant daugiau dalyvių. Tad jei apie parodą kalbasi dviese, skaitę kritinį tekstą, pokalbis jau vyksta trise...

Ignas Kazakevičius: „Kritikos maršrutuose“ sulaukėme ir tiesioginio atoveiksmio. Šmaikščiai tariant, pasikalbėjome keliese. Cituoju: „...Bet aš tik noriu pasakyt, kad man, kaip šakiečiui (ir aš tuo didžiuojuos), nebuvo juokinga Vido Poškaus parinkta citata. Nemanau, kad tai tinka Jūsų žurnalui“ (omeny turima www.bernardinai.lt): „Ramanauskas Vytas, kilęs nuo Šakių, / Didelis banditas, matos iš akių, / Vakarais jos žydros, o rytais raudonos, / Taip jau atsitinka, geriant samagoną...“ Skaitau Jūsų žurnalą, bet tikrai to nesitikėjau. Nelabai supratau, ką autorius tuo norėjo pasakyt. Jei tai apie mane, tai nereiškia, kad jei aš šiuo metu neturiu normalių sąlygų tapyti, tai esu „prasigėręs banditas, kilęs nuo Šakių“ (http://www.kulturpolis.lt/, 2009 12 24).

Objektyvumas vs subjektyvumas

Niekada nebuvau filosofijos, akademinio žargono, megacitatų menotyros tekstuose fanas. Laikausi nuostatos, jog koncepcijai pristatyti ir pagrįsti pakaktų kelių taiklių sakinių ir faktų. Tekstas turėtų būti suvokiamas eiliniam meno vartotojui, kuris taip pat neturi laiko. Šioje paradigmoje įveskime būtiną sąlygą: išsilavinimas lygu tolerancijai, t. y. privalu turėti kantrybės nors pradėti skaityti pasirinktą tekstą, net jeigu netyčia paspaudei kokią nuorodą. Bet ar perskaitys iki galo? Vargu... Trūksta laiko. Pavargusios akys, pervargęs protas. Šiandieninis kritikas taip pat neturi laiko. Renginiai. Informacijos gausa. Reaguoti reikia staigiai, autoritetingai ir gyvai. Tam, kad publika „prarytų jauką“, jis negali būti per didelis, nes vartotojas neįveiks – jis nėra dar tokia didelė žuvis, kokia turėtų būti, sprendžiant iš daugumos šiandieninių meno kritikos tekstų. Profesionalų polemikos rezultatas – maži lokalios srities postūmiai. Reikšmingesniems, kurie aprėptų ir meno kritiką, ir edukacinius bei informacinius meno ir leidybos etc. procesus, reikalinga kritinė vartotojų masė. Pastarąją auginti galėtų ŽMK, kuri, išlikdama itin subjektyvi, taptų objektyvumo pranašu. Beje, labai įtikinančiu, nes gali meistriškai, įvairių teorijų lygmeniu pateikti pažįstamus, artimus ir vertinamus faktus, gali jų svarbą pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais paremtomis išvadomis. Antai Vidas Poškus, neprarasdamas kritikos ir ironijos jausmo, žodžio ekvilibristikos, postulatus nukalti sugeba ir iš vietinės medžiagos. Pasak jo, „niekas neatsiranda tuščioje vietoje. Tik istoriniu mąstymu visiškai nepasižymintis subjektas gali manyti, kad jo neveikia kolektyvinė atmintis arba vietos kraštovaizdyje užkoduota praeitis. Teiginį pagrįsčiau Mstislavo Dobužinskio mintimis. Remiantis šio menininko patirtimi, visus, net ir mūsų dienomis, Varėnoje gyvenančius tapytojus, jų kuriamą tapybą galima skirti į dvi grupes. Kaip jas pavadinti? Pirmąją – poligonine, antrąją – iškabine. Pirmajai grupei priklausytų M. Siudikas, antrajai – V. Šemeška. Poligoninė tapyba pasižymi vizionieriškumu ir primena šaudymą toliašaudžiais artilerijos pabūklais. Iškabinė tapyba todėl ir yra iškabinė, jog kuriama afišos principu – tam, kad kažką įteigtų, deklaruotų, pasakytų. Tokia tapyba reklamiškai bando kontroliuoti situaciją, kurti tai, ką nori matyti. Iškabinėje tapyboje svarbus iliustratyvusis, netgi didaktinis lygmuo...

Varėniškosios tapybos mokyklos (sakau kuo rimčiausiai, nes meninis vyksmas egzistuoja vietos meno mokykloje) klasifikacija yra indukcinio pobūdžio ir tolimesni, gilesni empiriniai tyrinėjimai ją galėtų koreguoti. Kitas svarbus dalykas (galiojantis ne tik skaitytojams, bet ir ateities tyrinėtojams) – šis tikimybių principas galioja tik Varėnos tapybos situacijai (čia ir dabar) aptarti. Kitose vietose ir kitu laiku išvados gali būti visai kitokios, nes aplinka veikia skirtingai...“

Valdas Gilius. Pirmieji 7 Jėzaus judesiai. 2005, aliejus, drobė, 150 × 200

Be epilogo

Projektas „Kritikos maršrutai“, ieškantis naujų autorių, įdomesnio formato teksto, galėtų konstatuoti, jog meno kritika vis dar yra arčiau kūrinių ir procesų nei žmonių, kuriems jie skirti. Artimiausiais laikyčiau V. Poškaus ir kai kuriuos K. Šapokos rašinius. Tačiau kol kas autoriai ir jų tekstai yra vieniši, neturi partnerių, kolegų paramos, todėl egzistuoja greičiau kaip reiškinys, o ne kaip tendencija. Kitas klausimas – kiek galios turi kritikas? Mano atliktos kolegų apklausos apie kritikos galią atsakymuose ir www.kulturpolis.lt rašytuose tekstuose tezės beveik sutapo.

Monika Krikštopaitytė: Jei Jus domina galia, prasmės būti meno kritiku tikrai nėra. Gerais rašytojais tiki. Prasmė yra asmeninė savybė. Ją reikia atrasti savarankiškai. O jei kalbate apie meno kritikos vietą, tai valstybėje jai vieta nenumatyta. Esame palikti kapstytis savarankiškai. Todėl kritinio rašymo lygis yra stipriai mėgėjiškas su retomis išimtimis.

Neringa Černiauskaitė: Kone visi tarptautinėse jaunųjų kritikų dirbtuvėse „Three uses of the knife“ dalyvavę meno kritikai liūdnai juokavo, jog jų parašytų parodų recenzijų niekas nebeskaito, jas tik pamato. (Jei skaitote šį sakinį, esate mažuma, dėl kurios tokie leidiniai ir atsiranda. Ačiū! – aut.)

Laima Kreivytė: Joks tekstas, taip pat ir dailės kritikos, tiesiogiai nieko nekeičia. Tačiau platesne prasme kritika sukelia atgarsį, leidžia pamatyti reiškinį iš įvairių kampų, skirtinguose kontekstuose. Šiame informacijos amžiuje (prisimenant Michelio Foucault atskleistą žinojimo kaip galios principą) kritika vėl tampa aktuali. Nes gerai informuoti, meno procesus stebintys bei juos veikiantys kritikai kaip tik ir yra tie, kurie turi žinias (t. y. galią) ir galimybes tas žinias paversti aktualiais pranešimais –  parodomis, projektais, tekstais etc.

Aistė Paulina Virbickaitė: Šiandien Lietuvoje dailės kritika gali stengtis šviesti visuomenę, pratinti ją kalbėti apie kultūrą. Taip pat – kurti atsvarą kultūrai abejingai žiniasklaidai bei „kultūros politikai“ apskritai.

Šiais metais „Kritikos maršrutų“ autoriai pasirinko juos dominančią aktualią temą, kurią gvildeno keliais aspektais (įvaizdis, marginalai, finansai, kompleksai, „klonai“, bendruomenės ir kt.). Projektas baigsis rugsėjo mėnesį išleidus „Kritikos maršrutų“ žurnalą, į kurį pateks geriausieji tekstai, įdomiausieji fragmentai bei kultūriniai gyvenimo „už Vilniaus ribų“ pjūviai.

[1]    KM atradimai, viltys ir praradimai bus surašyti projekto žurnale, o dabar tekstus jau galima rasti kultūros portaluose http://www.kulturpolis.lt/ ir http://www.bernardinai.lt/

[2]    Dešimtajame XX a. dešimtmetyje prof. Alfonsas Andriuškevičius bandė padaryti savotišką dailės kritikų „apskaitą“. Žr. A. Andriuškevičius, „Dailės kritikos pokyčiai, arba Be išvadų“, Literatūra ir menas, 1996 05 18.

[3]    Kai kurios projekto dalyvių mintys paskelbtos http://www.kulturpolis.lt/ („Kritiko karma. Kritikuoti ar nutylėti?“, 2010 05 06; „Kritikos maršrutai: Vilnius – Varėna“, 2009 12 14).

Atgal Komentarai