Kritikos maršrutai
Justė Cristauskaitė. Kritikos maršrutai: Vilnius – Druskininkai

2009-12-28

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

Kultūros maratonas Druskininkuose

Pradėjus svarstyti, ką žinau apie Druskininkus, be sanatorijų ir Čiurlionio temos iš atminties išplaukė garsieji Druskininkų šokių maratonai. Pati niekad nedalyvavusi, iš pasakojimų susikūriau gan įspūdingą vaizdą – kelios dešimtys šokėjų, keliantys kojas ir rankas privalomus centimetrus privalomais laiko intervalais, lydimi palaikančios publikos apgirtusio ošimo – pakankamai siurrealistinis reginys. Pirmieji prakaitu persisunkę Druskininkų žingsneliai populiaraus kurorto link. Jau grįždama iš Druskininkų galvojau, kaip gerai, kad kurortas augdamas pasuko kita linkme. Žinoma, keistų, akį rėžiančių „šiuolaikiškų“ architektūrinių sprendimų neišvengta ir čia, tačiau išliko ir charakteringų, istorinių pastatų. Šokių maratoną pakeitė teatro festivalis. Čia netgi tapo įmanomas mano asmeninis dviejų dienų kultūros maratonas. Progresas – akivaizdus ir viltingas.

Nežinomos vietovės ar miestuko pažinimas ir parsivežami įspūdžiai daug kuo priklauso nuo žmonių, su kuriais susiduri. Tai ypač taikytina mažiems miesteliams, kuriuose be lydinčio „vietinio“ žmogaus gali taip ir nesužinoti, kur čia ilsimasi, kas veikiama ir kuo džiaugiamasi. Tiesa ir tai, kad atrastum ryšį, pažintum miestą, reikia daugiau laiko negu nepilnos dvi dienos. Tačiau ir šioje situacijoje padeda žmonės – pasinaudojant jų pasakojimai greitai bėgant jiems patinkančiais, ypatingais keliais leidžia ir per trumpą laiką pamėginti atkurti miesto atmosferą. Druskininkuose mane lydėjo Staselė – II kurso VDA akademijos tapybos studentė. Apsilankėme bei nakvojome jos jaukiame bute, vietoje vakaro televizoriaus programos stebėjome pirmąsias skulptūrines užuomazgas jos brolio populiarių herojų figūrėlėse.

Lyginant su Vilniumi, Druskininkuose jauku. Viskas atrodo susitraukę, sumažėję – akį patraukė nedidelės, lyg einantiems į mokyklą vaikams skirtos perėjos. Pirmos viešnagės dienos metu pavyko apsilankyti Druskininkų muziejuje, galerijoje „Sofa“ bei pasivaikščioti po šaltus, bet žavius Druskininkus. Čia net ir žiemos metu jaučiasi sanatorijų atmosfera – tvarkingai išmėtyti, senos ir naujos architektūros žemi sanatorijų pastatai, Nemunas, pušynai, ežerai ir viskas aprėpiama pėsčiojo akiračiu. Buvusi dvarinė atmosfera provokuoja istorinėmis vizijomis: lyg ir nenustebintų šiuo laikmečiu praskubanti karieta, traukiama keturių arklių, pro kuriuos langą žvelgtų žavi keturiasdešimtmetė dama.

Galerija „Sofa“ eksponavo Antano Chmieliausko darbus. Nepaisant galerijoje nuolat keičiamų profesionalaus meno parodų, tai labiau pardavimams skirta vieta. Akcentas – daug visokių niekučių, neretai susijusių su Druskininkais. Tarkim, Čiurlionio veidu papuoštos dėžutės mažmožiams susidėti ir panašiai. Matyt, nėra ko piktintis, jog Druskininkuose gyvenęs Čiurlionis čia mėginamas eksploatuoti kaip suvenyras. Europos miestuose gyvenusios įžymybės neretai turistams brukamos dar energingiau, kuriant jų vardo viešbučius, kavines, patiekalus ir begalę pačių įvairiausių suvenyrų. Koją mūsuose kiša ir miestietiškos tradicijos nebuvimas – Druskininkai negali pasidžiaugti kavine, kurioje mėgdavo stikliuką ar bokalą išlenkti Mikalojus Konstantinas, o iš jo tėvų namo viešbutis tikrai nesigautų. Kita vertus, jaukus ir nedidukas Čiurlionio muziejus – lietuviškai santūrus ir kuklus. 
 
Sužavėjo Druskininkų miesto muziejus įsikūręs XX a. pradžios name. Kruopščiai paaiškinta Druskininkų, kaip mineralinių vandenų kurorto, gydyklų ir sanatorijų vietos dar nuo dvaro laikų, funkcija, istorija, paskirtis. Tarkim, 1937 m. Druskininkų kurorte gydėsi ir poilsiavo 11047 asmenys –  kaip tam laikotarpiui tikrai nemažai. Taip pat įdomiai sumiksuoti šiuolaikiški daiktai su autentiškais – lyg ir viskas XX a. pradžios, tačiau ant palangės galima pastebėti blizgantį tarsi veidrodis, besisukantį kačiuką, kuris stilistiškai primena tiriamą laikotarpį, tačiau akivaizdžiai matosi kad tai dabartinės gamybos daiktas. Ką gi, lietuviškoji autentika – labai trapus ir skausmingas klausimas.

Muziejuje taip pat eksponuojami Dariaus Joneikos (grupės „Kopėčios“ nario) tapybos darbai. Viso muziejaus kontekste, kur kiekviename kambaryje – informacijos ir istorijos apkrova, šie balti tapybos darbai veikia kaip pauzė prieš neriant į tolimesnes Druskininkų istorijos erdves antrame aukšte. Jaučiamas eksperimentavimas su abstrakcija telkiantis minimalistines priemones. Rezultate – gera pertraukėlė, tačiau paveikslai nesustabdo ir net nemėgina konkuruoti su muziejiniais eksponatais. 

Antrame aukšte galima pajusti tiesioginį kontaktą su darbais, kai kur jis net ir skatinamas (darbus galima paliesti, lentynose stovi senos knygos bei žurnalai, kuriuos galima pavartyti). Be visų edukacinių eksponatų taip pat galima pamatyti 1854 m. Visilijaus von Rotkircho rankraščius („XIX amžiaus Druskininkai Vasilij'aus Von Rotkirch'o rankraščiuose"), kurie rašyti Druskininkuose arba keliaujant link jų. Taip jau pasitaiko, kad gabūs žmonės dažnai neturi stiprios fizinės sveikatos, todėl visai nekeista, kad jų pėdsakų galima rasti įvairiose gydyklose, ne išimtis ir Druskininkai. Telieka egoistiškai gailėtis, kad sanatorijų lankytojai neužsibūna kurortuose metais ar dešimtmečiais...

Vienas iš maloniausių atradimų muziejuje – įvijais laiptais pasiekiama stoginės stiklinė terasa. Iš jos  atsiveria puikus vaizdas į ežerus bei Druskininkų gamtą, kuri miesto sužavėjimo kontekste yra pirmoje vietoje. Čia jau reikia bent pavasario ar ankstyvo rudens, nes žiemos metu šis grožis tik nujaučiamas iš formų, iš savo atminties prikuriant spalvas ir atmosferą.

Kitą rytą Druskininkuose teko patirti gabaliuką lietuviškosios Indijos – stotelėje pasirodęs mikro autobusas jau buvo pilnas, o stotelėje be mūsų dar laukė kokia penkiolika žmonių. Stebuklai, iš tiesų sutilpom! Aplankėm trumpam turgų, bet buvo per šalta ką išsirinkti, pasivaikščiojom po vienos apleistos sanatorijos patalpas ir aplankėme menininkę Jūratę Kazakevičiūtę jos galerijoje.

Jūratė Druskininkuose turi dailės salonėlį "Neitė". Čia ji dirba „už minimumą“, žmonių ateina nedaug. Pati Jūratė nesijaučia daug dalyvaujanti Druskininkų kultūriniame gyvenime, apie ją daugiau galima išgirsti domintis Vilniaus ar Klaipėdos parodomis. Kodėl Druskininkai? Jos sūnui gera gyventi miestelyje, kur viską galima aplėkti dviračiu. Druskininkuose saugiau ir ramiau, o ir tas Vilnius netoli.

Jūratė Kazakevičiūtė – žymi tekstilininkė. Jos kūriniai išeina iš tekstilės ribų, juose stipriai jaučiama skulptūrinė forma. Menininkės kūryboje dažnai galima aptikti feministinės krypties darbų, kuriuose keliami šiuolaikinės moters identiteto, jos vaidmenų visuomenės gyvenime (motina, darbininkė, gundytoja, kalė) klausimai. Šios pastaruoju metu gan madingos temos Jūratės Kazakevičiūtės kūrybą lydi jau senokai ir kiekvieną kartą skamba aktualiai ir paveikiai. Viena iš priežasčių – menininkės humoro jausmas, persipynęs su ironija ne tik aplinkos, bet ir savęs pačios atžvilgiu. Kita – jos darbams būdingas natūralumas. Liečiant Jūratės kūrinį – mažytę nuogos moters figūrėlę apima keistas jausmas – figūrėlė kurta pagal pačios autorės kūno formas. Nepatogu, nes beveik per intymu – o tai reta šiais laikais. Šioms lėlytėms suteikiamos įvairios išraiškos, jos tarsi natūralios barbės, be kosmetinių „patobulimų“. Žinant jų istoriją, jos tampa jaukios, savos. Taip Jūratė per savo kūrinius kalba apie save. O per save – ir apie moterį apskritai. Galerijoje parduodami įvairių menininkų darbai: ji jauki, Jūratė pati ją tvarko, vasarą galima sėdėti terasoje.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad kultūringoji viešnagė Druskininkuose pavyko. Dvi dienas vaikėmės ir stebėjom kultūrą, kurios šiame nedideliame mieste iš tiesų yra – tiek gatvėje, tiek galerijose ir muziejuose, tiek druskininkiečių namuose. Belieka tikėtis, kad kartu su augančiomis sanatorijomis ir viešbučiais, ilgainiui čia kils ir kultūros lygis, be muziejų ir šiltuoju metų laiku rengiamų plenerų galėsiantis pasiūlyti druskininkiečiams ir miesto svečiams bei dar platesnę  profesionalaus meno renginių skalę.     

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai