Kritikos maršrutai
Vidas Poškus. Kritikos maršrutai: Vilnius – Šakiai

2009-12-24

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.
 
Dvigubi Šakiai

Du vandens bokštai ŠakiuoseKeli su Šakiais tiesiogiai-netiesiogiai susiję artefaktai (vienas priklausytų V. Landsbergio-Žemkalnio braižikliui, kitas – J. Erlicko plunksnai) liudija dvigubą šios vietos ir jos meninės situacijos statusą. Ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje architektas suprojektavo retrospektyvaus modernizmo dvasia spinduliuojančią Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Įdomu yra tai, kad stovint veidu į priekinį fasadą su dominuojančiu bokštu (paskutiniojo didžiojo karo metu šis buvo susprogdintas, vėliau atstatytas dvigubai – sic! – mažesnis) matyti gražiu smulkiai grūsto granito tinku padengtos sienos. Žengus žingsnį kairėn arba dešinėn (žodžiu – į šoną), atsidengia netinkuoti statinio šonai. Regisi, jog vienas prie kito priglausti stovi du skirtingi architektūriniai objektai. Veikale Žalias pareiškimas (1992 m.) poetas J. E. apie Šakius yra rašęs taip (cituojama iš atminties, todėl galima paklaida – ypač spalvinio kaleidoskopo atveju): „Ramanauskas Vytas, kilęs nuo Šakių,/ Didelis banditas, matos iš akių,/ Vakarais jos žydros, o rytais raudonos,/ Taip jau atsitinka, geriant samagoną...“. Esmė slypi tame, kad J. Erlickas aprašė dvigubą šakiečio (jau ne kūrinio ar dirbinio sverdioliškąja prasme, o paties individo) būseną: vakarais jo akys būna žydros, o rytais raudonos. Kažin ar taip būtų kokiuose nors Pagėgiuose ar Saločiuose...

Šakiuose galima aptikti ne vieną dvigubą motyvą. Visų pirma, toks yra herbas – jo skydas išskaidytas į raudoną ir sidabrinį laukus. Raudoname fone vaizduojami du sukryžiuoti javų pėdai. Sidabre kyšo dvi trijų šakių ragų grupės. O ir pavadinimas – Šakiai – yra daugiskaitiškas (gal net dviskaitiškas). Juolab, kad kadaise senuosius Šakaičius dalijosi broliai Oziemblovskiai. Vietovę į dvi dalis gamtiškai skelia Siesartis. Šiauriniai Šakiai – administracinė bei gyvenamoji dalis, pietuose įsikūrusios gamyklos ir kolektyviniai sodai. Miesto panoramoje dominuoja du, vienas šalia kito tiesiog pačiame centre stovintys vandens bokštai. Be aprašytosios katalikų šventovės veikia ir evangelikų liuteronų maldos namai. Šakiuose yra meno mokykla (su dviem skyriais – muzikos bei dailės), tačiau tam tikrą (labai sveiką) konkurenciją sudaro Varpo vidurinė mokykla, vadovaujama dailininko Jono Daniliausko brolio Vito (du broliai Daniliauskai – irgi dvigubas, šakietiškas požymis). Joje aktyviai propaguojama meninė veikla: kiekvieną rudenį reziduojantys žymūs dailininkai Meno dienų metu kuria kartu su moksleiviais (mokytojo A. Vorevičiaus – kurio žmona Audronė taip pat yra dailininkė – kuruojamas renginys). Dar apie dailininkus – iš Šakių kilęs ne tik J. Daniliauskas, bet ir V. Antanavičius. Irgi du! Šakietiškos kilmės menininkų yra ir daugiau. Iš vietinių žmonių galima sužinoti, kad A. Kuras bei M. Šnipas taip pat čia gimę, augę, tik jie neretai tai „slepia“ (menkai dalyvauja miesto meniniuose vyksmuose, retai sugrįžta gimtinėn). Rajono centre yra dvi parodinės salės: Savivaldybėje – Rotušėje (jos fojė) ir Kultūros centre (taip pat fojė). Liaudies menas, tautodailė, o ir šiaip įvairūs kultūriniai procesai ypač eksploatuojami ir eksponuojami netoli nuo Šakių esančiame Zyplių dvare (jį globoja Lukšių seniūnas, menininkas V. Cikana). Tai irgi liudija tam tikrą Šakių meno susidvigubinimą. Arba – vietos kultūros aktyvistė (skyriaus vedėja) A. Kasparevičienė įvairiose Šakių apylinkių vietose kas du metus organizuoja tarptautinius plenerus Kalbanti žemė. Galų gale, net ir tai, jog 2009 metų gruodžio keturioliktą dieną šiame mieste sniego (pirmojo tą žiemą) buvo kur kas daugiau nei kitose vietose (Vilniuje ar Kaune), nenuginčijamai liudija Šakius kaip tam tikrą susidvigubinimo fenomeną.

Lolita Rūgytė. Nykstantis dvaras, 2008

Dvigubą Šakių meninę, konkrečiai – tapybinę – padėtį ypač raiškiai atspindi šio miesto dailininkų kūryba. Paanalizuokime du iš jų (nors Šakiuose kuriančių yra kur kas daugiau): Vytautą Kauną ir Lolitą Rūgytę. Jų abiejų tapyba atstovauja šakietiškajam ekspresionizmui. Pirmojo menininko darbai įkūnija agresyvųjį, o antrosios – lyrinį (artimą modernui, secesijai) – polius. Ekspresionizmu šių autorių išpažįstama plastika pavadinta neatsitiktinai. Jie propaguoja išgrynintą potėpį, laisvą piešinį, dinamišką kompozicinę struktūrą. Spalvinė problematika tiek V. Kauno, tiek L. Rūgytės kūriniuose tapusi tuo, kas pačių tapytojų vadinama paveikslo pamušalu. Abu jie tapo impulsyviai, spontaniškai, intuityviai pasikliaudami savo spalvinėmis nuojautomis. Koloritas šių autorių darbuose yra žemiškas, zanavykiškas – dominuoja tamsūs, rūškani tonai su ryškiomis, šviesiomis, šiltomis prošvaistėmis – lyg derlingas dirvožemis su molingais inkliuzais. Ekspresionizmas nėra lokalinis atradimas ar išradimas – pastaroji mokykla jau gerą pusšimtį metų diktuoja madas visame lietuviškame tapybos areale. Šakietiškas jos atitikmuo išsiskiria dvigubinimo principu. Ši ypatybė ryški analizuojant abiejų tapytojų darbus. V. Kauno Tiltelyje (2008 metais Gelgaudiškyje sukurta kompozicija) drąsiais, energingais, tvirtais potėpiais vizualiai sukonstruotas ir į jausminį hieroglifą transformuotas inžinerinis įrengimas „apdovanotas“ sudvigubintomis atramomis, suporintais turėklais. Paties paveikslo plokštuma tilto horizontalės bei jo šešėlio (juodos storos linijos) yra padalinta į dvi šiltas spalvines dėmes. Ten pat, Gelgaudiškyje, L. Rūgytės nutapytas Nykstantis dvaras pasižymi analogišku skaidymu į viršutinę (jonėninių kolonų remiamas portikas) ir žemutinę (laiptai su atramų bazėmis) sferas. Laiptai perteikti horizontalių tirštų brūkšnių, laikančios konstrukcijos – platesnių, skaidresnių potėpių pagalba. Pakopos, kaneliūros, vidinės stogelio dalies formos išgautos poruojant šviesių ir tamsių tonų linijas.

Kalbant apie V. Kauną ir L. Rūgytę, (susi)dvigubinimo aspektas yra ryškūs jų kūrybinėse kolekcijose, jų tapybinėse biografijose. Tiek vienas, tiek kitas menininkas gali ir dirba keliomis manieromis. V. Kaunas tapo ne vien ekspresyvias, ekspresionistines kompozicijas (šiuo punktu jis artimas R. Fettingui ir visai kitai „naujųjų laukinių“ plejadai), bet ir gana nuosaikius (tapybine prasme – glotnesnis potėpis, santūresni spalviniai deriniai) urbanistinius peizažus. Pirmieji šiuo metu saugomi menininko tėvų ūkiniuose trobesiuose, antrieji bazuojasi gyvenamajame kambaryje (taip pat ir dirbtuvėlėje). L. Rūgytė šalia savo peizažų a la Egon Schiele (nors tikrai jos negalima vadinti šio secesionisto epigone – labiau dvasine sekėja landšaftinėje tapyboje) kuria ir kur kas brutalesnes, labiau abstrahuotas kompozicijas. Ypač dramatiška pasirodė Kainui skirta drobė. Apžiūrėjimo metu dvarų vaizdai glaudėsi menininkės studijoje, o antroji, „dramatiškoji“ jos kūrybos dalis buvo tik ką sugrįžusi iš eilinės parodos.

Ieškant Šakių miesto ir apylinkių meninės-tapybinės, o ir visos sociokultūrinės aplinkos susidvigubinimo fenomeno priežasčių (argumentuotas koreliacijos bei priežastingumo suvokimas yra kvalifikuotos dailėtyros požymis), vieninteliu paaiškinimu galėtų būti specifinis šio regiono gyventojų mentalitetas. Šakiai, būdami zanavykų sostine, nuolat aptinkamais dvigubumo, požymiais demonstruoja sveiką, praktišką, racionalią, ūkišką – suvalkietišką – mąstyseną. Kiekvienas daiktas ar reiškinys dvejinamas ne atsitiktinai, o specialiai, sąmoningai, pragmatiniais sumetimais – dėl atsargos, „dėl visa ko“, „o gal prireiks“. Ir tai atsispindi ne tik kasdienio gyvenimo lygmenyje, bet ir dvasinėje plotmėje – tapyboje.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai