Kritikos maršrutai
Aistė Bimbirytė. Kritikos maršrutai: Vilnius – Telšiai

2010-01-25

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. Šiuo metu Lietuvoje, ypač regionuose, mažėja objektyvios informacijos apie kultūros procesus. Kiekvienas Lietuvos miestas gyvena atskirą, pakankamai uždarą kultūrinį gyvenimą. Nesuvokdama konteksto miestų bendruomenė tampa dar uždaresne, mažėja kultūrinė tolerancija.

„Kultūros maršrutai“ skatina žvelgti į Lietuvoje vykstančius kultūrinius įvykius bei procesus kaip į visumą. Tai puiki galimybė susipažinti skirtingų Lietuvos miestų menotyrininkams, o skaitytojams – pažinti kritikus, suvokti juos kaip įdomias, smalsias, atviras asmenybes, pažvelgti į savo ir kitus šalies miestus jų akimis.

Sostinė vs Sostinė

Manau, jog šį sykį beveik „įsipaišiau” į vieną A. P. Virbickaitės ir I. Kazakevičiaus inicijuoto projekto „Kritikos maršrutai” reikalavimą – važiuoti į kitą miestą be išankstinės nuostatos. Telšius esu pravažiavusi vos kelis kartus ir nė karto nesustojusi. O bene vienintelė nuostata, kurią šį sykį atsivežiau su savimi – studenčiokų rojus kalvotoj Žemaitijoj. Visa, kas buvo žinoma apie šį miestą istorine prasme, taip pat buvo suvyniota į nosinaitę, užrišta devyniais mazgais ir saugiai paslėpta kišenės kamputyje. Iššokusi iš traukinio ir žengdama pirmuosius žingsnius idiliškai saulės nutviekstomis gatvėmis stengiausi atsiriboti nuo visko, kas trukdytų kuo giliau įkvėpti KITO(KIO) miesto kultūros kvapo. Visą Telšiuose praleistą dieną neapleido nepaaiškinamas optimizmas ir įspūdis, jog čia esama kažin kokio universumo, kad visa, kas reikalinga, gali tilpti viename kamputyje, net labai mažoje erdvėje ir kad čia tiesiog ore sklando įkvėpimas. Et, matyt nuo puikaus saulėto oro ir kalvų kalvelių susisuko galva.

Pirmiausia užsuku į Telšių turizmo informacijos centrą. Dar neįžengus pro nuotaikingo numo slenkstį spėju užkabinti mintį apie šalies, ar tiesiog gyvenimo centrus ir periferijas. Kartu prisimenu K. Šapokos įspūdžius iš Alytaus. Anot jo, realybėje periferijos nėra. Ji egzistuoja tik mūsų sąmonėje. Iš tiesų nusiteikimas, jog išskyrus Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, visa kita yra daugiau ar mažiau marginalija, labai apriboja. Apriboja tiek kalbant apie privalumus, tiek apie trūkumus. Pirmuoju atveju, atvykus į mažesnę teritoriją ir gyventojų skaičių turinčią vietovę kyla pavojus josios privalumus, kultūrinį kitoniškumą prislėgti iš didesnio miesto atsineštais pranašumais, taip užkertant kelią gilesniam tos vietos pažinimui. Antruoju atveju labai lengva pasiduoti pagundai į naują, ypač gerokai siauresnę vienu ar kitu atžvilgiu aplinką žiūrėti pernelyg kritiškai. Nepaisant to, jog trūkumai gali būti vienodi, juos mažesnėje terpėje greičiau ir lengviau pastebėsi nei didesnėje. Tai vėlgi iškreipia požiūrį. Užsukus į minėtą Telšių turizmo informacijos centrą užklausiu ten dirbančios merginos, kaip ji pačiais bendriausiais žodžiais apibūdintų savo miesto kultūrą. „Čia tikrai yra ką rodyti ir ką žiūrėti, tik žmonės neretai tam abejingi. Taip, yra mūsų dailės akademija (VDA Telšių fakultetas aut. past.), tačiau to lyg ir per mažai...“, dėsto ji. Apdovanota gera šūsnimi informacinių lankstinukų ir žygiuodama link Telšių parodų salės grįžtu prie šių žodžių ir prie sau anksčiau išsikelto klausimo. Ar tikrai tas abejingumas yra tik mažesniųjų miestų problema? Tikrai ne. Lygiai, visiškai lygiai tas pats yra ir sostinėje, ir laikinojoje, ir pajūrio. Tik gyventojų, taigi kartu ir kultūrinių interesantų skaičius minėtuose ir už juos mažesniuose miestuose kitoks. Skaičius kitoks, o štai ar skiriasi santykis? Vargiai. Tik mažesnėje šieno kupetoje adatą greičiau surasi. 

Štai ir Telšių parodų salė ir į jos raudonų plytų šoną tarsi katinas besiglaustantis mažytis geltonas kromelis su kiek egzotišku užrašu „Mišrios prekės“. Užeinu į pirmąją. Mane pasitinka Olandijoje, Roterdame gimusio menininko Arie Cornelio Torcque Zaanen (g. 1941) tapybos darbų paroda „Pakilęs iš pelenų“. Apima keistas jausmas, Žemaitijos vidury žvelgiant į da vinčių, rembrandtų, van goghų ir dali mišinį. Ryški vakarietiška maniera, siurrealistinės vizijos bei nuolatinis kalbėjimas simboliais savaime perša mintį, jog autorius, matyt, gyvena nuolatiniame įkvėpime. Ir štai kaip nustembu, kai to paklaustas jis atsako, jog įkvėpimu netikįs, o tapyba jam yra toks pat darbas kaip ir visi kiti. „Tikiu darbu ir tik juo“, sako A. Torcque. Na, o paklaustas apie jo drobėse sutinkamus ryškius garsiųjų meistrų pėdsakus jis maloniai paaiškina, jog „savo tapybą laiko internacionaline, ką nulėmė darbas ir gyvenimas įvairiose Europos šalyse.“ Per savo darbus, anot menininko, jis ieško ryšio su žiūrovu, pasakodamas net labai asmeniškus išgyvenimus ir istorijas. Savo kūrybą jis apibrėžia kaip realų siurrealizmą, kas, matyt, iš tiesų geriausiai apibrėžia jo kūrybos formą ir turinį. O dėl Lietuvos: „Galiu gyventi ir kurti bet kur, kur yra duonos...“ Įdomu, jog būtent susidūrimas su šiuo menininku įrodė, jog net skirtingu laiku, skirtingų žmonių ir net skirtingomis kryptimis vykdomi maršrutai gali imti ir netikėtai susikirsti. Taip nutiko ir šį sykį. Rašydama laišką Arie Torcque dar nežinojau, jog jo sodyboje Purvėnuose visai neseniai, vykdama Mažeikių kryptimi, lankėsi kita „Kritikos maršrutų“ dalyvė Kotryna Džilavjan. Tikiu, jog ir ją stebino ir džiugino nuošaliame vienkiemyje, iš prisiminimų ir išgyvenimų gimstančios olandų – ispanų – lietuvių menininko vizijos. O ką tai duoda Telšiams? Tai rodo, jog šis miestas yra pajėgus ir palankus (net jei visai atsitiktinai) tapti viena iš po didžiąsias Europos menų sostines keliaujančio menininko stotelių. Tą bent iš dalies patvirtina ir gretimai eksponuota estų tekstilininkės kūryba. Beje, susidarė įspūdis, jog telšiečiai noriai lankosi šio autoriaus darbų parodoje: man su fotoaparatu tūpčiojant pasieniais į galeriją nuolat užsukdavo jaunieji interesantai. Eksponavimui priekaištų, priešingai nei minėta kolegė Kotryna, nelabai ir turiu. Tiesa, ranka rašytas pristatomasis tekstas neatrodė itin solidžiai. Bet tai jau smulkmenos. Faktas, jog tiek senoji dailė („Alkos“ muziejuje), tiek dabartinė turi kur prisiglausti ir kad yra jomis suinteresuotų, neabejotinai kelia miesto įvaizdžio kartelę.

Prisimenant, jog Telšių parodų salė glaudžiasi po Telšių Vilniaus dailės akademijos fakulteto sparneliu būtina pakalbėti ir apie pastarąją, juoba, kad ši neabejotinai yra vienas svarbiausių Telšių miesto veidą formuojančių veiksnių. Į klausimą, ką pačia bendriausia prasme ši institucija duoda miestui, atsakyti labai lengva: dailiokai miestą pagyvina, suteikia „šarmo“, miestas vizualiai „meniškesnis“, nes jame tai šen, tai ten pamatysi studentų „palikimą“, ypač skulptūrinį, akademijos dėka miestas nuolat pasipildo jaunais žmonėmis. Beskaitydama kolegų straipsnius apie Alytų, Varėną, Šakius ir t.t. gavau suprasti, jog ten kultūrinis gyvenimas verda labai siaurame rate. Nepaisant nuolatinio ir pastovaus meninio pulso, mažai tėra „žmonių iš gatvės“, „pašalinių“, kurie kartu su tais „prie meno“ lankytų parodas ar panašaus pobūdžio meninius renginius. O štai kalbant apie Telšius, savaime norisi tikėti, jog tokių „prašalaičių“ čia esama daugiau. Lyginant kad ir su ta pačia Varėna, čia yra daugiau kultūra suinteresuotų asmenų, daugiau kuriančiųjų. Tad ir V. Poškaus minėto vietos menininkams būdingo saviapgaudnėjimo, jog yra geriau, nei iš tiesų, Telšiuose greičiausiai yra mažiau.  Ir tai –  neabejotinas „dailioškes“ nuopelnas.

Beje, santykis tarp dailiokų ir „paprastų“ žmonių man buvo ypač įdomus. Šiek tiek nušviesti situaciją padėjo Telšiuose mokslus baigę juvelyras Marius ir tapytojas Gvidas. Iš jų išgirdau, jog iš tiesų – vieni kitiems neabejingi, tačiau laikosi pagarbaus atstumo. Anot Mariaus, per tradicinę krikštynų eiseną ne vienas burba: „kvaili dailiokai...“, tačiau vis tiek susispietę žiūri. Ir nors vietinis jaunimas ne visuomet būna draugiškai nusiteikęs, vyresnio amžiaus piliečiai būna malonūs ir net kiek atlaidūs. Tai, kad vietiniai jau nuo seno kiek atlaidžiai vertina meno studentus, patvirtina ir Gvidas. Anot jo, sutikę kokį ilgaplaukį, skarelėmis pasidabinusį studenčioką atlaidžiai numodavo ranka: „Dailiuoks...“. Tam pačiam Gvidui esu dėkinga ir už konkrečius, net kurioziškus dailiokų gyvenimo Telšiuose pavyzdžius. Štai, kad ir tokia istorijėlė: „vienas šaunus dailiokas pravarde Vorhedas sukirpo iš odos gabaliukų liemenę, tačiau tų gabalų nesiuvo, bet sukniedijo kalviškom kniedėm, nes, matai, kalvis pagal specialybę... Ir kirvį nešiodavosi už diržo – apsaugai, matyt, jei ką. „Laukinės Telšių gentys“ jo neužkabindavo, leisdavo ramiai praeit. Kita anekdotiška situacija iš Vorhedo studentavimo laikų: nebeturėdamas mėsos sumanė šaunuolis susimedžiot laukinę antelę. Pasidirbino lanką, strėlių ir šliaužia link ančių, tačiau tos plast plast ir nuskrenda. Kaip tik pro šalį eina neprilygstamas skulptūros dėstytojas Osvaldas ir pastebi: „paukščiai dabar gudresni nei amžiaus pradžioj...“.

Eidama pro Telšių katedrą permanau ir nusprendžiu, jog pats laikas atrišti miesto istoriją saugančios nosinės mazgelius (čia ta pati, kurią teksto pradžioje suraišiojau ir į kišenėlės gilumą nukišau). Anot legendos, Telšių miestą įkūręs grynakraujis žemaitis, milžinas Džiugas (Telšys). Esama kelių versijų, kaip tatai vyko. Man labiau prie širdies buvo mondriesnė versėjė: Džiogs toriejė žmuona. Ė tāp jau ėšējė, ka ana pasėmėrė. Džiogs anūn laiduojė ė vėino ronkas muosto pakabėna žemės ė sopīlė kapa - Džioga kalna. I ton vėita ėš kor ėškabėna - sosėrinkės ondou ė atsėrada Mastis, katruo vards īr nu tuo muosta, kumet pakabėna žemės. Pri tuo ežera sobūdavuotas ė pėrmuosės truobas. Na, o jei šiek tiek rimčiau, tai Telšių miesto istorija prasideda apie 1450 m., kai rašytiniuose šaltiniuose buvo pirmą kartą paminėtas Telšių dvaras. 1537 m. čia įsteigiama katalikiška Telšių parapija, 1624 m. Povilo Sapiegos iniciatyva mieste įkuriami bernardinai. Čia vyko Žemaitijos seniūnijos seimai  ir teismai. Miestas nuo seno turejęs prekybos privilegiją. Nepaisant XVIII a. puolusių gaisrų ir maro, gyvenvietė vis atsigaudavo, o amžiaus pabaigoje pakartotinai įgijo miesto teises. XIX a. miestas ėmė dar sparčiau augti ir iš šio laikotarpio paliko daug architektūrinių paminklų. Nuo seno glaudęs garsius šviesuolius, poetus ir dvasininkus miestas iki šiol išlaikė Žemaitijos centro titulą...

Praeinu vieną iš pradžioje minėto miesto kaip universumo įvaizdžio kaltininką – medinį namuką – kioską, kuriame kiekvienas ras tai, ko geidžia jo besiblaškanti širdis. Pradedant kapinių žvakėmis ir batareikomis, baigiant akustinėmis gitaromis ir vaikiškais dviračiais. Kitas eksponatas, patraukęs dėmesį rožinio pavakarės dangaus gniaužiamame kelyje – iškaba „Dantis“, suprask, stomatologo darbo vieta. Dar toliau, kraštui neabejotinai reikšmingas „Alkos“ muziejus. Muziejus pagrįstai didžiuojasi tokiais eksponatais kaip XVI a. Luco Kranacho „Karalių pasveikinimas“ ar flamando J. Van Veikersloto „Šeimos portretas“. Ir galiausiai tai, dėl ko mano akys pasuko šia kryptimi – Alfredo Januškos žemaitėška, japonėška ėr kinėška sodyba – muziejus. Deja, iki šiol tenka graužtis dėl neįvykusio susitikimo su sodybos šeimininku. Tačiau prisipažinsiu, jog nors ir ne visiškai išnagrinėta, ši spalvinga, iš tolo kelyje pastebima „buveinė“ man buvo bene didžiausiais šios kelionės atradimas.

Norisi kiek romantiškai pasamprotauti, jog tokie žmonės, kaip A. Januška ar anksčiau minėtas menininkas A. Torcque – kaip tie ryškūs raudoni obuoliukai greta pilkos sienos, kurią dar neseniai praėjau. Juose ir slypi vienas didžiausių tokių mažesnių miestų pranašumas. Didelėse socialinėse erdvėse šviesuolių, ar tiesiog įdomių, originalių žmonių daug, tačiau labai dažnai didžiulėje miestietiškoje populiacijoje jie prapuola. O štai mažesnėje jiems nereikia anei stiebtis, anei reklamuotis ar kitaip stengtis apie save prabilti. Nes jie ir taip matyti. Tokių žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti savo miesto entuziastais, dėka, mažesniojo brolio veidas neretai įgauna gerokai ryškesnius bruožus nei vyresnėlio.

Įamžinusi prieblandon kylančias Alfredo gerves ir nuo ant vartų kabančio plakato draugiškai besišypsantį žemaitiškai rytietišką sodybos šeimininką, suku atgal. Eidama susimąstau: jei V. Poškui Šakiai pasirodė dvilypiai, Šiauliai N. Černiauskaitei – „kultūrinis kurortas“, o Palanga J. Karavajevai – priešingai, visiškai antikurortinė, tai kokiais man po šios kelionės taps Telšiai? XV a. miestas, kuriame taikomosios dailės dėka vis dar gali užuosti šimtmečiais virusio gyvenimo kvapą (tvaiką, parfumą, alsavimą)?  Margaspalvis seno ir naujo derinys, nuaustas specifinio meno ir kasdienybės, santykio? Telšiai – daugiaveidžiai. Ne dvilypiai, o turintys vieną, du, keturis, penkis ir kartu aštuonis veidus, keičiantys grimasą sulig kiekvienu atvykusiu. Kultūra čia gyva. Ir per tokį trumpą laiką išties sunku suvokti, ar tebereikia miestui to stumtelėjimo, kuris jį darytų dar gyvesnį ir patrauklesnį kuriantiems ir atvykstantiems. Kad įkvėpimas vis dėlto tikrai ore sklando, tarsi kepures ir sijonus keldamas atvykstančiųjų ir čia kuriančiųjų mintis – abejonių nelieka. Juokas juokais, bet sėsdama į traukinį prisiminiau Juozą Erlicką, užmovusį maišą į užsienį važiuoti susiruošusiam tautiečiui ant galvos ir nuvežusį jį už Baisogalos. Tikra tiesa, ne visi dar gimtinės takeliai išvaikščioti. Svarbiausia – važiuot, žiūrėt ir stengtis pamatyti, o pamačius – permanyti.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai