Kritikos maršrutai
Kritikos maršrutai: Vilnius–Šiauliai–Panevėžys>ENTER8>9KOMBINACIJOS

2010-05-11

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius.

„Kritikos maršrutai“ skatina žvelgti į Lietuvoje vykstančius kultūrinius įvykius bei procesus kaip į visumą. Tai puiki galimybė susipažinti skirtingų Lietuvos miestų menotyrininkams, o skaitytojams – pažinti kritikus, suvokti juos kaip įdomias, smalsias, atviras asmenybes, pažvelgti į savo ir kitus šalies miestus jų akimis.

Vytautas Michelkevičius su mobiliuoju telefonu

Balandžio 22-osios rytą traukinys kaip ir kasdien juda Vakarų kryptimi ir sustoja keliuose Lietuvos mastu vidutinio dydžio miestuose, į kuriuos nuo šiol visuomet žvelgiu per parodos „A Town (Not a City)“, prieš porą metų matytos St. Galleno (vidutinio dydžio Šveicarijos miesto) kunsthalėje, prizmę. Tiesa, šį pavadinimą sunku išversti į lietuvių kalbą, kurioje žodis miestas, pasak Vikipedijos, apibūdina gyvenvietę su daugiau kaip 3000 gyventojų. Gal ir galėtume kabėti apie „miestelį (bet ne miestą)“, tačiau teisūs būtume tik vietiniame kontekste. Jeigu ir menininkams bei kuratoriams tokie miestai pasirodė įdomi tema, galima numanyti, kad kultūra (arba bent jau tyrimo vertas reiškinys) gyva ir apčiuopiama ne tik didmiesčiuose. Nors stebėdamas prošal skriejančią Jonavą suabejoju šia mintimi, vis dėlto nusprendžiu pasitaikius progai apkeliauti panašaus dydžio industrinius miestus – kiek gi gali turistauti vien dėl senamiesčių saldybių. Pasak minėtos parodos kuratorių Thomaso Boutoux ir Giovanni Carmine, vidutinio dydžio miestas – tai gyvenvietė periferijoje, vieniems nuobodi ir konservatyvi, kitiems – teisybės, ramybės ir humaniškumo įsikūnijimas. Tokių miestų rastume bet kuriame pasaulio žemyne, o kino filmuose ir literatūroje jie – senas ir mėgiamas „personažas“.

Šiame traukinyje pilna keistų nekasdieniškų sutapimų. Traukiniui jau pajudėjus, braudamasis link biliete nurodytos vietos sutinku mobiliuoju teoretiku save tituluojantį Jurijų Dobriakovą. Galbūt nieko keisto mobilioje erdvėje sutikti mobilų teoretiką, tačiau jam tai, pasirodo, irgi ne kasdienybė. Mūsų maršrutai sutampa ir kritikos kupinas pokalbis įvairina kelionę iki pat Radviliškio, kur draugiją papildo antrasis mobiliųjų teoretikų dueto narys – Tomas Čiučelis. Deja, vos įsiplieskusią mobilią diskusiją po 20 minučių nutraukia traukinio stabdžių girgždesys, pranešantis apie pasiektą tikslą – Šiaulius. Keliant koją nuo laiptelio topteli galvon, kad mane įsukusio visuotinio mobilumo trys kelionės valandos prabėgo nejučia.  

Šiauliai Lietuvos mastu – ne vidutinio dydžio miestas, bet tikras didmiestis, kaip ir kiti didieji Lietuvos miestai turintis universitetą, alėją-promenadą ir oro uostą, na ir kas, kad tik karinį. Užvis svarbiausia, kad Šiauliai yra unikalus didmiestis, nes jame vyksta vienintelis Lietuvoje medijų meno festivalis Enter, pavadinimą gavęs, matyt, įskaudus pirštams nuo šio mygtuko maigymo gūdžiais 2003-siais. Šiaulius pelnytai galima pavadinti Lietuvos meno festivalių sostine: čia dar vyksta šiuolaikinio meno festivalis Virus, o šiais metais startuos performansų festivalis PER_forma. Dar vieną epitetą, bene taikliausiai atspindintį Šiaulių festivalių pobūdį, pasiūlė jau mūsų pažįstamas mobiliųjų teoretikų duetas praėjusių metų straipsnyje „Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis: teo(e)retikų įspūdžiai iš „kultūros kurorto“. Čia Šiauliai pakrikštijami kultūros kurortu – miestui prilipo ši taikli pravardė su visomis teigiamomis ir neigiamomis reikšmėmis. Prieš ketverius–penkerius metus pagrindinių meno kritikų – vilniečių – šiame festivalyje dalyvaudavo vos vienas kitas – renginio „nepamatydavo“ nė vienas kultūros laikraštis. Dabar nemažai dalyvių – kritikų ir teoretikų – atvyksta į Enter pailsėti būtent iš sostinės.

Medijų menas niekuomet nebuvo lokalus ir izoliuotas fenomenas, bet kuo toliau, tuo labiau festivalyje Enter mažėja tarptautinių dalyvių. O kam gi jie – tik trukdytų poilsiautojams. Niekam ne paslaptis, kad visi susirenka čia ne tik apie medijas padiskutuoti , bet ir patys tapti mediumais ir mėgautis medijų voniomis. Tikrasis festivalio mediumas Virginijus Kinčinaitis kurorto lankytojams visuomet būna parengęs malonių procedūrų kompleksą. Šiauliai išties puiki kultūros poilsiavietė: atsipalaiduoti, persikūnyti į savo ar kolegos avatarą ir įsilieti į nepaliaujamą jų srautą čia sugeba kiekvienas.

Tiesa, vos nepamiršau: festivalis kasmet turi temą. Labiau pažintinę nei probleminę – manau, sutiksite, kad kurorte smegenims nevalia užkrauti intensyvaus darbo. Šiais metais kalbėta apie garso meną: jam skirta teorinė konferencija, paroda ir kiti renginiai. Gaila, kad kasmet besikeičianti tema nepakeičia tradiciniu tapusio festivalio formato.

Didžiausia festivalio problema – sunkiai nusakomas santykis su vietine publika ir kontekstu. Teisūs būtų ir manantys, kad festivalis yra populiarus, kad jį gausiai lanko šiauliečių jaunimas, ir tie, kuriems per tris festivalio dienas taip ir nepavyksta iš širdies šnektelėti su vietiniais medijų meno kūrėjais ar mėgėjais. Teorinės konferencijos kaip visuomet iš pradžių klausosi apypilnė salė, tuštėjanti aritmetinės progresijos greičiu, kol paskutiniajam pranešėjui lieka vien patys dalyviai ir organizatoriai. Galbūt ir neblogas rezultatas – kai kuriose Vilniaus konferencijose paskutinio pranešimo kartais klauso tik kėdės.

Pati konferencija „importinė“ – beveik visi pranešėjai nevietiniai, išskyrus konferenciją vainikavusį akustikos profesoriaus Danielio Gužo pasirodymą, kuris visas iki šiol ištartas ezoterines ir menines garso ir meno mistifikacijas sutramdė keliomis skaidrėmis apie garso bangų dažnį, reverberaciją ir rezonansą. Paminėti vertas ir Astos Pakarklytės aptartas akuzmatinis garsas (girdimas nematant jo šaltinio), kurį vėliau performatyviai pademonstravo Andrius Rugys, nuo klausytojų prisidengęs širma ir skaitęs ištraukas iš savo garso dienoraščio. Uždangą virpinantys jautrūs pastebėjimai apie žmogaus santykį su aplinka ir garsu atgaivino šį Pitagoro sugalvotą mokymo būdą, padedantį, anot jo, mokiniams geriau susikaupti.

Festivalio paroda – bene gausiausią publiką sutraukiantis renginys – nagrinėjo garsą šiuolaikiniame mene. Maždaug pusę erdvės užėmusias šiauliečių menininkų instaliacijas papildė Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros studentų darbai. Dauguma kūrinių tyrinėjo įdomias garso raiškos problemas, tačiau kai kurie naudojo garsą vien iliustratyviai ar formaliai. Apskritai tai buvo labiau eskizų ir eksperimentų erdvė nei paroda: garsus skleidžiantys objektai kakofoniškai perrėkė vieni kitus. Vis dėlto galimybė išbandyti savo kūrybiškumą ir tyrinėti žiūrovo/klausytojo reakciją į kūrinį parodoje buvo naudinga ir studentams, ir menininkams, greičiausiai pirmąkart kūrusiems garsą.

Šiaulietiška iniciatyva kaip ir kasmet pasiteisino – festivalio organizacija buvo puiki, nors viltis iš jaukių namų aplinkos įsisukti į tarptautinį idėjų mainų sūkurį vėl liko neįgyvendinta. Gal jo organizatoriams vertėtų pakeliauti po panašius festivalius Europoje (Pixelache, Transmediale, Ars Electronica, ISEA ir kt.) ir atsivežti minčių bei dalyvių? Belieka pasidžiaugti ENTER festivalio plakato ir skrajutės dizainu, kaip paprastai nustebinusiu originaliais vizualinės komunikacijos sprendimais, iš kurių man giliausiai įstrigęs – toteminis stulpas su televizoriaus ekranu (ENTER4).

Susidomėjusieji lai pavarto ENTER8 festivalio programą, o tekstinę patirtį sustiprina audiovizualinėmis medijomis – Evaldo Janso videoreportažu (10 min). Tuo tarpu mano maršrutas trumpam nuvingiuoja į Panevėžį, kur buvusiame mėsos kombinato pastate vyksta jaunų menininkų inicijuotas tarpdisciplininis meno projektas 9 Kombinacijos: čia skulptūros studentas Vytautas Viržbickas ir filosofijos studentas Žemartas Budrys subūrė įvairių disciplinų menininkus ir visą savaitę rengė kūrybines dirbtuves kartu su vietiniais moksleiviais.

Apsisukus ratui vėl grįžtu prie savo teksto pradžios – diskusijos apie miestelius, miestus ir didmiesčius. Jei Šiaulius vis dėlto galima laikyti Lietuvos kultūros kurortu, Panevėžys, iki šiol buvęs dykuma Lietuvos meno žemėlapyje, atgijo dvigubai: ne tik dėl įtraukiančio meno renginio, bet ir kaip geras industrinių erdvių pritaikymo pavyzdys. Gal vis tik ir Lietuvoje ateis laikas, kai bent kartą per mėnesį dėl kultūros renginio teks palikti jaukias Vilniaus erdves ir važiuoti į parodos atidarymą, kūrybines dirbtuves ar festivalį kituose miestuose ar miesteliuose?

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai