2009
Kūrybinio rašymo dirbtuvės_Mummy

2009-08-11

Kultūrpolyje kovo - gegužės mėnesiais vyko kūrybinio rašymo užsiėmimai, kurių tikslas išjudinti kūrybiškumo energijas, ugdyti skaitytoją, dalintis ir imti vieniems iš kitų.
Užsiėmimus rėmė Kultūros ministerijos Skaitymo skatinimo programa.
Pateikiame tekstus iš Kultūrpolyje kelerius mėnesius vykusių kūrybinių rašymo užsiėmimų.

Mummy

***

Žalias miestas, kaip akivaras (žaliais) dumbliais apėjęs, pulsuoja juodais purslais. Kaip didžiulė akis atsimerkia, saulei perkirpus debesį, ir užsimerkia, sugėrus į save šlamštą, kuomet nutrūksta paskutinis troleibuso ūsas. Miesto liūnas plaka, išspjaudamas benamių svajones. Įtraukdamas ką tik gimusiųjų klyksmus. Tie šauksmai tarp dumblino vandens garsų įstringa. (Miestas , nerūpestinga motina, užmiega ir neatsimerkia net akivarui ėdant jos vaikus.) Tu, nerūpestingas vaike, klaidžioji patamsiais, spardai pakely pasitaikiusias svajones ir šauksmus. Kai kuriuos surenki į skverną, žinodamas, kur juos palaidoti. Riksmus tu atiduodi valkatoms, dumblais apėjusiems, o svajones į motinų krūtis įriši, kaip šilko juostą.

***

Ilgai...Tolygiai...Kvėpuok. Man į akis. Uždenk. Užberk. Atkelk melsvus vokus. Kvėpuok ugnim saularožių. Ilgai... Tolygiai. Skausmo nejaučiant. Į savo daroma susigėrus kruvinais lašais. Ant ryžių popieriaus prispausk spyglius. Kvėpuok... Ilgai... Ir žvilgsnyje, iš smėlio suformuotame, - tegul subyra atgimimas... Tolygiai...

***

Vaikas prabudo auštant. Gulėti svetimoje lovoje ir klausytis keistų namų gurgždėjimo. Vaikas turėjo sugalvoti priežastį išlipti iš lovos. Noras tyrinėti miegančius pakampius buvo stipresnis, nei gulėti šiltutėliuose pataluose ir tirpti iš malonumo ir smalsumo. Nustojęs gniaužyti apkloto kampą, vaikas strykteli ant šaltų grindų. Paskubomis ima čiupinėti sieną, kol suranda duris. Nedrįsta kyštelti kvietinės galvelės pro duris. „Ką daryti? Sugalvoti priežastį, kodėl atsikėliau auštant“...

***

Kaimo žmonės sakydavo: „Varpai pasitinka atėjus į gyvenimą, varpai išlydi iš jo“. Neklausydavo jaunieji, juokdavosi „gyvensim amžinai“. Mažuosius baugindavo sargas didingai pasitinkantis prie mažutės, medinės kaimo bažnytėlės vartų. Tačiau jam buvo juntamas pagarbus trikdantis jausmas. Su lig varpo dūžiais atsiverdavo ir užsiverdavo tylos ir kaustančios elegijos vartai. Pro juos išėjai į gyvenimą, pro juos ir pareisi namo, sakydavo senieji, o mažieji keldavo akis į sargą vienaakį ir tylutėliai maldavo gyventi amžinai.

Baubas

Namo kieme sėdėjo senučiukas. Suolelis po jo užpakaliu girgždėjo nuo svorio ir senatvės. Prie senučiuko prišlepsėjo maža mergaitė, trumpute gėlėta suknele, žiūrėjo, kraipydama galvą. Atidžiai iš visų pusių. Atskrido du balandžiai. Vienas jų burktelėjo: „įkąsk jai“. Kitas sukiodamasis kaip dabita prieš veidrodį atraportavo „ne-tu-riu dan-tu“. „Kvailys“- karktelėjo pirmasis. „O tu var-na“, - atsiliepė antrasis ir purptelėjo ant suolelio. Senučiukas ištiesė delną ir užsimerkė. Nenorom ėmė miegas. Jo saujoje žėrėjo moneta. Sidabrinė, mažutė. Mergaitė žingtelėjo pirmyn. Senukas nesujudėjo. Balandis rausvomis kojelėmis priartėjo vieną mažą žingsnelį. Jo paukštiška širdelė atsidūrė gerklėje. „Kvailys, kvailys“, - linksėjo galva į ritmą. Akis užkliuvo už trupinio, įstrigusio senuko tarpupirštyje. „Turiu tai padaryti“, -dirbo jo pilkos smegenėlės. „Turiu tai padaryti“,- virpėjo mergaitės ištiesta ranka. Žvilgsnis buvo sutelktas į blizgantį daikčiuką. Dar mažas žingsnelis mergaitės. Mažas balandžio treptelėjimas. „Maistas“, - tiksėjo jo širdutė...

Akimirkai oras tapo sunkus, laikas kaip rapidas judėjo pirmyn. Balandis nuskrido su trupiniu snape. Mergaitė nubėgo plevėsuodama gėlėtąją suknele... ant seno girgždančio suoliuko nugriuvo senas senučiukas.

Atgal Komentarai