Apie mus rašo
Kaunui - vėliava, Klaipėdai - menas tuščiose vitrinose.

Atkurtos karališkosios Lietuvos - Lenkijos valdovo Augusto II (Stipriojo) vėliavos įšventinimas ir perdavimas Kauno karo muziejui praeitą savaitę vainikavo titanišką tekstilininkės Bronės Neverdauskienės darbą ir meno aspirantūros studijas. Dvejus metus tarp Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos migravusi Klaipėdos kultūros komunikacijų centro "Kultūrpolis" direktoriaus pavaduotoja pagaliau gali visą savo kūrybinį potencialą sutelkti uostamiestyje.

Karališkos vėliavos atkūrimas - ne tik meninis, bet ir istorinis įvykis. Kaip jums kilo idėja imtis tokio grandiozinio darbo?

Išties vėliavos atkūrimas iš manęs atėmė visas jėgas. Dvejus metus su ta vėliava guldavau ir keldavau. Net užbaigusi darbą naktimis pašokdavau ir keldavausi, galvodama, kad reikia siūti, tačiau įsmeigus paskutinį dūrį apėmė nenusakomai didingas ir geras jausmas. Didžiulis pasitenkinimas atėjo jau tada, kai pradėjo jungtis, ryškėti vėliavos visuma, nes iš pradžių buvo tik detalės.

Esu tekstilininkė, tad man labai artimas vėliavos medžiagiškumas. Vėliavos atkūrimo procesas sujungia visas tekstilės studijas. Pasirinkimui įtakos turėjo ir glaudus Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto Tekstilės katedros ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus bendradarbiavimas. Mūsų katedra atkūrė ir muziejui perdavė 1863 metų sukilimo vėliavą.

Papasakokite išsamiau apie jūsų atkurtą karališkąją Lietuvos - Lenkijos valdovo Augusto II vėliavą?

Šios vėliavos originalas saugomas Švedijos Karalystės karo muziejuje, nes tai yra trofėjinė vėliava, kurią švedai pasiėmė, iškovoję pergalę Šiaurės kare, mūšyje prie Klišovo (dabartinėje Ukrainos teritorijoje) prieš karališką Lietuvos, Lenkijos ir saksų pulką.

Tai 1700 metų modelio vėliava. Naudota ji buvo 1702 metais. Mano tikslas buvo atskleisti, kaip tuo metu vėliavos buvo gaminamos, kokios medžiagos, technologijos naudotos, nes apie tai nėra jokios informacijos. Ši vėliava atspindi to meto istorinę, politinę Lietuvos ir Europos situaciją. Žinia Augustas II nebuvo Lietuvai geras valdovas. Jis buvo labai išlaidus, mėgo prabangą, rinkdavo duokles iš Lietuvos valstiečių ir didikų, galima sakyti, kad jis plėšė šalį.

Tuo metu naudotos vėliavos, uniformos puikiai atspindi Augusto II prabangos pomėgį. Būtent tada vėliavos tapo puošnesnės, su apvadais, su kampuose pavaizduotomis stilizuotomis granatomis. Vėliavas siūdavo, siuvinėdavo, aplikuodavo ir kitaip puošdavo manufaktūros. Vėliavai buvo naudojamas trijų rūšių šilkas, kurio spalvos labai gražiai dera.

Vėliavos siūtos iš šilko dėl to, kad būtų lengvos. Mano atkurtosios vėliavos dydis 2,70 X 3,40 m. Jeigu tokio dydžio vėliava būtų pasiūta iš drobės ar žakardinio audinio - ji būtų labai sunki ir mūšio metu jos nepaneštum. Žinoma, buvo ir dar didesnių vėliavų. Jas į mūšius veždavo su vežimu. Jos būdavo stacionariai pastatomos ir mūšio lauke jomis nemojuodavo. Ši vėliava plevėsavo mūšio lauke.

Vėliavos atkūrimo procesas truko dvejus metus. Kuris etapas buvo sunkiausias?

Sunkiausia buvo pasirinkti vėliavą, kurią noriu atkurti, nes tų vėliavų Švedijos karo muziejuje yra apie 2000. Daugelio jų švedai dar nėra ištyrę ir tiksliai aprašę. Jie tik dabar tai daro.

Po ilgos analizės ir tyrinėjimų pasirinkau šią vėliavą. Iš tiesų, tai buvo tarpdisciplininis projektas. Aš esu tekstilininkė ir mano istorinės žinios nėra pakankamos. Šioje srityje man labai padėjo dr. Valdas Rakutis, Jono Žemaičio karo akademijos doktorantas, kuris gynėsi disertaciją apie Šiaurės karus. Labai padėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas. Jis man davė 1918 metais Rusijoje išleistą knygą, kurioje buvo aprašyta visa Ermitažo kolekcija. Tai aukso vertės knyga, parašyta senąja slavų kalba.

Kaip jūs ją perskaitėte?

Mokiausi rusiškai. Iš tiesų nebuvo lengva, nes tos raidės visai kitokios, tačiau kai pradedi skaityti - esmę supranti. Praktiškai atkurti vėliavą labai padėjo liturginių drabužių kūrėja Aušra Grigaitienė. Mes abi tą vėliavą siuvome ir siuvinėjome. Vienai pačiai per daug sudėtinga būtų. Juk net adatą prakišti į kitą vėliavos pusę rankos per trumpos.

Visą vėliavą siuvote ir siuvinėjote rankomis?

Taip, absoliučiai viskas yra rankų darbas.

Beje, kur gavote šilko vėliavai ir kiek jo sunaudojote?

Autentiškos vėliavos šilką analizavau su mikroskopu iki menkiausio siūlelio. Kai žinojau, koks tai šilkas, kaip jis austas, kokios spalvos, kiek turi sverti ir kt. duomenis - prasidėjo paieškos. Važiavau ieškoti šilko į Italiją. Neradau. Tada važiavau į Angliją, apėjau daugybę specializuotų parduotuvių. Suradau. Iš viso šiai vėliavai panaudojau 55 metrus šilko. Vėliava yra dvipusė. Labai daug audinio buvo iškirpta ir išmesta, nes jį kirpti ir siūti reikėjo pagal audimo kryptį.

Vidurinę mokyklą baigėte Kretingoje, studijų metus praleidote Kaune, Vilniuje. Ko labiausiai pasigendate, kas kliūva sugrįžus į Klaipėdos kultūrinę terpę?

Juokauju, jog pastaruoju metu gyvenau Kryžkalnyje, nes teko nuolat važinėti tarp Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus, ir dar į užsienį teko važiuoti.

Klaipėdoje man labiausiai kliūva menininkų bambėjimas. Menininkai bamba vieni ant kitų. Jiems blogai tas ir anas, blogai, kad kažkas kažką daro. Toks įspūdis, jeigu niekas nieko nedarytų - tai visiems būtų tik geriau. Kaune tarp menininkų kritika yra konstruktyvesnė, kritikuojami ir analizuojami kūriniai, o ne personalijos. Šiuo požiūriu Klaipėdoje juntu provincijos sindromą.

Ar jums neatrodo, kad Klaipėdoje apskritai trūksta menininkų?

Klaipėdoje ir negali būti daug menininkų, nes nėra mokyklos. Vilniuje, Kaune mokykla yra. Yra tapyba, skulptūra, visi kiti žanrai. Aplink mokyklą automatiškai nusėda ir kūrybinis potencialas. Klaipėdoje turime tik vizualinį dizainą. Tapybos katedra Klaipėdos universitete yra dar tik besikalantis, nesubrendęs želmenėlis. Turi praeiti mažiausiai 10-20 metų, kad aplink jį susiformuotų tapytojų terpė ir joje prasidėtų cirkuliacija.

Dizaino srityje toji terpė jau yra. Vilniečiai, kauniečiai, panevėžiečiai, šiauliečiai Klaipėdą mato kaip dizainerių miestą. Taip, kaip Panevėžys turi stiprią stiklo meno bazę ir geriausius šios srities menininkus, kuriais labai didžiuojasi, taip Klaipėdoje yra dizaino terpė, tačiau mes patys šį potencialą nepakankamai vertiname ir akcentuojame.

Tačiau Klaipėdos dizaineriai ne itin aktyviai dalyvauja meniniuose projektuose. Kaip manote, kodėl?

Todėl, kad jų studijų kryptis yra visai kitokia. Aš pati po vidurinės buvau įstojusi studijuoti dizainą, tačiau pabėgau. Dizaineriai per daug nesigilina į tapybos ar skulptūros studijas, nuo pat pirmųjų kursų jie mokosi praktinių dalykų - kurti logotipus, pakuotes, gamybai naudojamus daiktus, maketuoti.

Siekdami inspiruoti kūrybinius dizainerių projektus "Kultūrpolyje" kitą savaitę pradedame projektą "Dizaino manufaktūra". Nemokamose dizaino kūrybinėse dirbtuvėse 10 konkurso būdu atrinktų dizainerių (studentų arba jau baigusiųjų studijas) studijuos jiems naujas technologijas.

Užsiėmimus dizaineriams ves geriausia žakardinio audimo specialistė Lietuvoje Monika Žaltauskaitė-Grašienė. Vėliau studentus vešime į Panevėžį, į stiklo meno dirbtuves. Stiklo menininkė Indrė Stulgaitė-Kriukienė supažindins su stiklo savybėmis bei galimybėmis kuriant dizaino kūrinius.

Po paskaitų dizaineriai pateiks savo eskizus, o komisija išrinks geriausią projektą, kuris bus įgyvendintas. Vėliau studijas tęs kiti užsiėmimai, kuriuose gims nauji video-, interjero projektai, pakuotės, kilimai. Metų pabaigoje bus surengta geriausių projektų paroda.

Kitą savaitę Klaipėdoje startuoja ir dar vienas naujas jūsų kuruojamas meno projektas "Daugiau informacijos". Jo metu tuščiose senamiesčio pastatų vitrinose bus eksponuojami meno kūriniai. Tai jūs ėmėtės įgyvendinti savivaldybėje aptarinėjamos senamiesčio gaivinimo programos viziją, apie kurią kalbama jau dvejus metus?

Nieko nežinojau apie tai, jog toks projektas svarstomas savivaldybėje. Grįžus į Klaipėdą iš Vilniaus, Kauno man labiausiai akis badė tuščios erdvės miesto centre. Ypač tos juodos skylės erzina žiemą, kai ir taip tamsu bei niūru. Herkaus Manto, Tiltų gatvėse, rodos, daugiau nieko ir nėra, tik tušti langai su užrašais "išnuomojama", "parduodama". Man kilo noras padaryti toje vietoje ką nors įdomaus, kad situacija pasikeistų. Pavyzdžiui, laikinas galerijas. Tiesiog eksponuoti meno kūrinius ir juos apšviesti. Manau, kad tai pakeistų estetinį Klaipėdos senamiesčio, centro vaizdą ir populiarintų menininkus, padėtų užmegzti artimesnį menininkų ir verslininkų kontaktą.

Gaila, tačiau Klaipėdos verslininkai ne itin noriai pritarė idėjai. Galbūt jie turi tam tikrų savo priežasčių, gal bijo, kad kas langų neišdaužytų. Pirmąją ekspoziciją vasario 24 d. klaipėdiečiai išvys Klaipėdos apygardos teismo rūmų lauko galerijoje (Herkaus Manto g. 26), šokių studijos "Coda" (Liepų g. 2) ir pastatų Tiltų g. 7, Herkaus Manto g. 3 bei 18 languose. Juose bus menininkų M. Žaltauskaitės-Grašienės, Ž. Muraškienės ir J. Kazakevičiūtės, S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės, R. Marčiaus, A. Klemencovo kūriniai.

Tikiuosi, kad ir kiti tuščių patalpų savininkai ateityje prisijungs prie šio projekto. Ieškosime naujų erdvių, galbūt ne tik centre, bet ir miegamuosiuose rajonuose, pristatysime vis kitus menininkus.

Jurga PETRONYTĖ

Atgal Komentarai