Tekstai
Dainora Stankutė. Drugelis ir skafandras

2009-01-25

Režisierius Julianas Schnabelis, sukūręs du filmus apie menininkus ir jų susidūrimus su ryžto bei tvirtybės reikalaujančiomis kliūtimis („Baskquat“, 1996), apie Niujorko grafitų menininką ir apie persekiojimus kentusį Kubos poetą Reynaldą Areną („Before Nigt Falls“, 2000), tęsia stiprių sielų temą. „Drugelis ir skafandras“ – tai filmas apie suparalyžiuotą 43 metų vyrą, kuriam paklūsta tik kairysis akies vokas. Režisieriaus ir scenaristo Ronaldo Harwoodo tikslas nėra parodyti vien tik lovoje gulintį bejėgį vyrą, bet ir atskleisti, ką jis mato, mąsto, fantazuoja. Kūrėjai pasirinko tikrai nelengvą kelią, nėra paisoma filmo aplinkos veiksnių, nesigilinama į personažų charakterius ir istorijas – viskas filme rodoma iš užrakinto vyro sąmonės pozicijų.

Tegul vaizduotė tave išlaisvina. Ar su tokiu asmeniniu šūkiu gali išgyventi žmogus, kuris dar vakar buvo sėkmės pavyzdys, vedęs madų pasaulį priekin, o šiandien yra lyg daržovė, pasidavusi kulinarų malonėn. „Morka? Bulvė? O gal marinuotas agurkas?“, savito mąstymo ir matymo nepraradęs iškelia sau klausimą Jeanas Do. Ir visai ne juokais. Kaip atrodo gyvenimas žmogaus, kuris nesugeba pajudinti nė vienos už akies voką sunkesnės savo kūno dalies? Kažin ar filme tai pamatysime, nors ir kalbama apie tai. Nepamatysime, nes, kaip sako optimizmo ir sveiko mąstymo mokyklos, svarbiau už viską yra ne juodas taškas baltame popieriaus lape, o pats baltas lapas. Jeanas Dominique Bauby, draugų ir artimųjų vadinamas tiesiog Jeanu Do, mums įrodo, kad jis visai nėra tik akies voką judinti sugebantis žmogus-daržovė. Žiūrovams suteikiama galimybė kartu su Jeanu Do be jokio fizinio dirginimo stebėti dešiniosios akies užsiuvimą, pajausti nuotaikas, girdėti tai, ką jis mąsto ir ką norėtų pasakyti, negana to – pajusti santūrų ir savitą Jeano Do humorą. Jeanas Do, nerūpestingai lekiančių gyvenimo dienų patirties ir laisvos vaizduotės galios vedamas, svajoja apie modernią A. Diuma knygos „Grafas Montekristas“ versiją. Dar gerokai prieš insultą, jis pasirašo sutartį su leidybos kompanija. Kažin kiek savaičių, mėnesių ir metų būtų prireikę naujam Montekristui atgimti moters pavidalu (Jeanas Do numatė, kad tai turėtų būti moteris).

Vaizduotė išlaisvina. Štai kuo tiki ir kuo gyvena jėgų ir stiprybės žydėjimo amžiaus sulaukęs vyras, valdantis vieną akį. Vaizduotė tarsi išsineria iš svetimo ir sunkaus skafandro, atminties ir vaizduotės labirintuose jis pamato tai, ko dažnas nepamato per visą savo gyvenimą, ko veikiausiai būtų nepamatęs (ar pamiršęs) ir pats Jeanas Do – stačiais šlaitais sliuogiantys sniegynai, gėlių kvapų ir spalvų unikalumas, mažiausių vabzdžių miklumas. Nepastebimai negalia sugrąžina į tuos laikus, kuriems paprastai prisiminti neatrandama laiko. Galiausiai priimama galimybė, leidžianti save pamatyti tokį, koks galbūt sau ne visai patikai kadaise, o kartais, siekdamas nesigadinti nuotaikos, tiesiog nekreipdavai į tai dėmesio. Taip, prisimenami apie save išgirsti gražūs kitų žmonių žodžiai, dabar ir pats supranti jų reikšmę, kuri pasidaro galinga, nors tai jau visiškai nenaudinga. Jeanas Do turi tai, ką neigia milijonai nuolat besiskundžiančiųjų laiko stoka – jis turi vaizduotę, kuri nukelia jį į laisvės ir galimybių akimirkas, padeda įgyvendinti pamirštus tikslus, svajones, kuria naujas istorijas, tęsia gyvenimą. Tik vaizduotė, ne tikėjimas mokslu, bažnyčios tarnų maldomis ar stebuklas, sugeba Jeaną Do išlaisvinti iš ankšto ir susvetimėjusio kūno. Bendravimas su supančia šeima, terapeutais ir gydytojais bei Dievo siųsta Claude padeda jam įgyvendinti ir savo troškimą: vienu ar dviem iš eilės mirksniais jis parašo knygą. Ne apie Grafą Montekristą, tačiau apie save patį – „Skafandras ir drugelis“.

Aš galiu įsivaizduoti viską. Bet ką ir bet kur... Leidžiu Jūrai mane užlieti Mauritanijos saloje, nuvykt pas moterį, kurią myliu. Aš galiu įsivaizduoti ką tiktai noriu. Vaikystėje svajojau apie savo galimybes suaugus. Tačiau dabar aš noriu prisiminti save tokį, koks aš buvau. Gražus, malonus, žavingas. Ir velniškai patrauklus.

Tai puikiai kinematogafiškai perteikta istorija, paremta tikrais faktais. Jeanas-Dominique Bauby nuo 1991 metų iki 1995 metais gruodžio 8 dieną patirto insulto buvo vieno tuo metu žymiausių mados žurnalų „Elle“ redaktorius. Per pirmus penkis mėnesius, būdamas fiziškai įkalintas, Jeanas Do neteko 27 kilogramų, taip pat bendraudamas vien tik kairiosios akies mirksniais parašė knygą „Skafandras ir drugelis“, kuri pasirodė likus dešimčiai dienų iki jo mirties. Madų žurnalo redaktorius ir knygos „Skafandras ir drugelis“ autorius Jeanas-Dominique Bauby mirė 1997 metų kovo 9 dieną. Didžiuosius ekranus pasiekusi kino juosta sulaukė Jeano Do mylimosios kritikos, anot jos, scenarijus yra iškreipiantis tam tikrus faktus jo buvusios žmonos naudai. 

 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės