Tekstai
Martynas Gedvila. „Tamsos miestas“. Meilės laiškas kino praeičiai

2012-03-13

Martynas Gedvila. VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto absolventas

Kino istorija negailestinga filmams, atsidūrusiems laikmetį apibrėžusių darbų šešėlyje. Jų vieton mūsų atmintyje stoja amžiams tarp „didžiųjų“ įsirašę to ar ano laikotarpio garsiausi kūriniai. Antai 1999-uosius daugelis sieja su brolių Wachovskių bandymu kino projektoriuje „simuliuoti“ J. Baudrillardo idėjas, kurios pasibaigė naujo popkultūros fenomeno gimimu, atgaivinusiu visą mokslinės fantastikos žanrą. Tačiau mažai kas dabar pamena trilerį, kuris dar 1998-aisiais žaidė „Matricos“ tik vėliau išpopuliarintoje tikrovės manipuliacijų smėlio dėžėje – tai buvo kuklesnio biudžeto, tačiau ne ką mažiau vaizduotę audrinantis „Tamsos miestas“.

Australų režisierius Alexas Proyas, kinomanams pažįstamas iš kultinės komikso „Varnas“ ekranizacijos, nukelia į „Tamsos miestą“, kurio vizualinis pateikimas nuo pat pradžių džiugina nepaprastu stilingumu ir šaltai patrauklia, gotiką bei „film noir“ detektyvus menančia estetika. Pastarasis kino žanras, gyvavęs XX a. viduryje, čia yra persisunkęs kone kiekviename kadre – tai pastebima pagrįstai anachronistiškoje, tačiau būtent iš šio laikotarpio daugiausia pasiskolintoje aplinkoje, šešėlių žaisme, jau nekalbant apie lietpalčius ir skrybėliuotus detektyvus. „Noir“ kanonus atitinka ir siužeto užuomazga: mįslingasis filmo herojus Johnas Murdochas (akt. Rufusas Sewellas) atsipeikėja nieko neprisimindamas apie savo praeitį, kurioje šmėžuoja žmogžudystės ir jis pats kaip pagrindinis įtariamasis.

Kadangi tamsoje skendi ne tik miestas, bet ir Johno atmintis, žiūrovams taip pat gan ilgai pateikiamos tik užuominos apie tai, kas iš tiesų vyksta. Pirmosiose scenose Johno žmona Emma (akt. Jenniferė Connelly) dainuoja džiazo bare, o ekscentriškasis daktaras Schreberis (akt. Kieferis Sutherlandas) šlubčiodamas žvalgosi po nakties dangų, kuriame skraido tiesiai iš „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ pasiskolintos ateities mašinos. Žmogžudystes tirti imasi santūrus detektyvas (akt. Williamas Hurtas) ir, regis, netrukus šiame kriminaliniame labirinte galėsime pradėti ieškoti atsakymų.

Tačiau viskas nėra taip paprasta – akinančiai stilingi fantastiniai elementai filme atveria kelią gilesnėms, gluminančioms idėjoms. Johną persekioja paslaptingos būtybės, vadinamos Nepažįstamaisiais (angl. the Strangers): jie pliki, dėvi lietpalčius ir turi nežemiškų galių, kurių išraiška primena „Pradžios“ („Inception“) sapnų pasaulių konstravimą. Verta pabrėžti, kad ne vienas kritikas čia įžvelgė XX a. trečiojo dešimtmečio vokiečių ekspresionistų kino elementus: paprastą, eilinį žmogų užpuola siaubingos, galingos būtybės, o aplinka yra jo emocijų reprezentacija.  Tiesa, šiuo atveju Johnas, kaip ir „Matricos“ Neo, turi neeilinių galių, kuriomis jis laužo įprastas „Tamsos miesto“ taisykles.

Nesinori atskleisti visų kortų nemačiusiems filmo, tačiau negalima nepaminėti idėjų, kurios slypi už Nepažįstamųjų veiksmų. Jie eksperimentuoja su atmintimi ir kuria savą pasaulį – kasnakt kaitalioja nieko neįtariančių žmonių tapatybes, trokšdami suprasti, kur slypi žmogiškumas. Manipuliuojama ne tik miestelėnų sąmone, prisiminimais, bet ir apčiuopiama juos supančia aplinka. Pavyzdžiui, vienoje scenoje matome kaip kuklus butas paverčiamas į rūmus, o jų gyventojai, prabudę prie gerokai pailgėjusio karališko pietų stalo, prisiima naujuosius turtuolių vaidmenis. Kitaip tariant, galbūt ironiška, tačiau filme galima pasitikėti tik Nepažįstamųjų tapatybės tikrumu.

Toks neįprastas sociologinis eksperimentas, žmogaus sielos ieškojimai ir tikrovės kaita yra masinančios, gausybę teorijų įkvepiančios temos. Johno atradimai, nueitas kelias iki suvokimo, kad šis pasaulis dirbtinai sukonstruotas, atspindi Platono olos alegoriją, primena prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo veikalą „Simuliakrai ir simuliacijos“, visai kaip daugybė prieš ir po „Tamsos miesto“ pasirodžiusių panašios tematikos filmų. Kritikai pripažįsta, kad A. Proyas savo scenarijuje kelia teisingus klausimus. Ar mus apibrėžia atmintis? Kur slypi mūsų prigimtis? Kas nutiktų, jei netektume savo prisiminimų apie ankstesnį gyvenimą – ar būtume linkę jį kurti iš naujo?

Deja, kalbant apie kulminaciją, „Tamsos miestas“ akivaizdžiai nusileidžia „Matricai“. Skubota konfrontacija australų filmo pabaigoje apakina specialiaisiais efektais, kurie neužglaisto scenarijaus skylių ir bendro įspūdžio, kad žiūrovams papasakota istorija nėra išbaigta, deramai neišsprendžia pristatytų temų. Veikėjų vidinės motyvacijos ir dilemos apskritai čia nagrinėjamos gana paviršutiniškai, charakteriai dažnai stereotipiški arba skurdūs: Williamo Hurto įkūnytą žemišką detektyvą pastebimai glumina siužeto keistenybės, tačiau jis lieka kažkur paraštėse, neišnaudotas kaip ryškesnis filmo moralinis centras, o žodžius, kuriuos taria neva kažką daugiau žinantis išprotėjęs policininkas ir Johno aplankyta prostitutė, pernelyg lengva nuspėti. Panašiai neišvystyta ir meilės istorija, kurios negelbsti menkos kibirkštys tarp porą suvaidinusių R. Sewello ir J. Connelly.

Galbūt tai kaina, kurią tenka sumokėti už akivaizdų troškimą parašyti meilės laišką kino praeičiai: „film noir“, vokiečių ekspresionistams („Metropolis“), distopiniam žanrui („Brazilija“). Norėdamas įtraukti gausybę aliuzijų, skolindamasis ne tik iš kino, bet ir literatūros didžiūnų, ypač iš fantasto Philipo K. Dicko ir kietojo detektyvo (angl. hard boiled detective) meistro Raymondo Chandlerio, A. Proyas scenarijų paliko antrame plane ir susitelkė ties savo talentais kaip vizualaus meno kūrėjas. Išties, nepaisant pasakojimo trūkumų, „Tamsos miestu“ galima gėrėtis kaip nepaprasta puota akims.


Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės