Tekstai
Jorė Janavičiūtė. Kur dingo beprotybė filme Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė

2012-02-21

Filmo pavadinimas Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė (L’amour Fou) gali pasirodyti šiek tiek paradoksalus. Beprotiškos meilės, tokios, kokią ją dažnai įsivaizduojame, pavyzdžiui, panašios į pamišėlišką Boni ir Klaido istoriją, čia nematome. O filmo istorija dėstoma ramiai ir iš lėto, kamera ir montažo ritmika niekur neskuba. Nors filme meilės beprotiškumas ir neatsispindi, tačiau atsiskleidžia gaivališkos prigimties ir neišsemiamo talento prancūzų dizainerio Yves’o Saint Laurent’o beprotybė. Filmo pavadinimo paradoksalumas ir yra tas, kad ilgą laiką už dizainerio beprotybės slėpėsi pragmatiškas ilgametis dizainerio mylimasis ir verslo partneris Pierre Berge. Režisieriaus Pierre’o Th orettono kūrinyje apie Yves’ą Saint Laurent’ą pasakojama šio žmogaus lūpomis. P. Berge, kaip vienas artimiausių dizainerio žmonių, nėra tik įrankis pasakoti apie dizainerį ir jųdviejų meilę – jis tampa pagrindiniu veikėju. Tačiau filme nėra pernelyg pabrėžiama paties P. Berge svarba gyvenime, tačiau tarp eilučių perskaitome, kokį svarbų vaidmenį šis žmogus suvaidino asmeniniame Y. Saint Laurent’o gyvenime ir kuriant jo mados imperiją. Nors pagrindinis filmo pasakotojas, veikėjas, yra dizainerio partneris, tačiau meilė filme nėra pati svarbiausia. Ji nublanksta prieš pagrindinį – daiktų – motyvą. Čia reikėtų paaiškinti terminą daiktų motyvas – filme rodoma ir kalbama, kaip nuo šešto dešimtmečio poros kaupta meno kūrinių kolekcija, kurioje 733 kūriniai, iš Y. S. Laurent’o ir P. Berge rezidencijos ruošiama aukcionui ir vežama į jį. Rodoma, kaip P. Berge dalyvauja šiame procese, pasakoja apie šiuos daiktus.

Poros kolekcijoje milžiniškos Dunand vazos, Brancusi skulptūros, neapsieinama be Picasso arba Matisse’o darbų. Tačiau filme giliau nenagrinėjama, kodėl jie rinko ir kodėl P. Berge parduoda šiuos meno kūrinius. Kai šių daiktų svarba nėra paaiškinta, nelabai dramatiška atrodo tai, kad P. Berge parduoda Y. Saint Laurent’o garbintus dalykus. Jis tik užsimena, kad 2008 metais, mirus Y. Saint Laurent’ui, šie daiktai jam nebeteko prasmės. Bet pats jo partneris niekada nebūtų pardavęs, nes kiek vieno jų jam būtų trūkę. Neįsigilinus, kodėl porai reikėjo šių meno kūrinių, iš dalies tai atrodo kaip paprasčiausias vartotojiškumas – filmas gali pasirodyti tarsi aukciono videokatalogas, kuriame eksponuojami daiktai ir komentuojama, ką jie reiškė jų savininkų gyvenime. Bet vis dėlto šie meno kūriniai yra ir priemonė papasakoti apie nutrūktgalvišką poros gyvenimą. Pavyzdžiui, P. Berge demonstruoja vazą ir pasakoja, kaip jie važiavę automobiliu į kasdienį pasivažinėjimą po Paryžių ir staiga Y. Saint Laurent’as nedidelėje parduotuvėlėje pamatęs Dunand art deco stiliaus vazą ir jie sustoję jos nusipirkti. Būtent toks daiktų kaip pasakojimo priemonės naudojimas, atskleidžia vieną pačių daiktų prasmių – tą žinutę, tą jų įsigijimo ar priklausymo kam nors istoriją, kuri juose užkoduojama, kuri dažnai žmonėms ir tampa sentimentų priežastimi.

Kamera filme sklendžia po prabangių poros namų erdves bei vietas, kur poros atostogauta. Filme galima peržvelgti ir svarbiausias dizainerio drabužių kolekcijas. Kolekcijų pristatymai kartu su nostalgija dvelkiančiomis nuotraukomis ir dokumentiniais kadrais su pačiu Y. Saint Laurent’u bei, žinoma, kadrais, kuriuose kalba P. Berge, sudaro svarbiausias vizualines filmo detales.

Filme Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė peržvelgiami svarbiausi kūrėjo gyvenimo įvykiai, filmas informatyvus, bet juo nesistengiama papasakoti smulkiausių Yves’o Saint Laurent’o biografijos detalių. Jame kalbama apie dizainerio problemas su narkotikais, depresiją, tačiau tai neįgauna dramatiškumo. Šie demonai tik minimi, tačiau nėra analizuojama kodėl, praslenkama paviršiumi. Daug kalbama, bet mažai išduodama. Tad filme greičiausiai bus nedaug naujos informacijos besidomintiems Y. Saint Laurent’o asmenybe. Mažai atsiskleidžia ir P. Berge – jis labiau tik kalbanti galva. Nors jaudinančių scenų yra. Pavyzdžiui, tam tikros paradoksalios metafizikos turinti scena, kai P. Berge stebi, kaip aukcione už milijonus parduodami meno kūriniai iš jų kolekcijos ir už juos tiksi milijonai. Tai tarsi galutinis atsisveikinimas – draugo virtimas nebe pelenais, paleidžiamais pavėjui, bet pinigais (anksčiau filme P. Berge mini, kad netiki siela).

PAŠVAISTĖ, 2011 / 12

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės