Tekstai
Gabrielė Kuizinaitė. Fotomenininko žvilgsnis į akmenų ir medžių pasaulį

2012-01-31

Kauno savivaldybės V.Kudirkos viešojoje bibliotekoje veikia fotomenininko Felikso Kerpausko fotografijų paroda, kurių temos: „Akmenys“ ir „Medžių žaizdos“. Iš viso eksponuojami 28 darbai: 18 – akmenų tema, 6 – medžių žaizdų tema ir 4 – abstraktūs. Visi darbai padaryti naudojant spaudos ant drobės technologiją, kuri leidžia sudaryti įspūdį, tarsi tai ne fotografijos, o aliejiniais dažais nutapyti paveikslai, ir netrukdo žiūrėti stiklo blizgesys, kaip būna, kai popierinė fotografija dedama į rėmą po stiklu. Ypač aliejiniais dažais nutapytus paveikslus primena keturi abstraktūs darbai.

Dažniausiai autorius nefotografuoja viso akmens, o ieško jame įdomios savo forma ar spalvingumu išraiškingos detalės, primenančios žiedą ant akmens, belekiantį žvėrį, liūdną ar besijuokiantį žmogų.

Kerpausko darbai yra harmoningi, ritmiški, puiki atlikimo technika suteikia jiems ypatingo estetiškumo. Autoriaus fotografijose akmenys ir medžiai, panašiai kaip ir žmonių gyvenimai, turi savas istorijas: gimimą, gyvenimą, kartais net ir žūtį. Autorius įsiklauso į gamtos detales, aktualizuoja ir ryškina akmens ar medžio šešėlį, suteikdamas jiems metafizinę gyvenimo pusiausvyros prasmę, atkreipia dėmesį į gyvenimo laikinumą, per perlūžusį medžio kamieną. F. Kerpauskas yra  itin jautrus žmogus ir fotografas, žavintis savo paprastumu bei subtiliu požiūriu į gamtą. Fotografuodamas gamtą  autorius ieško filosofinės prasmės, todėl prie kiekvieno darbo žiūrovą priverčia sustoti ir susimąstyti. Paroda V.Kudirkos bibliotekos salėje parengta preciziškai: didelis dėmesys skiriamas darbų atrinkimui, grupavimui,  svarbiausių temų išskyrimui.
Parodos atidaryme dalyvavo ir grafikas Romualdas Čarna.

Pasak jo, dailę ir fotografiją sieja bendri vizualaus meno principai. Kai žmogus kilęs iš kaimo, yra  labai svarbus gamtos ryšys. Kas gimė gamtos apsuptyje, tas paveldėjo savo emocinį pasaulį, atspindintį nenutrūkstamą ryšį su gamta. Tie, kas gimę mieste, kuria visai kitas būsenas ir kitą bendrumą. Kalbėdamas apie F. Kerpausko fotografijas R. Čarna išskyrė svarbiausius jų bruožus: „Jis man artimas kaip žmogus iš gamtos. Kaip ir muzika, ta pati yra mūsų sandara -  dvasinė ir vizualinė, nes jis jaučia ritmą, kompozicinį judėjimą. Jis pasirenka šviesotamsos faktūros judėjimą. Įveda spalvinę gamą,  tas spalvas pajungia kompozicijai. Tie akmenys- tai portretai. Dėl to, kad į juos taip įsigilina įžvelgdamas ne vien akmens, o minties slinktį. Aš dabar įžvelgiu tarsi praeities klodus, nes akmenyse užfiksuoti tūkstantmečiai. Galbūt čia atsispindi akmens kosminė erdvė. Manau, kad jis yra labai jautrus kompoziciniam pasirinkimui. Atranka labai vieninga, jis bet ko nepateikia.  F. Kerpauskas savo fotodarbus organiškai jungia į seką. Jungia bendras būsenas. Jo išankstinis mąstymas, kad tie darbai sudaro dvasios būseną, darbai negriauna ekspozicinės visumos, o vienas kitą papildo. Patinka formų ir spalvų pasirinkimas. F. Kerpauskas spalvą pateikia kaip tapyboje, suveda į vientisą, spalvų gamą, harmonizuoja tą spalvą, ji  susijungia į vientisą kompozicinę erdvę, menininkui labai artimą pasaulį. Kompozcinę atodangą paverčia kaip filosofinį atradimą. Jis tarsi atrakina kitokią erdvę per kompozicines struktūras į kitus požiūrius. Žiūrėdamas į akmenis matai muzikinį pasaulį, jis jaučia spalvos poreikį, faktūrą, o jo faktūros iškalbingos. Labai tikslingai ir jautriai eina dvasiniu keliu.“

Fotomenininkas Feliksas  Kerpauskas po parodos atidarymo sutiko atsakyti į keletą klausimų:

Gal galėtumėte papasakoti kaip ir kada pradėjote fotografuoti? Koks buvo jūsų kelias į fotografiją?

Taip atsitiko, kai baigęs Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute lietuvių kalbos ir literatūros studijas 1955 metais buvau išsiųstas dirbti į Skuodą, vidurinėje mokykloje vienerius metus dėsčiau lietuvių kalbą. Po metų pradėjau dirbti Skuodo rajono laikraščio „Pergalė“ redakcijoje korektoriumi,  laikraščio sekretoriumi, po to redaktoriaus pavaduotoju. Laikraščiui reikėjo fotografijų, todėl pradėjau fotografuoti tai, ko reikėjo laikraščiui. Fotografuoti pradėjau 1954 metais, kai vienas giminaitis man padovanojo fotoaparatą „Liubitely“. Tada buvau dar studentas.

Naujas etapas prasidėjo, kai atvažiavau į Kauną, ir 17-toje vidurinėje mokykloje pradėjau dirbti muzikos mokytoju. Tuo metu intensyviai fotografavau mokyklos gyvenimą.

Vėliau atėjau į tuomet Profsąjungų rūmuose veikiantį fotoklubą. Dalyvavimas fotoklubo veikloje nuvedė mane į meninę fotografiją. Fotografavau Kauną, jo žmones, kultūrinio gyvenimo reiškinius. Klubo susirinkimų metu analizuodavome fotografijas, rengdavome  fotografijų parodas.

Fotografijų tematiką praplėtė dainavimas Kauno choruose: radijo gamyklos mišriajame chore, chore „Leliumai“. Su chorais daug keliaudavome – atsirado fotografijos iš įvairių Lietuvos vietovių, Rusijos, Gruzijos, Armėnijos, Krymo, Kaukazo, iš tuomet taip vadinamų demokratinių respublikų – Bulgarijos, Rumunijos, Vokietijos, Čekoslovakijos. Net iš Airijos.

1987 metais buvau primtas į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Mano fotografinė veikla plėtėsi, pradėjau dalyvauti įvairiose grupinėse-tematinėse fotografijų parodose, rengiau savo personalines fotografijų parodas Kaune ir kituose Lietuvos miestuose.

Lietuvoje veikė daug įvairių menų sąjungų – dailininkų, fotografų, tautodailininkų -  ir kit. Buvo nutarta meninių sąjungų nariams suteikti menininkų statusą. Norintys gauti šį statusą turėjo prie Kultūros ministerijos įsteigtai kvalifikacinei komisijai  pateikti duomenis apie savo kaip menininko veiklą ir sukurtų kūrinių pavyzdžius. 2005 metais man buvo pripažintas menininko statusas. Toks buvo mano kelias į fotografiją.
 
Gal galėtumėte papasakoti, kodėl pasirinkote fotografuoti akmenis?

Todėl, kad akmenys man atrodo labai gražūs, dvasingi. Neatsimenu, koks lietuvių poetas yra taip pasakęs: „Reikia ilgai pagyventi, kad suprastum, kokie gražūs yra mūsų lietuviškų laukų akmenys“. Matyt, esu jau ilgai pagyvenęs.

Anksčiau daugiau fotografuodavau peizažus. Akmenys – tai paskutiniųjų penkerių metų darbas.
Keletą metų važinėjau kartu su fotomenininku Romualdu Rakausku po Lietuvą. Aš neturiu automobilio, tai jis priimdavo mane, kai važiuodavo per atlaidus fotografuoti bažnytkaimių žmonių veidus. Kai jis fotografuodavo žmones, aš susidomėjau švetorių akmenimis. Pradėjau juos fotografuoti. Pamatęs mano nuotraukas, Romualdas pasakė, kad tai įdomu ir patarė nesitraukti nuo tos temos. Taip ir prasidėjo. Fotografavau akmenis, įmūrytus bažnyčių pamatuose, šventoriuose, kapinėse, kiemuose, laukuose. Viskas Lietuvoje, šimtai akmenų!

Iš pradžių atkreipiau dėmesį, kad akmenys labai gražiai apauga kerpėm, sąmanomis ir atrodo, kad jie pražydę. Pirmoji fotografijų serija ir vadinosi „Žydintys akmenys“. Akmuo turi savo spalvas, faktūrą, kelia nemažai aliuzijų su žmogaus veidu. Akmenis pati gamta papuošia savo augmenija. Parodoje rodau nufotografuotą apleistą kapą. Matyt, neliko artimųjų, galinčių jį prižiurėti, tai jis, gamtos papuoštas, arodė man gražiau, negu tie, išpuoselėti, žvakėmis apstatyti.

Dabar visi savo sodybas puošia akmenimis. Pirmasis žmogus, kuris pradėjo garsinti akmens grožį buvo gydytojas Vaclovas Intas Mosėdyje.
 
Kaip gimė idėja kurti fotografijų seriją „Medžių žaizdos“?

Mane labai domina gražūs medžiai.Mėgstu juos fotografuoti. Atkreipiu dėmesį į medžių sugebėjimą išsigydyti žaizdas. Jeigu nupjauta medžio šaka nėra labai didelė, tai medis per laiką išsigydo tą žaizdą, aptraukdamas ją nauja žieve. Medis yra gyvas. Man gaila žiūrėt, kaip Laisvės alėjoj kiekvieną pavasarį  pjausto ir geni medžių šakas. Medis pažįsta aplinką, jaučia mus, tik mes nesuprantam jų kalbos. Anksčiau senovės lietuviai garbino medį. Ąžuolas buvo šventas medis. Medis ne tik  išaugina vaisius, bet ir žiedais gydo žmones.
 
Kurio dailininko kūryba domitės? Kas praeities ir šiuolaikinio meno raidoje Jus traukia ir domina? Kokius fotografus vertinate?

Su daile giliai susipažinęs nesu. Tačiau yra įstrigę Leonardo da Vinčio žodžiai: „Gamtos kūrinyje nieko netrūksta ir nieko nėra perdaug.“ Iš dailininkų labiausiai man patinka Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, nes jo kūriniai artimiausi muzikai ir Lietuvos kraštui.
Iš fotografų labiausiai vertinu fotomenininko Romualdo Rakausko kūrybą. Man patinka jo kūryboje esanti  lyrinė nuotaika. 

F. Kerpausko  paroda, veikianti V. Kudirkos bibliotekoje, nedidelė ir kukli. Kuklus ir šios parodos autorius. Jis yra atsisakęs fotografijos technikos įmantrybių, eksperimentavimo ar efektų, o pasirinko kasdieniškuosius gamtos motyvus, atrasdamas juose itin daug gelmės, filosofinių alegorijų, tuo pačiu paprastumo ir gyvenimo pilnatvės pajautimo.  Felikso Kerpausko fotografijos teigia ir liudija svarbiausias ir esmines gyvenimo tiesas: neatsiejamą, harmoningą žmogaus ir gamtos ryšį, gamtoje vyraujančią pusiausvyrą. 

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės