Tekstai
Živilė Pipinytė. Tėvynė yra kinas

2012-01-25

Naujas Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“

Kai iš filmo sužinau ką nors nauja apie save ar pasaulį, sakau, kad tai – geras filmas.

Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ nesužavėjo nei melodramatišku, moteriškų medijų pamėgtu siužetu, nei antipatiškais, lėkštais personažais, nei lietuviškos metafizikos vaizdais. Ko gero, sunkiai net atsakyčiau į klausimą, apie ką filmas. Apie paliktos moters dramą? Apie per kelis transformacijos dešimtmečius susiformavusį naują lietuvių požiūrį į gyvenimo vertybes? Ar apie tai, kad didžiosios gyvenimo dramos vienus sunaikina, o kitus priverčia, tegu ir skausmingai, pažinti save? Galiu tik spėlioti, nes niekad nedomino moteriški romanai, prostitucija, Tibeto vienuolių išmintis, savižudžiai ar paskutiniais metais žiniasklaidoje itin suviešėjęs ir gausiai aptarinėjamas tautos lytinis gyvenimas (nors, kai savojo neužtenka, vadinasi, kažkas ne taip). „Miegančių drugelių tvirtovės“ temoms likau abejinga, iš pradžių net neabejojau, kad tai filmas apie nieką. Kitas dalykas – Puipos kinas, nes kiekvienas režisieriaus kūrinys dažnai tampa pasvarstymų apie lietuvių kino tradicijas ir prasmę pretekstu.

Filmas sukurtas pagal populiarų Jurgos Ivanauskaitės romaną. Nesugebėjusių jo perskaityti iki pabaigos, kaip ir aš, matyt, mažuma, bet siužeto neįmanoma apeiti. Pagrindinė „Miegančių drugelių tvirtovės“ veikėja yra Monika. Tai pusamžė moteris, jau įžengusi į tą gyvenimo tarpsnį, kai charakteris susiformavo ir sugebama į save pažvelgti iš šalies, kai karjera padaryta (arba ne), o šeimyninė padėtis aiški. Jos profesija – genealogė, bet akivaizdu, kad profesinės ambicijos herojės nekankina. Ją tenkina pasiturinčio advokato žmonos padėtis. Monikai nereikia rūpintis materialiais dalykais ar išgyvenimu. Visų Mona vadinama moteris mėgaujasi savo kūno ir sielos brandumu – neatsitiktinai viename pirmųjų filmo epizodų matome ją pozuojant dailininkei nuoga nugara. Stambiais planais filmuojamu Monos – Janinos Lapinskaitės veidu Viktoro Radzevičiaus kamera grožisi atvirai. Tai padeda sukurti ne tik gana intymų santykį su filmo heroje, bet ir pabrėžia jos grožį, kuriam visai netrukdo (net atvirkščiai) pirmieji brandaus amžiaus ženklai – raukšlės. Grakštus ir elegantiškas herojės siluetas nuolat išskiria ją iš minios.

Filmas prasideda Monos sapnu (arba vizija), po kurį vaikšto budistų vienuolis ir mergina balta suknele su raudonu kaspinu rankose. Kaspinas – gyvybės gija, ir Mona, be abejo, sapną suvokia kaip priminimą apie mirtį. Nuojauta herojės neapgauna ir netrukus jos gyvenime prasideda melodramiški įvykiai.

Monos vyras Linas (Vytautas Balsys) važiuodamas automobiliu partrenkia moterį. Ji – prostitutė, sutuoktiniai nuveža Larisą į ligoninę. Slegiama kaltės jausmo Mona aplanko Larisą ligoninėje. Ši neslepia norėjusi nusižudyti ir netrukus įgyvendina savo ketinimą. Tačiau Larisos mirtis suveda Moną su socialine darbuotoja, globojančia iš užsienio deportuotas lietuvių prostitutes. Pastarųjų tiek daug, kad Mona pasisiūlo priglausti savo dvare tris iš jų. Poelgis gana spontaniškas, iš dalies, matyt, padiktuotas nuobodžio, smalsumo ar kilnumo, bet tai ne taip ir svarbu. Svarbu, kad prasideda naujas Monos gyvenimo tarpsnis.

Dvaras, kuriame Mona apgyvendina Gitaną (Giedrė Giedraitytė), Kristiną (Miglė Polikevičiūtė) ir Eglę (Elzė Gudavičiūtė), – bohemiška, pretenzingais paveikslais apkabinėta, ne iki galo įrengta erdvė, – ir yra miegančių drugelių tvirtovė. Filmo pavadinimas, suprantama, metaforiškas, nors dvare pilna „užmigusių“ peteliškių, bet tokia pat yra ir iš pirmo žvilgsnio šiek tiek mieguista ar infantiloka (tai nuolat pabrėžia jos mergaitiškos intonacijos) Mona. Tokios, nepaisant visko, ir jos viešnios – jaunos, naivios, o kartu patyrusios tai, ko Mona net neįsivaizduoja. Nors jos požiūris į globotines keisis, palaipsniui atsiras ne tik užuojauta, bet ir supratimas, prie puikiai jaunų aktorių suvaidintos trijulės Lapinskaitės Mona vis dėlto nelabai pritampa. Prostitutės gana schematiškos ir iliustruoja įvairių sociologinių tyrimų rezultatus: paslaugas neįgaliesiems teikiančią Gitaną nuo mažens prievartavo tėvas, infantili Kristina užaugo asocialioje šeimoje, o meniškos sielos Eglę suteneriams pardavė mylimasis, tačiau aktorės vaidina gyvus žmones ir suteikia savo herojėms įvairių niuansų – nuo dramos iki grotesko ir autoironijos. Klausantis merginų dialogų net kyla klausimas, ar tai lietuvių kinas, nes žodžiai ir reakcijos – tikri ir gyvi. Tačiau autoironija nebūdinga Monai, todėl su merginomis ji dažnai kalbasi lyg profesorė su studentėmis, ir tada supranti, kad režisierei Lapinskaitei stinga ansamblio su profesionaliomis aktorėmis jausmo.

Kita vertus, „Miegančių drugelių tvirtovėje“ sąmoningai pabrėžiamas tam tikras Monos emocinis infantilumas – ji net neinformuoja Lino apie sprendimą dvare apgyvendinti prostitutes, jos intonacijų ir reakcijų monotonija, santūrumas, kurį pabrėžia mėlyni ir pilki drabužių tonai, priartėja prie emocinio šalčio, juk neatsitiktinai dukart filme pasirodanti Monos varžovė vilki oranžinius, ryškius drabužius. Žinia apie prostitutes šokiruoja Monos vyrą ir, matyt, pagreitina jo apsisprendimą. Mona pasitinka vyrą oro uoste nenujausdama artėjančios katastrofos, bet žiūrovams duodamas aiškus ženklas: į vangoką filmo ritmą įterpiamas akimirksnį trunkąs dinamiškas epizodas, kai vyro ranką paliečia pro šalį einanti mergina (Severija Janušauskaitė). Tai primena pavojaus signalą, bet Mona jo nepastebi. Vėliau vyras jai praneš, kad kita moteris laukiasi jo kūdikio.

Tada ir prasidės tikroji filmo Monos drama – ji turės ne tik susitaikyti su skyrybomis, bet ir viską pradėti iš naujo. Tada pravers įnamių pamokos – ir praktinės, kaip kad epizode su morka, ir nematomos, kai susirūpinimas merginų ateitimi iš tikrųjų taps Monos gyvenimo prasme. Mona padės Eglei grįžti į namus, supras Gitanos švelnumą, kankinsis dėl nelaimingos Kristinos baigties. Tegu efektingas bandymas susigrąžinti Liną nepavyks, bet Monai atsivers erdvė, masinanti paslaptimi, tikrovės ribų nusitrynimu.

Regis, reikia tiek nedaug, kad filmas atsikratytų paviršutiniškumo ir prabiltų kitaip. Tai „Miegančių drugelių tvirtovėje“ įvyksta, tik visai ne tame lygmenyje, iš kurio to lauki. Be siurrealistinių „puipizmų “ – vienuolio keistoje, nuolat pavidalą keičiančioje dykumoje ar Kristinos vaiduoklio, kurį mato Mona, – Puipos filmą įsivaizduoti būtų sunku. Bet filmo problemų paviršutiniškumas, akivaizdžios banalybės, iš kurių susideda veiksmas, lėkšti personažai, egzaltuotas džiaugsmas išgirdus apie gimusį vaiką ir meilės prisipažinimai, nykios erdvės – Monos namų, oro uosto ar kičinė dvaro, trumpai tariant, tai, ką kai kurios pagyvenusios kino mėgėjos vadina „gyvenimišku“ kinu, – ne „Miegančių drugelių tvirtovės“ silpnybė, o esmė.

Puipa rodo niekinę erdvę, kurioje visi gyvename. Tai – negyva, daugiausia medijų sukurta erdvė. Ji man tokia pat svetima, kaip tolimas Zanzibaras. Filmo personažai atspindi tris visuomenės sluoksnius, kuriuos dažniausiai aprašinėja žiniasklaida: aukštuomenė, prostitutės ir savižudžiai. Ligoninėje sutikta gydytoja atpažįsta Moną, nes skaito spalvotus žurnalus. Galiu įsivaizduoti, kaip Mona dalijasi išgyvenimais apie skyrybas su kuriuo nors „gyvenimo būdo“ žurnalu ar pokalbių šou laida, o tokius bespalvius ir glotnius vyriškius brangiais kostiumais kaip Monos vyras, apsimetančius, kad nusimano apie prancūziškus vynus ir dailę, dažnai matome per televiziją rimtai atsakinėjančius į žurnalistų klausimus. Ne išimtis ir savim patenkinta idiotė, oro uoste įteikianti prostitutėms angeliukus naujo gyvenimo pradžiai. Labdara dabar taip pat madinga.

Kad ir koks išgalvotas būtų filmo siužetas, „Miegančių drugelių tvirtovė“ rodo šalį, kurioje gyvenu. Dvasingumas čia sutapatinamas su Tibeto budizmu, lietuvių literatūra – su Jurgos Ivanauskaitės romanais, menas – su kičiniais paveikslais, kuriais žavisi į parodos atidarymą filme susirinkę aukštuomenės personažai, metafizika – su mirties baime ar raudonais žiburėliais psichiatrinės pacientų rankose. Šios šalies tikrovė – tuščiavidurė ir aintelektuali. Tai – ir Monos sapnas arba jos pasąmonės atspindėta pretenzinga žiniasklaidos fantazija apie šalį, kuri yra miegančių drugelių tvirtovė. Matyt, aiškių sapno, fantazijos ir realybės ribų Puipa nenubrėžia todėl, kad jos neegzistuoja. Jis palieka teisę kiekvienam laisvai traktuoti istoriją apie Moną ir, laimei, atsisako kad ir prieš tai sukurtame „Nuodėmės užkalbėjime“ nelabai vykusių pastangų suvokti moters troškimų, pasiaukojamos meilės ar sielos paslaptis. Puipa meistriškai preparuoja tą Lietuvą, kurią jau keliolika metų aprašinėja, rodo, komentuoja populiarioji kultūra. „Miegančių drugelių tvirtovė“ pasižymi tankiu detalių, nuorodų, užuominų ir vizualinių signalų audiniu.

Jiems antrina tikslūs ir ironiški režisieriaus komentarai, susiję su kinu. Kalbėdama su tardytoju Gitana nostalgiškai prisimena iš paukščio skrydžio nufilmuotą Lietuvą, Kristina kiekviename kliente mato Bradą Pittą, Mona ir Kristina filmuojasi užsieniečių čia kuriamuose filmuose apie senovės Romos imperiją ar Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Eglės pažįstami suka pornografinius filmus. Kinas sulygina visus – pažemintuosius ir nuskriaustuosius, turtingus ir skurdžius. Bent jau man vieninteliai simpatiški filmo personažai (nors montažo režisierius nepelnytai verčia įtarinėti juos esant atsakingus už Kristinos mirtį) – du nevykėliai yrančiame žiguliuke, kuriuos suvaidino Arūnas Storpirštis ir Adolfas Večerskis. Puipos kine (ir automobilyje) jie gyvena jau nuo debiutinio režisieriaus filmo „Kelio ženklai“. Kadaise jauni, gražūs ir tikintys, kad gyvenimas kupinas pagundų, kurios būtinai išsipildys, jie keičiasi kartu su mumis. Mona neteisi, kai sako, kad „vyras – tai tėvynė“. Bent jau jiems tėvynė yra kinas. Tai paguodžia ir sutaiko su tėvyne, kurios nėra.

„7 meno dienos“ Nr.3 (971), 2012-01-20

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės