Tekstai
Romualdas Rakauskas. Fotovi(t)ražai 40

2011-01-06

Fotoalpinisto nusileidimas praeitin

Profesionalaus fotoalbumų sudarytojo amatas nūnai tampa itin paklausus, nes tokių leidinių kasmet pasirodo ne vienas kitas, bet dešimtys, o fotografiją gerai išmanančių dailininkų dizainerių – tik vienas kitas. Todėl patys fotografai, remdamiesi sukaupta kūrybine patirtimi, savamoksliškai bando perprasti šį papildomos meninės veiklos barą.

Neseniai Algimantas Aleksandravičius sėkmingai sudarė jau trečią Fotosąjungos metraštį. Ne menkesnę patirtį sukaupė Aleksandras Macijauskas, visada sudėliojantis savo autorinius albumus ir išpažįstantis tik paties atsirinkimo teisingumą. Ne visuomet toks solinis koncertas sulaukia visuotinių ovacijų. Dažnai asmeninių simpatijų šleifas trukdo blaiviai vertinti darbus. Kritiškesnis žvilgsnis iš šalies padėtų, bet... Geriau mano paties klaidos, negu svetimdarių – tokiu ambicingu kategoriškumu sutvirtinami autoriniai užmojai.

Pastaruoju metu A. Macijauskas dažnai tampa laisvai samdomu sudarytoju. Jo paslaugomis nuolat naudojasi Romualdas Augūnas, neseniai išleidęs trečiąjį fotoalbumą „Sapnuoju Lietuvą“ (Nacionalinis fotografijos meno fondas. Vilnius, 2011.), kurį Aleksandras ne tik surikiavo, bet ir skambiu pavadinimu pakrikštijo. Ir gana vykusiai, nes mylinčių tėvynę fotografų pas mus jau perteklius, o sapnuojančių dar nebuvo.

„Jaunieji futbolininkai“. Pavilnys. 1978.

Darbų atranka, kiekybės pavertimas kokybe, išdėstymas, svarbesnių temų ir geresniųjų fotografijų išskyrimas – tokia visagalė albumo vaizdinė režisūra sudarytoją neišvengiamai paverčia visateisiu antruoju autoriumi. Kad leidiniui pasirodžius ištiktų abipusė šventė, turi sutapti meniniai principai. Aptariamuoju atveju, matyt, taip ir yra – nors Romualdas ir padūsavo dėl tvirtavalio A. Macijausko nepalenkiamumo, bet planuojamiems artimiausios ateities darbams kito talkininko nesidairo. Aišku, taikus sambūvis daugeliui priimtinesnis, tačiau aršūs kūrybiniai karai kartais atneša vaisingesnį derlių.

R. Augūnas septyniasdešimtmetiniuose vingiuose neprarado mokyklinio dailyraščio įgūdžių ir savo gražią rašyseną (tvarkingo žmogaus požymis) įamžino leidinio viršelyje su plakatiškai raiškiai skambančia Rusnės „angeliuko“ nuotrauka („Langas“. Rusnė, 1973). Angeliškumas ne tik baltaplaukio berniuko baltame drabužėlyje, bet ir rytmetiniame jo džiugesyje bei dangiška ramybe nušviestame nerūpestingos vaikystės apibendrinime.

Šitą poetišką kompoziciją sudarytojas pakartojo iš prieš trylika metų išleisto pirmojo R. Augūno albumo „Tas didelis mažas pasaulis“. Žinant, kaip kreivai A. Macijauskas žiūri į pasaldintus meninius gražumynus ir visur ieško tik savo „gyvenimo druskos“, galima atspėti, kodėl ši fotografija tada jam neįtiko ir netapo išvaizdžiu viršeliu.

„Sapnuojamoje Lietuvoje“ pradinė šviesiamačių poetiškumų tolerancija irgi greitai pasibaigia, ir R. Augūnas kuo toliau, tuo labiau sumacijauskėja. Tokį įspūdį sustiprina ne tik artima fotografavimo stilistika, bet ir paties Aleksandro eksploatuotų temų pasikartojimai: vestuvės, laidotuvės, pajūrio pliažai, sovietinių švenčių paradai ir ypač turgūs. Kai A. Macijauskas pastarąją temą užkėlė į pasaulinės klasikos aukštumas, žiūrinčiajam nesinori nusileisti žemyn ir žavėtis gerokai silpnesniais atkartojimais.

Albumas prasideda priešlapine, per visą atvertimą išdidinta poetine uvertiūra su azartiškai futbolą žaidžiančiais berniukais ir pievoje abejingai fotografavimo procesą apmąstančia karve. Pirmiausia nustembi, kad antraplanė margė netikėtai tampa pagrindine siužeto heroje. Dėl ko šitaip atsitinka, įtikinamiausiai gali išaiškinti ne koks nors išmanusis menotyrininkas, o visų mokslų magistras, pagaliau habilituotas išmintingiausiu, atsiprašau, įsimintiniausiu Kauno menininku, didis šaipokas Jurgis Gimberis. Taigi kas ta fotografijos judesiui kontrastuojanti ir viską sureikšminanti abejinguolė, kurios mūkimą išgirdęs habilitantas puolė fotografuoti, dar sykį atsiprašau, užrašinėti: „...Net graudu kažkaip pasidaro. Susilieji su gamta, užplūsta sentimentai, niekuo nepateisinamas gerumas ir dar velniai žino kas. Suskysti. Ko tu dabar, galvoji, mūki šitaip ilgesingai, karve, tu mano karve, sese tu mano žaloji? Kai ilgai klausaisi karvės mūkimo, supranti, kad ji siunčia pasauliui žinią. Message. Karvė siunčia tau esemesą, broli, (...) kažką paslaptingo, kažką kosminio, kažką apie amžių pradžią ir pasaulio pabaigą ir taip toliau. Kažką iš pamatinių vertybių. Kai įsiklausai į karvės mūkimą, rodos, tuoj suprasi Didžiąją paslaptį. Rodos, tuoj nušvis tau galva kaip kiniškas žibintas, eisi per sutemas šviesdamas...“

Šiam  rašiniui gal ir per ilgas literatūrinis intarpas, bet mums, fotografuojantiesiems karvę, kartais derėtų jos ir pasiklausyti, kad suvoktume, kokį dvasingą vizualinį esemesą, surišantį visus fotografijos įtaigos raiščius, siunčia pagrindinė antraplanė juodmargė.

Yra toks profesinis terminas – geras kadras. Ir dar tarsi trupiniai nuo pagrindinės riekės – neblogas, pusėtinas, eilinis ir pagaliau – prastas. Aukščiausius reikalavimus atitinkantis – labai geras kadras – nušvinta retai. Aišku, visos vertinimo svarstyklės – savo gamybos. Jų tikslumas priklauso ne vien nuo išprusimo, kūrybinės patirties, bet ir nuo asmenybės prigimtinių dvasinių turtų.

Vartant keliašimtinį R. Augūno albumą mano svarstyklės dažniausiai rodė tik vidutinio, pusėtino lygio žymą. Nuolatinė praeities palydovė nostalgija savotiška karamele padengia / pagražina / sureikšmina senąsias fotografijas. Kodėl ji šįsyk nekilstelėjo vertinimo aukščiau, gana sudėtingas klausimas. Gaila, kad mums negali padėti J. Gimberis. Pašmaikštautume, išvengtume aštriakampio pasiaiškinimo ir galėtume toliau ramiai dalyvauti dar nenufotografuotame gyvenime.

Taigi kodėl? Gal pernelyg tiesmukas tikroviškumas su mėgėjiško fotografavimo priemaišomis blokuoja meninių apraiškų išpaikintą patirtį? R. Augūnas tik dokumentiškai informuoja, ir tos sausokos informacinės ataskaitos be mažyčio judesio meninės šviesos link sulaiko nutolusios praeities karamelinį aromatą. O gal šitos fotografijos dar nepakankamai paseno?

Albume matome ir dabartinio R. Augūno fotografavimo. Daugiausia vaizdų iš neseniai Vilniuje prie Seimo vykusių protesto mitingų. Sudarytojas keletą sykių viename atvertime sugretina keturiasdešimtmečiu nutolusius įvykius. Keista, nesijaučia jokio laiko atstumo. Ta pati šaltai objektyvi (vos neparašiau – abejinga), vyksmą konstatuojanti stilistika. Pasirodo, gyvenimiškoji patirtis asmenybės nepakeičia ir talento neprideda.

Kažkurie indėnai, tarsi išprusę šiuolaikiniai menų vertintojai, pasauliui paliko poetiškai giliamintį posakį: „Fotografija – sielų gaudykla.“ Bet ne kiekvienam fotografui ji duodama. Tik savitą autorinį požiūrį suradusi ir menininko pajauta apdovanota asmenybė pajėgi sudvasinti gyvenimo įvykių gausą.

Viename paskutiniųjų Skrimanto Valiulio rašinių, skirtame „Sapnuojamos Lietuvos“ įvadui, yra mūsų paabejojimams atitariantis pastebėjimas: „...be emocijų išmintis yra laikina ir plokščia.“ Informacinio plokštumo perteklių iš dalies galėjo sumažinti albumo dailininkė Auksė Macijauskaitė-Mikalauskienė, geresnes nuotraukas išskirdama ir išdidindama. Dabartinė maketavimo monotonija gausią dokumentiką suniveliuoja į vienodą vidutinybės srautą.

Gal sudarytojui reikėjo mažinti albumo apimtį, nesistengti visko sukimšti, atsisakyti nekokybiškų sujudėjimų, sutrumpinti „užsitęsusias“ laidotuves bei žirgų lenktynes ant Sartų ežero, prigesinti standartiškai valdišką agitaciją primenančių sovietinių šventinių paradų ir ordinų girliandomis besipuikuojančių karo veteranų patosą? Gal išlaisvėjusioje erdvėje išryškėtų svarbesnieji akcentai?
Po raudonvėliaviškų, Grūto parko ekspozicijai labiau tinkančių paradų tuo pačiu žingsniu pereinama į Sąjūdžio mitingus. Keistokai atrodo toks tarsi lygybės ženklas. Galima net politinį netaktą įžvelgti. Albumo antrojo įvadinio straipsnio autorius Tomas Pabedinskas, visiems skyriams parašęs trumpus apibendrinančius pastebėjimus, taikiau samprotauja: „Paradai, mitingai ir protesto akcijos taip pat visada ženklino mūsų istoriją. Šiandien į tokius susirinkimus žmones veda jau kitos priežastys, nei prieš pusę amžiaus ar kelis dešimtmečius. Tačiau ir jie netrukus taps mūsų bendra praeitim, apie kurią pasakos fotografijos.“

Tebūnie taip. Gal kada nors mūsų gyvenimas taps ir fotografine pasaka...

P. S. Pagrįstos Antano Sutkaus abejonės, ar teisingai dabar išleistoje „XX a. Lietuvos fotografijos antologijoje“ R. Augūno kūryba pristatoma jo tradicine vizitine kortele – kalnų fotografijomis. Penkis baltasniegių viršūnių vaizdus pakeitus penkiomis geriausiomis „Sapnuojamos Lietuvos“ fotografijomis, Romualdo pozicijos mūsų fotoistorijoje solidžiai sutvirtėtų, prasmingai pakeistų lengvasvorę fotoalpinisto etiketę. Kaimiškojo lietuviškumo kontekste kalnų egzotika jį išskyrė ir atskyrė, o gyvenimiškoji fotografija, pasak S. Valiulio, „taip ilgai slėpėsi savo archyvų labirintuose“ ir dar galėjo suspėti į keturių tomų kelionėn pajudėjusį fotoantologijos traukinį.

Tylos kalbėjimas

Pervertęs išskirtine elegancija šviečiantį Gyčio Skudžinsko albumą „Tyla / Silence“ („Kultūros meniu“. Vilnius, 2011.), pajutau būtinybę pamatyti Vilniuje, Prospekto galerijoje, tuo metu eksponuotą parodą ir pasitikrinti, ar vaizdinių išdidinimas sukuria paveikesnę „tylą“. Visgi knyginis spaudinys „nugalėjo“ ir tapo dar svaresnis ne tik dėl dvasingo jaukumo, bet ir akivaizdžiai įrodydamas dizaino virtuozo G. Skudžinsko meistriškumą. Preciziškai tiksliai pajausti darbų dydžiai, erdvinės atvertimų ekspozicijos, o leidinio viršelis – tiesiog tobulo dizaino manifestas, grafinis tylos apibendrinimas.

Plonytė viršelio linija, išradingai skerspjūviu pusiau padalijusi lietuvišką ir anglišką pavadinimus, persikelia į albumą, virsdama nuolat pasikartojančia horizonto dominante. Ta pačia centrine ašimi drauge keliauja puslapių numeracija ir darbų įvardijimai.

Laukia sudėtinga užduotis žodiniu drabužiu aprengti neapčiuopiamą G. Skudžinsko tylą. Jau dabar žodžiai nepajėgūs išskleisti visų dizaino subtilumų. Ne lengviau bus kalbant ir apie vaizdinę albumo medžiagą. Sąvoką „vaizdinę“ norėtųsi pakeisti į „fotografinę“, bet visus fotografinio medžiagiškumo ženklus autorius sąmoningai paslėpė spalvinėse sutemose. Pinhole technika jūrinius peizažus uždengė švelniu neryškumo šydu, juos supaveikslino, pavertė tapybiškai meditatyvia abstrakcija.

Kyla įtarimas, kad, bandydamas suvaldyti natūralų gamtos spalvinimą, autorius pasinaudojo kompiuteriniais palengvinimais ir kai ką pats sukonstravo. Ginkdie, tai ne priekaištas. Paryškinta ar užgesinta spalva sukuria turtingesnę nuotaikų paletę, suardo kompoziciškai monotonišką jūros ir dangaus sąveikavimą, kuris albume banguoja nuo grėsmingų tamsjuodžių ir ryškiai kraujaspalvių iki pilkprietemiškų bei sniegbalčių švytėjimų. Ne visus spalvinius atšvaitus atpažįsta žmogaus akies patirtis, tad, norint sugriebti suvokimo malonumą, tenka pasitelkti dvasinius pajautimus.

Čia bando talkinti trys teksto didmeistriai, specialiai albumui parašę vaizdinius praplečiančias tylos įžvalgas. Kaip visada stilingai grakštaus Rolando Rastausko „Tylaraščiai“ primena magišką tylos užkalbėjimą ar net užkeikimą: „Tyla prieš audrą, kuri neateina. Horizonto tyla. Tyla tarp „ir“ ir „ir“. Dulkių tyla. Statulų tyla. Tyla ištarus „Tu mirsi“. K(v)apų tyla. Tylinčiųjų tyla. Užgesintų cigarečių tyla tuščiuose alaus buteliuose. Pelenų tyla kasdienybės osvencimuose. Postsprogiminė tyla.“

Tarp šitų tarsi laiptais kylančių ar nusileidžiančių tylos apreiškimų pasislėpė subtilių intymumų kampelis. Apie tuos tyliai pagalvojamus dalykus, sakoma, geriau patylėti, bet jeigu RoRa juos tylėdamas surašė, tai mes, apsimesdami nekalti, tyliai pagarsinkime: „Apatinukų tyla. Tyla po sueities ir tyla prieš. Užsivėrusių makščių tyla. Nugeibusių varpų tyla.“

Tik jau nepradėkime tyliai ieškoti pirštu parodomų vaizdinių atitikmenų. G. Skudžinskas savo firminiu pinholišku neryškumu abejingai nuplovė visas RoRa erotines vizijas, ir matome tik nesuteptą tylą...

Nedidukas akmenukas į dizainerio kompiuterį: tarsi norėdamas pritildyti tekstų kalbėjimą G. Skudžinskas juos atspaudė pilkai sidabriniu pustoniu. Tokiu šviesiu, lyg būtų pienu ant balto popieriaus parašyta. Atrodo gražiai, bet skaityti labai sunku. Išblukusį RoRa puslapį šifravau su padidinamuoju stiklu, nes apžvalgininkui privalu viską sužiūrėti, bet kiti greičiausiai nutars tylos pasiklausyti ir be tekstinių sudėtingumų.

Gaila būtinai perskaitytino ilgėlesnio, labai nuodugniai bei atsakingai sumąstyto Agnės Narušytės rašinio „Fotografija kaip būdas išsilaisvinti“, kurį kartu su Jurijaus Dobriakovo pasvarstymais „Aukso pjūvis“ elektroniniu paštu atsiuntė „Tylos“ projekto vadovė Eglė Deltuvaitė, ir aš ramiai galėjau keliauti juodu ant balto sugulusia išmintimi.

Kadangi kalbama apie tylą, tegu apžvalgininkas bent šįsyk pasinaudoja patylėjimo galimybe ir nebando brautis į mokslingų teoretikų samprotavimus, kurie visada sudrumsčia kasdienybės krantuose ramiai tekantį mums pažinaus gyvenimo vandenį. O pabaigos akcentu tebūna fragmentas iš „Tylos“ esmę atveriančių A. Narušytės apibendrinimų.

„Per asociacijas su visomis meno tylomis šis projektas, žinoma, siejasi su nuobodulio estetika. Tačiau kartu ši tyla ir kitokia – tai yra nutildyta tikrovė, savotiškai represuota fotografijos aparato. Išsilaisvindamas nuo kasdienybės, kad galėtų medituoti tylą bet kur, alternatyvos ieškotojas patenka į vidinės tylos spąstus – visose fotografijose švystelintis ar tamstelintis horizontas lyg monitoriuje išsitiesinusi kardiogramos linija monotoniškai signalizuoja ką tik mirusios širdies tylą. O tai jau ne ta tyla, kurios ieško estetas.

Gytis SKUDŽINSKAS. Tyla XII.

Ėjimas į tylą yra ėjimas anapus visų ribų. Visi užėjimai už ribų – mąstymo ar gyvenimo – išlaisvina. Tačiau Skudžinsko išlaisvinimas nėra metafizinis – jį čia pat išjuokia ta pati pinhole užfiksuota banali konkretybė. „Išsilaisvinęs“ žiūrovas lieka šiapus daiktų, pripažįstantis jutiminius ir intelektinius ribotumus, menininko buvimo menininku, kūrinio – kūriniu, dvasios priklausomybę materijai. Bet tokio žvilgsnio ir jo nulemto tikrovės ir šiapusybės erdvės suvokimo irgi neįmanoma kontroliuoti.“


Atgal Komentarai 2

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės