Tekstai
Małgorzata Sadowska, Karolina Pasternak. Gerbėjų maištas

2011-12-19

Naujojoje Zelandijoje buvo kilusi Dovydo ir Galioto kova. Spalio pabaigoje keli tūkstančiai žmonių išėjo į Velingtono gatves. Persirengę kaip Viduržemio gyventojai, Tolkieno kūrinių gerbėjai siekė įtikinti „Warner Bros“, vieną galingiausių Holivudo kino studijų, neperkelti „Hobito“ („The Hobbit“) filmavimo už Naujosios Zelandijos ribų. Peteris Jacksonas, ankstesnių Tolkieno romanų ekranizacijų režisierius, jau seniai gąsdino, kad autoriai dėl finansinių priežasčių svarsto galimybę filmuoti „Hobitą“ Amerikoje ar kurioje nors Vidurio, Rytų Europos šalyje. Dieną prieš išleidžiant šį „Przekrój“ numerį paaiškėjo, kad Dovydas nugalėjo – „Hobitas“ lieka Naujojoje Zelandijoje.

"Žvaigždžių karai"

Galima pateikti ir daugiau pavyzdžių, kaip per pastaruosius keletą metų žiūrovai vieningai pasipriešino nepatikusiems didžiųjų studijų sprendimams. „Terminatoriaus“ („The Terminator“), kurio ankstesnės dalys buvo skirtos „tik suaugusiems“, gerbėjams nepatiko, kad naujausią jo dalį – „Terminatorius: Išsigelbėjimas“ („Terminator Salvation“) –­ kūrėjai ekranizavo taip, kad filmas būtų tinkamas žiūrėti ir vaikams; paskutinio „Žvaigždžių kelio“ („Star Trek“) žiūrovai primygtinai reikalavo, kad dalį iš bilietų pardavimo gautų pajamų kūrėjai investuotų į kosmoso erdvės tyrimus (sic!), „Hario Poterio“ gerbėjus protestuoti paskatino platintojo sprendimas perkelti „Haris Poteris ir netikras princas“ („Harry Potter and Half-Blood Prince“) premjeros datą, o „Volwerine’o“ gerbėjus – prodiuserio politinės pažiūros. Nenuostabu, kad 2009 m. „New York Times“ savo puslapiuose paskelbė, jog prasidėjo „rūstybės era“.

Gerbėjai ne visada eina į gatves, kaip atsitiko Naujojoje Zelandijoje. Kartais jie tiesiog rašo peticijas, kuria tokius tinklalapius kaip www.danielcraig-isnotbond.com (ragina boikotuoti filmus apie Bondą, kuriuose agento 007 vaidmenį atlieka Danielis Craige’as) arba protestuoja kaip ir televizijos serialo „Rozvelas“ („Roswell“) žiūrovai, kurie siuntė jo kūrėjams tūkstančius butelių mėgstamo serialo herojų padažo „Tabasco“, siekdami įtikinti juos atsisakyti sprendimo nebekurti naujų „Rozvelo“ dalių (ir įtikino!). Tačiau boikotai ir protestai, nors jie labiausiai patraukia dėmesį, yra tik dalis jau keletą metų gerbėjų bendruomenėse vykstančios revoliucijos.

Nenorime Jar Jar Binkso!

„Įsivaizduokite, kad turite Maserati, o dvylikametis kaimynų sūnus pasiima jį pasivažinėti. Įtūžtumėte net jeigu jis grąžintų automobilį be menkiausio įbrėžimo. Panašiai reaguoja ir kino studijos, kai mėgėjai pasigrobia milijardų vertas franšizes ir daro su jomis, kas šauna į galvą“, – taip Clive’as Youngas, knygos apie gerbėjų sukurtus filmus „Namų Holivudas“ („Homemade Hollywood”, 2008) autorius, aiškino, kodėl didieji prodiuseriai turi teisę jausti susirūpinimą dėl to, ką su jų produktais daro gerbėjai.

Ne taip seniai galėjome tuo įsitikinti 1-ajame Amerikos kino festivalyje American Film Festival, kuriame buvo rodomas „Skandalistas George’as Lucasas“ („The People vs. George Lucas“), fundamentalus Alexandre’o O. Philippe’o dokumentinis filmas apie Lucasą, „Žvaigždžių karų“ gerbėjus ir jų santykius, svyruojančius tarp meilės ir neapykantos. Kodėl jis kalba būtent apie „Žvaigždžių karus“, o ne kokį nors kitą filmą? Ogi todėl, kad tai dažniausiai mėgėjų perkuriamas filmas, visata, kuri tapo gimtąja jau keletui žiūrovų kartų visame pasaulyje. Ir ne atsitiktinai. „Ši istorija, kuri, viena vertus, atrodė universali, o kita vertus turėjo naujovės poskonį, ilgainiui pasirodė esanti komponentų sandėlys. Gerbėjai suprato, kad jie patys gali kurti ir keisti Lucaso pasaulį“, –­­ aiškina daktaras Albertas Jawłowskis iš Varšuvos universiteto Taikomųjų socialinių mokslų instituto.

Žiūrovai „susuko“ jau šimtus „Žvaigždžių karų“ parodijų, sagą šlovinančių filmų, savų Hano Solo ir Luke’o Skywalkerio nuotykių versijų, mėgėjiškai perkurdami šį filmą. Viena labiausiai žinomų mėgėjiškų „Žvaigždžių karų“ versijų yra „Žaislų karai“ („Toys Wars“), gerbėjų perkurta „Naujoji viltis“ („A New Hope“), kurioje visus vaidmenis atliko Lucaso filmų personažų kolekcinės figūrėlės, nupirktos parduotuvėse. Gerbėjai taisė, tobulino ir pirmiausia šalino nepatinkančius personažus, pavyzdžiui, jų nekenčiamą Jar Jar Binksą, kompiuteriais sukurtą „Pavojaus šešėlio“ („The Phantom Menace“) veikėją. Sagos mylėtojus siutina bet kokie pakeitimai. Dėl to jiems nepatinka perdaryti „Žvaigždžių karai“ ir juose pakeistos detalės (patobulinti specialieji efektai, pagreitintas įvadas, papildomos scenos). „Lucasas atėmė iš mūsų spalvas, sakydamas: ne, atiduok, jos mano. Perrašysiu savo istoriją iš naujo, pats sukursiu kažką gerbėjiška“, – sako vienas dokumentinio filmo herojus, kuris negali atleisti režisieriui už tai, kad šis, jo manymu, persistengė. Kitas priduria: „Jeigu sugrįžtų Jacksonas Pollockas ir pasakytų, žinote, čia matyti bato pėdsakas, o ten man nukrito cigaretė, leiskite, aš pataisysiu, atsakytume: ne, cigaretė yra esminis vaizdo elementas. O jis mums į tai: ne, ji man tiesiog iškrito iš rankos, o jūs keturiasdešimt metų manėte, kad ji pagrindinis elementas!“

Žinoma, visi gerbėjų kaprizai kyla iš beribės meilės kinui, nes kas gi kita, jeigu ne meilė gali paskatinti žmones visus pinigus, uždirbtus mėgdžiojant Elvisą (100 000 JAV dolerių), investuoti į garaže „susuktus“ Shane’o Felukso „Žvaigždžių karų apreiškimus“ („Star Wars: Revelations“). Tik meilė skatina mėgėjus su pasišventimu kurti ir ekranizuoti „Žvaigždžių tako“ („Star Trek“) tęsinius, tokius kaip „Žvaigždžių takas –­ II etapas“ („Star Trek – Phase II“) arba gausiai finansuoti užmoju stulbinančią Chriso Bouchardo „Golumo medžioklę“ („The Hunt for Gollum“; gerbėjišką „Žiedų valdovo“ („Lord of the Rings“) versiją), kuris internete pažiūrėtas jau daugiau nei šešis milijonus kartų. Tačiau geriausiu gerbėjų filmu per visą istoriją daugelis laiko „Riders of the Lost Ark: The Adaptation“ – gerbėjų perkurtą „Raiders of the Lost Ark“ („Prarastosios arkos ieškotojai“) – kurį septynis metus (sic!) statė du paaugliai. Siekdami didesnio įtaigumo, mažieji aktoriai padegė rūsį, kuriame vyko filmavimas, o į liepsnas puolė pats režisierius Ericas Zala, apsirengęs... lietpalčiu, ant kurio buvo radęs užrašą, kad jis atsparus ugniai. Nenuostabu, kad filmo, kurio puiki karjera prasidėjo prieš keletą metų (o sukurtas jis buvo devintajame dešimtmetyje), pabaigoje pasirodo užrašas: „Per filmavimą nenukentėjo nė vienas vaikas“.

„Žaislų karai“

Narcizo gimimas

„Lucasas sumeistravo mums žaisti didžiulę, milžinišką smėlio dėžę. Tai ir smaginamės“, – aiškina vienas iš dokumentinio filmo „Skandalistas George’as Lucasas“ herojų. Tačiau plačiau pažvelgus į kitų žmonių sukurtų filmų taisymo reiškinį, pasirodo, kad smėlio dėžė yra visai ne kūrinys, ne filmas, o internetas –­­ neribota žaidimų erdvė. Kaip tik www tinklo paplitimas padarė įmanomą gerbėjų maištą prieš jų stabus.

Tačiau kartu su technologine revoliucija turėjo įvykti revoliucija menininko ir jo vaidmens suvokimo srityje. Tol, kol egzistavo stambių Holivudo studijų sistema, jos sergėjo informaciją apie žvaigždžių gyvenimą – su jais būdavo pasirašomos sutartys dėl išimtinio bendradarbiavimo, o aktorius, scenaristus ir režisierius gaubė nepasiekiamumo ir pranašumo aura. Studijos rūpinosi, kad žiniasklaidoje jie visada pasirodytų estetiškos išvaizdos ir maitindavo publiką pasakomis apie tobulą jų šeimyninį gyvenimą. Jie buvo aukščiau paprastų mirtingųjų.

Studijų sistemos žlugimas ir prasidėjusi bulvarinės spaudos ekspansija visiems laikams palaidojo šias skirtis. Užteko keleto nesurežisuotų nuotraukų iš žvaigždžių gyvenimo – girto Roberto Downey jaunesniojo, Julia Roberts be makiažo – ir garsenybės stojo į vieną eilę su tais, kurie neseniai besąlygiškai jomis žavėjosi.

Pažeminus žvaigždžių statusą, žiūrovo statusas kilo. Plačiai paplito bandomieji demonstravimai, po kurių buvo teiraujamasi žiūrovų nuomonės: kokia turėtų būti pabaiga, kuris aktorius labiau tinka vaidmeniui. Taip žiūrovai tapo bene tokie pat reikšmingi kaip senųjų laikų mecenatai. Pagal jų užgaidas pradėti kurti nauji pasauliai ekrane, taip pat kaip anksčiau pagal mecenatų užsakymus buvo kuriamos skulptūros ir tapomi paveikslai.

„Tuo pat metu milžinišku greičiu gausėjo medijų ir kanalų, kuriais žiūrovui pateikiamas turinys: laikraščiai, radijas, televizija, kinas, DVD grotuvai, internetas; namuose, automobilyje, mobiliajame telefone, elektroniniame displėjuje, kurį matome kiekvieną rytą, eidami į darbą“, –­ vardija Niujorko universiteto antropologijos profesorius Thomas de Zengotita, „Paauglio paparaco“ („Teen­age Paparazzo“) – kito 1-ajame Amerikos kino festivalyje rodyto dokumentinio filmo apie kine vykstančius pokyčius –­ herojus.

Naujausi tyrimai atskleidė, kad žmonės nuo 8 iki 18 metų praleidžia priešais ekranus 44 su puse valandos per savaitę. Vienintelė daugiau laiko užimanti „veikla“ jų gyvenime yra miegas. „Be to, visi ekranai nukreipti į mus, adresatus, jie siūlo viską, kas sukurta galvojant tik apie mus. Taip gimė šiuolaikinis žiūrovas narcizas, įsitikinęs, kad jis yra visatos centras“, – aiškina profesorius de Zengotita.

Atmintyje iškyla vieno „Time“ numerio viršelis su užrašu „Tu“, kuriame šis amerikiečių žurnalas pranešė: 2006 m. žmogumi buvai tu (Narcizai).

"Žiedų Valdovas"

Neliesti, nenaudoti

Žiūrovai gavo įrankį (internetą), įgavo drąsos (juk menininkai yra paprasti mirtingieji, tokie kaip ir aš) ir pasitikėjimo savimi (juk mano balsas yra svarbiausias). Sukilimui trūko tik vieno dėlionės elemento – priežasties. XX ir XXI amžių sandūroje publika pirmą kartą per visą kino istoriją pradėjo suprasti, kaip smarkiai ja manipuliuoja prodiuseriai. „Jeigu kiekvieną savaitę einame į kiną, o vietoj reklamuojamo šedevro gauname šlamštą, kuriame kažkas pigiomis priemonėmis bando priversti mus juoktis ar verkti, turime teisę jaustis apgaudinėjami. Taip pat kaip jautėmės apgaudinėjami policijos, „McDonald’s“ ar didelių korporacijų, ankstesnių kolektyvinių puolimų objektų“, – aiškina interviu kultūros sociologas, profesorius Thomas Szlendakas.

Kodėl užuot apsiriboję protestais ėmėme taisyti kitų sukurtus pasaulius? „Nes jie ne tik menininko sapnas, ne tik jo fantazija! Tai pasaulis, kuriame nuo pirmojo parodymo gyvename mes visi“, – aiškina Joe Leydonas, „Variety“ kritikas, dokumentiniame filme apie „Žvaigždžių karus“.

O kaip į visa tai reaguoja didžiosios kino studijos? Kai kurios iš jų bando patraukti sukilėlius į savo pusę, mėgėjams kartais irgi pavyksta šturmu prasibrauti pro Holivudo vartus kaip „Nakvynės namų“ („Hostel“) režisieriui Eli Rothui, kuris pradėjo perkurdamas „Kruvinas skerdynes Teksase“ („Texas Chainsaw Massacre“). Kevinas Rubio, „Žvaigždžių karų“ parodijos „Kariai“ („Troops“) autorius, tapo „Klonų karų“ („Clone Wars“) scenaristu, Shane’as Feluxas („Revelations“) rengė televizijos šou „Disney“ kompanijai. Erico Zoli istoriją nupirko viena Holivudo studija, kuri pagal ją nori kurti filmą. Tokiu būdu prodiuseriai ne tik gaudo talentus, bet ir subtiliai nuramina aktyviausius ir talentingiausius gerbėjus. George’o Lucaso kompanija jiems raminti atrado dar ir kitą būdą: per www.atomfilm.com jau 10 metų rengia geriausio gerbėjų filmo konkursą. Nugalėtoją išrenka pats režisierius. Tai ne tik simpatijos gestas žiūrovams, bet taip pat sensacinga idėja, kaip kontroliuoti tai, ką jie kuria, nes norint dalyvauti konkurse reikia įvykdyti daug sąlygų. Filmukų autoriai negali plėsti „Žvaigždžių karų“ visatos, nepriimami filmai su seksualinėmis potekstėmis, draudžiama naudoti Lucaso personažus kurti savas, nepriklausomas nuo jo pasaulio istorijas.

„Lucasfilm“ padovanojo savo gerbėjams nemokamą vietą serveryje starwars.com paremdami jų „entuziazmą ir kūrybiškumą“, tačiau naudotis ja galima su viena sąlyga – viskas, ką sukuri, automatiškai tampa studijos nuosavybe.

Daug ryžtingiau, nors galbūt derėtų sakyti – isteriškiau, į gerbėjų veiksmus reaguoja „Summit Entertainment“, teisių į sagą „Saulėlydis“ („Twilight“) savininkė. Teoriškai ji užmerkia akis į gerbėjų masiškai kuriamus anonsinius filmukus, tačiau pareikalavo, kad „YouTube“ pašalintų vaizdo įrašą, kuriame, firmos nuomone, yra pernelyg ilgų ištraukų iš ką tik kinuose pasirodžiusio „Saulėlydžio“ („Twilight“).

Ar „Summit“ elgiasi teisėtai? Tikriausiai taip. Ar moraliai? Kaip pažiūrėsi. „Jie nori, kad mes žiūrėtume medijų turinį, bet jo NEliestume. Pirktume, bet NEnaudotume“, – šie Henry Jenkinso „Konvergencijos kultūros“, nepaprastai reikšmingos knygos apie pokyčius medijų pasaulyje autoriaus žodžiai yra puikus „Summit Entertainment“ veiksmų komentaras.

Iki šiol abi pusės vadovaujasi savo pačių etikos samprata. Prodiuseriai labai rūpinasi, kad gerbėjai negautų finansinės naudos iš savo veiksmų. O pastarieji savo šūkiu galėtų pasirinkti paties Lucaso žodžius: „Kad galėčiau įgyvendinti savo viziją, turėjau greitai išmokti manipuliuoti sistema, nes ji suprojektuota traiškyti tave, sunaikinti viską, ką darai ir nustumti tai į šalį.“

Kaip ilgai pavyks išlaikyti trapias paliaubas šiais laikais, kai technologijos gundo gerbėjus savo galimybėmis? Ar didieji nusileis savo ištikimiausiems žiūrovams, bijodami, kad gali juos prarasti?

Naujoji viltis

Kultūros istorijos etapas, kuriame egzistavo aiškus skirtumas tarp „rodytojo“ ir „žiūrėtojo“, tikrai jau pasibaigė. Žiūrovas, kuris anksčiau pirkdamas bilietą į kiną įgydavo teisę nebent pakalbėti apie tai, ką tame filme pataisytų, dabar turi priemones iš tikrųjų tai padaryti. Ir dabar, kai tinkle vis daugiau ir daugiau kultūros gėrybių pasiekiama nemokamai ir kol niekas negali sustabdyti šios visuotinės tendencijos – meno išlaisvinimas nuo jo gamintojų tapo realybe. „Kultūra vėl priklauso visiems. Ji jau nėra socialinės skirties emanacija, buržuazinio pasaulio produktas, kaip buvo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje“, – aiškina Szlendakas. Apie tai, kad vyksta sugrįžimas prie senosios tvarkos, rašoma ir „Konvergencijos kultūroje“. Jenkinsas atranda įdomių analogijų tarp to, ką matome šiandien tinkle, ir liaudies kultūros. „Kaip ir senajai liaudies kultūrai su jos siuvinėtojų susibūrimais ir kaimiškais šokiais, šiai naujai, „vietinei“ kultūrai būdingas intensyvus dalyvavimas, mėgėjiška kūryba, o jos ekonomika pagrįsta mainais arba dovanojimu“, –­ rašo autorius. Jawłowskis priduria, kad žinomas sociologas Marekas Krajewskis taikliai pavadino ją „aukštųjų technologijų liaudies kultūra“. Judėjimas, kuris gimė aplink „Žvaigždžių karus“, ir yra jos ištakos.

„Golumo medžioklė“

Žinoma, jeigu kas nors pasakytų pakvaišėliams, kurie šalino iš „Pavojaus šešėlio“ („Phantom Menace“) Jar Jar Binksą, kad jie atvėrė naują kino istorijos skyrių, jie palaikytų tai kosminiu pokštu. O vaikigaliai, kurie rizikuodami gyvybe kiemuose ir savo namuose atkūrė Indianos Joneso nuotykius? Ar galėjo jie bent pagalvoti, kad kada nors bus aprašyti akademiniuose vadovėliuose?

Gerbėjų maištas prieš stabus paskatino visiškai neplanuotus pokyčius, atskleidė naujus auditorijos poreikius, kurių stambios įrašų kompanijos, vykdžiusios nuomonių tyrimus, visiškai nepastebėjo: poreikius dalyvauti ir žaisti. „Juk šiandien klasikinis skirstymas į gerą ir prastą, estetišką ir neestetišką, „aukštą“ ir „žemą“ kiną nebeegzistuoja. Ar galite atsakyti į klausimą, kas yra „aukšto skonio“ kultūra? Aš tai ne. Šiandien sėkmės matas yra „sąsajingumas“, tai, kiek kūrinys įkvepia žmones jį cituoti, komentuoti, perkurti“, – sako Szlendakas.

„Labiausiai mus žavi, kad patys galime būti kūrėjai, patys galime pasakoti istorijas, kurti savus „Žvaigždžių karus.“ Dabar gauni jau ne gatavus žaislus, o rinkinį, iš kurio gali išsiimti plaktukėlį ir meistrauti: gavai į rankas pasaulį ir žaisk į valias. Šiuo metu tai teikia vartotojams didžiausią džiaugsmą“, – priduria Jawłowskis.

Internete galima rasti daug įrodymų, patvirtinančių šiuos žodžius. Paskutinis „Šešių pėdų po žeme“ („Six Feet Under“) epizodas buvo transliuojamas 2005 metų rugpjūčio 21 dieną. O televizijos serialo įkvėptus vaizdus, muzikos įrašus ir fotografijų pateiktis gerbėjai kelia į „YouTube“ iki šiol, įrašai serialo paskyroje „Facebook“ pasirodo kas kelios minutės.

„Šiandien, idealus produktas yra ne toks, kurį padedi į lentyną, nes nieko daugiau negali su juo daryti, o toks, kurį gali naudoti vėl ir vėl“, – aiškina Jawłowskis. Geriausia, nieko už tai nemokėdamas.

Ir tai yra didžiausias pokytis, kurį neša aukštųjų technologijų liaudies kultūra. Senojoje sistemoje gamintojas reikalaudavo mokėti už kiekvieną auditorijai suteiktą pramogą: už bilietus į kiną, DVD, kolekcinius leidinius, albumą su garso takeliu, prietaisus, žaislus. Naujojoje sistemoje, viena vertus, daugumą šių dalykų auditorija gauna nemokamai iš tinklo, kita vertus, ji pati pradėjo kurti aplink save papildomus žaidimo laukus. „Žvaigždžių karų“ gerbėjai montuoja naujas sagos versijas, „Šešių pėdų po žeme“ gerbėjai – originalą šlovinančius kūrinius, „Hario Poterio“ gerbėjai rašo herojų dienoraščius, o serialo „Dingę“ („Lost“) mėgėjai svarsto interneto forumuose, kaip galėtų atrodyti alternatyvi paskutinio serialo epizodo versija. Laikas, kurį gerbėjai praleidžia su mokama kūrinio versija smarkiai sutrumpėjo, taigi atitinkamai sumažėjo gamintojų pajamos. „Tai, kad žiniasklaidos koncernų ir Holivudo studijų vadovai taip ilgai neatranda būdo kontroliuoti, kas vyksta tinkle, mano manymu reiškia tik viena: kad tokio būdo nėra. Kultūra tampa labiau demokratiška, ir niekas negali sustabdyti šio proceso“, – teigia Szlendakas.

Kiekvienam pagal skonį

„Skandalisto George’o Lucaso“ pradžioje režisierius Alexandre’as O. Philippe’as įdėjo trumpą animacinį filmuką, kuris yra bene geriausia šio teksto kulminacija. Iš pradžių juodai nuspalvintų anoniminių personažų minios aklai seka paskui George’ą Lucasą, po kurio laiko tarsi roko koncerto žiūrovai pakelia savo stabą ant rankų ir surengia triumfo eiseną, bet galiausiai veja jį šalin su šakėmis. Aukštųjų technologijų liaudies kultūroje, kurią matome besiformuojant, žiūrovams vis dar reikės gamintojų, metaforiškų George’ų Lucasų. Tačiau jie bus jau nebe vedliai, o tik tiekėjai, parūpinantys peno kultūrinei kelionei, kurios tikslą nustatysime patys. Kartais su pasigardžiavimu valgysime tą peną tokį, koks jis patiekiamas, kartais pagardinsime pagal savo užgaidas. Net jeigu mūsų patiekalai, tokie kaip gausios mėgėjiškos „Žvaigždžių karų“ versijos, jų autoriams stotų skersai gerklės.

Vertė VITALIJUS ŠARKOVAS
„Przekrój“, 2010-11-10, Nr. 44

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės